Apie ką mes čia…
Sučiupęs pavojingą slaptosios teroristinės organizacijos „Sindikatas“ lyderį Salomoną Leiną, Itanas Hantas kartu su savo neišskiriama komanda bando atsekti visus po pasaulį išsibarsčiusius Leino pakalikus ir užkirsti kelią chaosui, kurį jie gali atnešti.
Tačiau, priartėjus prie užsibrėžto tikslo, užvaldytas emocijų Itanas padaro vieną didžiulę klaidą, kuri gali kainuoti labai daug. Jam nelieka kitos išeities, kaip suplanuoti bei įvykdyti dar vieną nutrūktgalvišką ir beveik neįmanomą misiją, nuo kurios priklausys viso pasaulio likimas.
Kūrinio turinys
Ši 1996 metais Briano De Palmos sukurta ir jau beveik ketvirtadalį amžiaus trunkanti šnipų temos frančizė nepaliauja stebinti. O stebina ji stabilumu ir naujovėmis, kurias su kiekvienu nauju filmu mums pristato šios nenusibostančios veiksmo žanro serijos kūrėjai.
Būtent todėl „Neįmanoma misija“ savo pateikimu lenkia tiek „Džeimso Bondo“, tiek „Džeisono Borno“ frančizes, kurios negali pasigirti išskirtiniu dėmesiu labai išvaizdžiai atrodantiems kaskadiniams triukams bei kokybės augimu ties kiekviena nauja dalimi. Visgi tai gana retas atvejis kine, kai tęsiniai lenkia ankstesnes dalis, ir šičia šis išskirtinis atvejis pastebimas.
Žinoma, sakyti, jog visi šios filmų serijos darbai yra geri, tai būtų melas, nes 2000 metais pasirodžiusi antroji Johno Woo režisuota dalis įrodytų, jog taip nėra. Bet visko pasitaiko net ir pačiuose sėkmingiausiuose projektuose. Svarbu reikiamu metu pasimokyti iš klaidų ir ateityje jų nedaryti. Taip ir pasielgė „Neįmanomos misijos“ kūrėjai, kurie nuo 2006 metų ir trečiosios dalies pasirodymo neišleido nė vieno blogo frančizės filmo. Maža to, su kiekvienu filmu buvo keliama vis aukštesnė kartelė, kurią ganėtinai lengvai peršokdavo naujų juostų režisieriai.
Mano pačiu mėgstamiausiu šios frančizės filmu yra 2011 metais sukurta Brado Birdo juosta „Neįmanoma misija: Šmėklos protokolas“, kurią žiūrėjau jau gal dešimt kartų ir, matyt, dar tiek pat žiūrėsiu. Tačiau kokia mano meilė bebūtų paminėtam filmui, neatmetu ir penktosios dalies, kuri mano nuomone taip pat išlaikė reikiamą frančizės dinamiką tuo pačiu stebindama akims patraukliu veiksmu ir įtraukdama į pakankamai įdomią istoriją, kurios tęsiniu tapo šis mano aptariamas filmas.
Todėl, norint gauti šimtaprocentinį malonumą, mano patarimas Jums – prieš einant žiūrėti „Atpildo dienos“, pasižiūrėkite bent jau trečią ir penktą dalį, nes tik tada galėsite įsigilinti į pateiktą pasakojimą, kuris yra labai glaudžiai susijęs su šiais dviem filmais.
Naujoji „Neįmanoma misija“ man, kaip manau ir daugeliui kokybiškų blokbasterių gerbėjų, tapo vienu iš labiausiai laukiamų šių metų kino projektų, kurio premjerą dėl tam tikrų priežasčių Lietuvoje perkėlė net trims savaitėms. Taip, trims savaitėms!!! Aš iki dabar negaliu tuo patikėti, kad tokio lygio projektą pas mus pradės rodyti taip vėlai. Bet yra kaip yra.
Neišlaukęs, kol filmas pasieks mūsų šalies kino teatrus, nusprendžiau jį pasižiūrėti svetur – Ukrainos sostinėje Kijeve. Žinoma, ne vien dėl filmo ten vykau, bet pripažinsiu, jis tapo mano didžiausiu paskatinimu aplankyti šią šalį. Ir dar, tai buvo didžiulis iššūkis, nes filmą teko žiūrėti ukrainiečių kalba. Bet, mokant lenkų ir rusų kalbas, nebuvo sunku įsigilinti į dialogus, kurių šioje juostoje tikrai netrūksta.
Šeštosios dalies istorija vysto 2015 metais prasidėjusį pasakojimą apie paslaptingą teroristinę organizaciją „Sindikatas“, su kuria tenka susidurti šnipui Itanui Hantui. Tik šįkart žiūrovams yra pristatomas ne blankus šios organizacijos šešėlis įvairiose pasaulio valstybinėse įstaigose, bet pakankamai vaizdžiai pateikiama visa jos vidinė struktūra – pradedant valdymo hierarchija su pagrindiniu antagonistu Solomonu Leinu priešaky ir baigiant jo pačiais ištikimiausiais pakalikais.
Filmo siužetinė linija pateikiama patraukliai nuo pradžios iki galo. Ir nors tai nėra vienas iš tų kino projektų, kuris stebina neįtikėtinais siužetiniais vingiais, galinčiais apversti pasakojimą aukštyn kojomis lyg tai būtų geras „mindfuck“, tai netrikdo, nes ne toks yra pagrindinis šių filmų tikslas. Užtenka žinoti tik tiek, jog Itanui Hantui bei jo komandai čia, kaip ir ankstesnėse „Neįmanomos misijos“ dalyse, teks susidurti su įvairiausiais sunkumais, norint išgelbėti pasaulį nuo chaoso. O tam, kad jie galėtų tą padaryti, jiems teks stoti ne vien tik akis į akį su labai intelektualiais priešininkais, bet ir pasipriešinti savo valdžiai, kuri visais įmanomais būdais bandys išvengti tarptautinių konfliktų. Ir žinot, tas tikrai veikia. Filmas žiūrisi žvaliai, įdomiai ir svarbiausia, nenuobodžiai.
Juostoje dideliu pliusu tampa ir pagrindiniai herojai, su kuriais mes esame pažįstami tikrai ilgą laiką. Senbuviais čia lieka genialus hakeris Liuteris ir Itanas Hantas, kuris kaip visuomet žavi savo lengvu humoru, greitais sprendimais pačiose sunkiausiose situacijose ir nenuilstamu noru nubausti visus tuos, kurie kėsinasi į jį bei jo artimiausius žmones.
Kitais herojais, kurie pakankamai ilgą laiką padeda Itanui kovoti su blogiečiais, tampa visuomet šmaikštus ir beveik už visą humoristinę šios filmų serijos pusę atsakingas technikas Bendžis ir „MI6“ agentė Ilsa, su kuria mes susipažinome praeitoje dalyje. Iš šių dviejų personažų labiausiai kaip asmenybė atsiskleidė pastaroji. Ilsa tapo emocionalesnė ir labiau atviresnė nei buvo prieš tai, todėl filmo metu ne vieną kartą galima įsigilinti į jos charakterį bei požiūrį į misiją, kurią nusprendė vykdyti Itanas.
Pagrindiniu antagonistu tapo 2015 metų juostoje matytas Salomonas Leinas, kuris šiame filme gavo žymiai daugiau ekraninio laiko. Toks kūrėjų sprendimas leido ne tik susitapatinti su juo, bet ir dar labiau suprasti jo kaip žmogaus požiūrį į pasaulį. Man netgi patiko šio ne itin malonaus herojaus pamąstymai apie naująją erą.
Naujais ir ne ką mažiau svarbiais personažais tapo CŽV vadovė Erika Sloan, paslaptingoji Baltoji našlė ir agentas Volkeris. Ir nors šios abi moterys čia buvo tikrai svarbios vystant kelias siužetines linijas, bet būtent Volkeris tapo esminiu veikėju, savo veiksmais pakeitusiu vos ne visą antrąją filmo pusę.
Taip pat filme buvo pasirodęs ir Itano Hanto šefas Alanas Hanlis bei jo mylimoji iš trečiosios dalies Džulija, kuri filme irgi nebuvo be reikalo. Bet čia jau patys pamatysite, kokį svarbų vaidmenį gelbstint pasaulį ji čia atliko.
Daugiau apie siužetą nešnekėsiu, nes nenoriu Jums gadinti peržiūros, todėl susitelksiu ties veiksmu, kuris šiame filme yra nepriekaištingas. Taip, gerai perskaitėte – tai yra tobulas veiksmo filmas, kuris stebina veiksmo įvairove. Mes čia turime brutalias ir labai tikroviškai atrodančias muštynių scenas, kurios galėtų konkuruoti su pačiu „Reidu“, turime ir įtampos nestokojančias automobilių gaudynes, panašias į tas iš „Bulito“, „Greitų ir įsiutusių“ bei „Prancūzų ryšininko“, ir turime neprastesnius už antrojo „Džono Viko“ susišaudymus. Ir kai visa tai suderinama tarpusavyje su gerai parašytu scenarijumi, gaunasi tikra bomba.
Be abejo, tai tik dalis visos šios juostos privalumų. Nereikia pamiršti dar vieno svarbaus fakto – kaskadinių triukų, kurie čia buvo atliekami paties Tomo Cruise‘o. Vienas iš jų – šuolis iš 7,6 kilometro kartu su filmo operatoriumi Robu Hardy. Kad atliktų šį triuką nepriekaištingai, aktorius ir operatorius šoko iš lėktuvo net 106 kartus. Man net užgožė kvapą stebint šią gyvybei pavojingą sceną, kuri pridavė juostai atskiro žavesio. Būtent todėl „Neįmanoma misija“ su kiekvienu filmu peržengia savo ribas, pateikdama vis naujesnius kozirius norint pritraukti žiūrovus į kino sales.
Nemanau, kad daugiau ką reikia rašyti apie filmo turinį. Mano nuomone, tai ne tik geriausia ir kiečiausia savo pateiktu veiksmu „Neįmanomos misijos“ dalis, bet ir filmas, kuris puikiai atitinka tobulo blokbasterio reikalavimus, norint į kino sales pritraukti tiek masinį žiūrovą, tiek ir kino snobą visa širdimi nekenčiantį „Marvel“ studijos darbų.
Techninė juostos pusė
Šis filmas skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių blokbasterių tuo, jog beveik visos čia pateiktos efektingiausios scenos buvo nufilmuotos natūraliai be jokių žaliųjų ekranų, todėl ir specialiųjų efektų čia yra minimaliai. Taip, taip. Net ir dinamiška scena filmo pabaigoje su malūnsparniais buvo nufilmuota lauke, o ne studijoje. Ką jau kalbėti apie tą šuolį, kurį atliko Tomas Cruise‘as su operatoriumi. Net sunku patikėti, jog šiais laikais tai yra įmanoma.
Didžiausiu visos šios juostos techninės pusės pliusu tampa kameros darbas, kurį atliko ne ką mažiau drąsus už juostos žvaigždę Robas Hardy‘si. Jis ne tik nufilmavo pirmąją kino istorijoje sceną ore šokant iš 7,6 kilometro, bet dar ir labai kruopščiai apčiuopė ir kitus elementus, sugebėjusius filmui priduoti šarmo. Labiausiai į akis krito gaudynės motociklu Paryžiaus gatvėmis ir muštynių scena tualete. Kokia tai scena... Grįžęs po filmo radau ją „Youtube“ ir žiūrėjau be perstojo gal 20 minučių. Tiek testosterono sklindančio iš ekrano pusės seniai nemačiau.
Patiko ir garso takelis. Žinoma, pagrindinė teminė kompozicija, kurią 1966 metais parašė Lolo Schifrinas kaip visuomet vežė, bet ir nauji kūriniai neatsiliko nuo bendros filmo stilistikos. Tai labai žvalus ir įtampos nestokojantis garso takelis, kuris pagyvino ir taip labai gyvas veiksmo scenas. Dėl to, žinoma, atskiras pliusas.
Garso montažas bei vaizdo montažas – tobuli. Vienas iš tų atvejų, kai žiūri filmą ir nė viena detalė nekrenta į akis. Nesvarbu, ar tai būtų istorijos vystymas, ar veiksmo scenos, kuriose būtinas sustiprintas garsas.
Dar šiek tiek grįžus prie filmo išorės, norėčiau pabrėžti labai kokybišką juostos grimuotojų darbą. Taip pat herojų kostiumai, šukuosenos ir bendrai sukurta aplinka dėka įdomių dekoracijų irgi palankiai atsiliepė bendrai filmo koncepcijai norint parodyti pavojingą ir patrauklų šnipų gyvenimą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Amžinai jaunas ir visuomet kupinas energijos Tomas Cruise‘as nepaliauja stebinti savo pavydėtina fizine forma ir triukais, kuriuos jis atlieka kiekviename filme. Sunku patikėti, kad jam jau 56 metai, o jis demonstruoja tokį fizinį pasiruošimą, lyg būtų koks nors 25-erių metų JAV slaptųjų pajėgų narys.
Vaidyba jo stabili ir per daug neišsiskiriant iš kitų panašių filmų, bet pripažinkime, ne dėl jos mes čia einam. Svarbiausia – kaskadiniai triukai. Tomas jau yra bėgiojęs po aukščiausią pasaulyje dangoraižį Burdž Chalifa, užlaikęs kvėpavimą 6 minutėms po vandeniu ir prisikabinęs prie lėktuvo durų su juo pakilęs į orą. Bet tai yra vaikiški žaidimai, palyginus su tuo, ką jis čia išdarinėjo. Vieno šuolio metu jis net susilaužė koją, dėl ko teko nutraukti filmavimus. Bet nepasakosiu aš čia per daug, nes manau patys pamatysite, koks šis aktorius yra kietas veiksme.
Antraplanis ir pats įdomiausias filmo personažas šioje dalyje bent jau man pasirodė Volkeris, kurį įkūnyjo Henry‘si Cavillis. Ši rolė aktoriui kainavo daug nervų, nes studija „Warner Bros.“ paprašė jį nuskusti ūsus dėl „Teisingumo lygos“ perfilmavimo. Ir jam atsisakius, jis tapo interneto pašaipa. Tiksliau ne jis, o jo suvaidintas Supermenas, kuriam užtušavo apžėlusį veidą. Bet ne apie tai eina kalba. Jo atliktas herojus buvo puikus visame kame. Tai išties puikiai išreikštas, brutalus ir labai charizmatiškas veikėjas, kuris kiekvienoje scenoje žibėjo ne prasčiau už Tomo Cruise‘o vaidinamą Itaną Hantą.
Filme taip pat pasirodė Simonas Peggas, daugiau ekraninio laiko gavęs Vingas Rhamesas, po dvylikos metų į frančizę sugrįžusį Michelle Monagham, Wesas Bentley‘is, Alecas Baldwinas, iš serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ žinoma Angela Bassett, Rebecca Fergusson ir Seanas Harrisas. Nemanau, kad reikia apie kiekvieną iš šių aktorių rašyti. Visi jie buvo puikiai susiderinę ir skleidė vien tik teigiamą aurą visos juostos metu.
Verdiktas
„Neįmanoma misija: Atpildo diena“ – be jokių abejonių geriausia visų laikų Tomo Cruise‘o misija, kuriai jis atidavė visą save.
Ši juosta – tai ne vien puikūs ir protu nesuvokiami kaskadiniai triukai, nenuilstamas ir labai dinamiškas veiksmas, visame kame nuostabi natūralumu spinduliuojanti techninė pusė, stiprus aktorių kolektyvas ir be galo įdomiai vystoma siužetinė linija, bet dar ir tikras pavyzdys visiems šiuolaikinių blokbasterių kūrėjams, kaip turi atrodyti nepriekaištingas vasaros kino sezono hitas.
Filmo anonsas:
