Apie ką mes čia…
Neegzistuojantis jokiose duomenų bazėse, specialusis „Owerwatch“ būrys sprendžia pačius sudėtingiausius konfliktus, kurių neįmanoma išnarplioti jokiais civilizuotais metodais. Vieną dieną jiems yra patikima labai svarbi misija –iš Indonezijos išgabenti vietinį policininką Li Norą, kuris turi daug kompromituojančios medžiagos apie aukštus postus užimančius šalies politikus.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio visas planas atrodo labai aiškiai, tačiau tai nėra tokia paprasta užduotis. Iki lėktuvo, kuriame turi atsidurti Li, yra 22 mylios, kurias reikia pasiekti per nurodytą laiką. Visai „Owerwatch“ komandai tai bus pačios ilgiausios mylios jų gyvenime...
Kūrinio turinys
Per paskutinius penkerius metus režisierius Peteris Bergas mus palepino išties puikiais trileriais, kurių pamatu tapo tikrais faktais paremtos istorijos. Ir būtent tikrovės pateikimas ekrane tapo didžiausiu jo kuriamų juostų cinkeliu, kurios galėjo pasiūlyti ne vien tik išvaizdų veiksmą, bet ir įdomiai vystamą siužetinę liniją, supažindinančia žiūrovus su neįtikėtinais įvykiais.
Bet filmas „22-oji mylia“ yra visiškai kitoks. Jis labiau primena 2007 metais pasirodžiusį režisieriaus darbą „Karalystė“, o ne vieną iš mano jau anksčiau paminėtų tikrais faktais paremtų juostų. Ir tai tikrai nėra blogai, su sąlyga, kad be veiksmo čia bus galima išvysti tokią pat įdomią istoriją kaip ir „Karalystėjė“. Visgi anas filmas savo pasirodymo metais buvo pakankamai įtraukiantis.
Pagrindinė šios juostos siužetinė linija yra pakankamai primityvi, bet tai tikrai netrikdo. Gi yra nemažai filmų, kurių beveik visas veiksmas sukasi aplink kelionę iš taško A į tašką B, ir jie yra žiūrimi. Kaip pavyzdį pateiksiu vieną iš savo mėgstamiausių tokio tipo filmų – 2012 metais pasirodžiusį trilerį „Nesaugus prieglobstis“, kuriame siužetinės linijos principas yra giminingas šiam Peterio Bergo projektui.
Tačiau, palyginus su „Nesaugiu prieglobsčiu“, šiame filme trūksta vienos svarbios detalės – aiškiai vystomos istorijos, kuri pasimeta po penkiolikos minučių peržiūros.
Ekrane yra rodomas tikras chaosas, dėl ko yra tikrai sunku susigaudyti, ką mums nori pasakyti filmo režisierius. Ir šis chaosas siužetinėje linijoje vyksta daugiau nei valandą, kol galiausiai yra atidengiamos visos kortos ir mums yra atskleidžiama šios istorijos esmė. Viskas gal ir būtų gerai, nes užsukti siužetai ir nenuspėjamos pabaigos filmuose visuomet žavi, bet kai filmas neįtraukia į savo pasakojimą, tai net ir pati netikėčiausia pabaiga nekompensuoja nusivylimo.
Jeigu trumpai – tai filmas gali įtraukti tik dėl savo išskirtinio ir labai brutalaus veiksmo, kuris visą rodymo laiką bandė užslėpti visas siužetinės linijos spragas – pradedant labai neišvaizdžiai atrodančiais herojais, dėl kurių likimo yra tiesiog nusispjaut, ir užbaigiant logikos nebuvimu daugelyje veiksmo prifarširuotų scenų. Aš puikiai suprantu, kad tai yra veiksmo trileris, į kurį reikėtų žiūrėti atlaidžiau, bet tai yra neįmanoma, atsižvelgiant į ankstesnius režisieriaus darbus.
Tačiau, kas liečia veiksmą... Iš karto noriu pasakyti, kad tai nėra švelnus filmas, o kruvinas veiksmo trileris, kuriame tikrai buvo nepagailėta išvaizdžių momentų, galinčių išgąsdinti jautresnius žiūrovus.
Filme buvo pakankamai geros muštynių scenos, labai kieti susišaudymai gatvėse ir pastate bei kelios neblogos gaudynių scenos. Ne „Neįmanoma misija: Atpildo diena“, bet tikrai užteko įtemptų momentų, kad bent jau peržiūra nebūtų tokia nuobodi dėl prastai vystomos istorijos. Ir dar čia viskas pateikiama labai atvirai, jog net žaizdos buvo priartintos tam, kad mes suvoktume herojų patiriamą skausmą. Bet manau, jog visgi veiksmu sotus nebūsi, nes norėtųsi dar ir padoraus scenarijaus.
Štai ir viskas. Jeigu ne veiksmas, būtų tikrai prasti reikalai su šia juosta, kuri bent jau man tapo vienu iš blogiausių filmų režisieriaus Peterio Bergo karjeroje. O tai daug ką pasako, atsižvelgiant į tai, jog jis režisavo ir apgailėtiną 2012 metais pasirodžiusį „Laivų mūšį“.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis padaro neblogą įspūdį. Labai tikroviškai atrodo filmo grimas, kuris nuteikia ne itin maloniems vaizdams, galintiems jautriems žiūrovams atmušti apetitą. Taip pat gerai atrodo dekoracijos ir aplinka, kurioje vyko pagrindinis filmo veiksmas. Ankštos gatvelės, daugiabučiai ir kitos vietovės leido suvokti, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė pagrindiniai filmo herojai.
Operatoriaus darbas geras tik Indonezijos kraštovaizdžių pateikime bei veiksmo scenose, kurios nufilmuotos taip, jog iš dalies galima pasijusti lyg dalyvaujant žiauriai atrodančiame susišaudymų epicentre. Visur kitur – drebančios kameros efektas, kuris per pirmąsias 30 minučių labai erzina. Taip, tikrovės tokie manevrai priduoda, bet kas per daug, tas nesveika.
Muzikinė dalis – pakenčiama. Tai tipinis, tokio pobūdžio filmams būdingas garso takelis, kurio kompozicijos įterpiamos į veiksmo scenas pakankamai atsakingai. Ir to tikrai pakanka, kad filme muzikos dėka būtų atlikta pagrindinė funkcija – suteiktas įtampos jausmas.
Garso montažas filme labai galingas, todėl kiekviena, net ir pati mažiausia susišaudymo scena atrodė dar kiečiau. Deja, to negalima pasakyti apie vaizdo montažą. Jis buvo tiesiog klaikus. Galima teigti, jog būtent montažas ir tapo vienu iš didžiausių šio filmo minusų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau penkerius metus iš eilės su režisieriumi dirbantis aktorius Markas Wahlbergas šįkart irgi šiek tiek nuvylė. Kartais atrodė, kad jam visiškai nerūpi nei jo personažas, nei tai, ką jis veikia šiame projekte apart prodiusavimo. Matyt draugystė su režisieriumi ir neblogas honoraras paskatino imtis šio vaidmens, kuris labai lengvai užmirštamas vos išėjus iš kino salės.
Užtat labai malonu ekrane buvo matyti kovos menų meistrą Iko Uwaisą, kurį veiksmo žanro gerbėjai pažįstą iš kiečiausių pastarųjų kelių dešimtmečių muštynių filmų „Reidas“. Jis šiame filme buvo irgi toks pat kietas, ryžtingas ir mokantis už save pastovėti kovotojas, į kurį buvo malonu žiūrėti visose scenose, kuriose jis pasirodydavo. Tikrai smagu, kad šis žmogus gauna vis daugiau rolių Holivudiniame kine.
Antraplaniuose vaidmenyse taip pat pasirodė panašiuose vaidmenyse paskutiniais metais įstrigęs Johnas Malkovichius, UFC kovotoja Ronda Rousey, ekvadorietis aktorius Carlo Albanas, serialų „Strėlė“, „Vaikštantys numirėliai“ bei „Vampyrų dienoraščiai“ žvaigždė Lauren Cohan bei pats filmo režisierius Peteris Bergas.
Verdiktas
„22-oji mylia“ – pernelyg primityvią ir labai padrikai sudėliotą istoriją turintis trileris, kurį iš visiškos duobės ištraukia labai brutalus veiksmas, nenuspėjama pabaiga ir pritraukiantys prie ekrano kovos menų meistro Iko Uwaiso sugebėjimai.
Filmo anonsas:
