Šįkart filmų „La Troškinys“ ir „Plieninis milžinas“ kūrėjas, kuris pastaraisiais metais buvo užimtas ties vaidybiniu kinu kaip „Neįmanoma misija: Šmėklos protokolas“ bei „Rytojaus žemė“, susikoncentravo ties labai svarbiomis, gyvenimiškomis ir pakankamai aktualiomis temomis, apibūdinančiomis kiekvieną šiuolaikinę šeimą.
Apie ką mes čia…
Po to, kai pasaulio vadovai priėmė sprendimą uždrausti superherojus, Parų šeimyna stengiasi priprasti prie paprastų žmonių gyvenimo. Tačiau neilgam. Vieną dieną viskas kardinaliai pasikeičia, kai su jais susisiekia kvanktelėjęs turčius Vinstonas ir pasiūlo sugrąžinti pasitikėjimą super galias turinčiais gyventojais. Tik, žinoma, su viena sąlyga. Tą pasitikėjimą turi grąžinti pono Nerealiojo žmona Helena, kuri yra adekvačiausia iš visos nutrūktgalviškos komandos. Nelabai patenkintas tokia įvykių raida, Helenos vyras Bobas galiausiai sutinka duoti šansą savo mylimajai.
Išlydėjęs žmoną į slaptą misiją, Bobas apsikrauna namų ruoša, mažamečio vaiko prižiūrėjimu ir turi susitaikyti su paaugliškų isterijų kamuojamos dukros pretenzijomis. Taip prasideda pats sunkiausias ir atsakingiausias Bobo gyvenimo periodas bei visos linksmybės, su kuriomis ne kiekvienas vyras galėtų susigyventi.
Kūrinio turinys
Jau daug metų teigiu tą patį – studija „Pixar“ – geriausia animacijos studija Holivude, o gal net ir pasaulyje. Ir tegul nesupyksta „Ghibli“ animacinių šedevrų gerbėjai, bet kartais „Pixar“ kūriniai neša daugiau prasmės nei kai kurie mano paminėtos studijos darbai. Bet ši apžvalga nėra apie studijų lyginimą, o apie konkretų filmą iš „Pixar“ kolekcijos.
Pradedant nuo 2006 metų, kai studiją nusipirko „Walt Disney“, kiekvienais metais, išskyrus 2014, „Pixar“ išleisdavo po vieną, o kartais net ir po du filmus, kurie džiugindavo ne vien tik mažuosius kino lankytojus, bet ir jų tėvelius. Kas gi gali atsispirti „Žaislų istorijai“, „Monstrų korporacijai“, „Žuviukui Nemo“, „Aukštyn“ ar „Išvirkščiam pasauliui“ su „Koko“? Turbūt tik bejausmiai žmonės, kurių nesugraudintų net ir sotūs Afrikos vaikai.
Žinoma, studija išleidžia ne vien tik originalias idėjas turinčius projektus, bet karts nuo karto į kino ekranus sugrąžina istorijas, kurias pamilo milijonai žmonių visame pasaulyje. 2016 pasirodė vieno iš geriausių visų laikų animacinių filmų „Žuviukas Nemo“ tęsinys, kuris buvo labai šiltai priimtas publikos ir kino kritikų. Meilę šiam filmui įrodė ne vien tik aukšti įvertinimai, milijardas dolerių, bet dar ir prestižinė „Oskaro“ statulėlė už geriausią metų animaciją.
Būtent todėl, stebint situacija su filmuku „Žuvytė Dorė“, pasidarė ramu dėl „Nerealiųjų“ sugrįžimo. Ir nors buvo akivaizdu, kad studija sieks pelno su šiuo nostalgišku 2004 metais pasirodžiusiu filmu, tai nereiškė, kad jos animatoriai neįdės visos širdies atgaivinant Parų šeimos nuotykius.
Per daug apie filmuką kalbėti man tikrai nesinori, nes dar galėčiau atskleisti labai svarbias detales, kurios galbūt sugadintų filmo peržiūrą, bet turiu paminėti pačius stipriausius ir pozityviausius momentus, dėl kurių privaloma apsilankyti šiame veiksmo ir sprogimų kupiname animaciniame projekte.
Filmo istorija iš pirmo žvilgsnio gal ir nepasirodys labai jau naujoviška, bet joje yra pateikta labai svarbi mintis, kurią pirmiau pastebės suaugę žmonės, o ne vaikai. Visgi filmas nėra orientuotas vien tik į vaikų auditorija. Kitaip tai būtų ne „Pixar“, o koks nors pimpačkiukų nulaižytas „Illiumination“.
Pagrindinė mintis, apie kurią užsiminiau, yra skirta buičiai ir vyro bei moters lygybei. Visi darbai namuose, kuriuos dažniausiai atlieka moterys, yra tokie pat svarbūs ir sunkūs kaip ir vyriški. Ir nors filme pateikiamas šiek tiek archainis modelis, kai moterys turi paruošti maistą, sutvarkyti kiekvieną kampą, kad namai blizgėtų, išruošti vaikus į mokyklą, padėti ruošti pamokas ir dar apšokinėti vyrą, jis vis dar puikiai apibūdina daugumos vyrų požiūrį į gražiosios lyties atstoves. Negana to, filme pateikiamas dar ir požiūris į lygybę darbe.
Šios dvi filmo istorijos sudedamosios dalys puikiai susižaidžia tarpusavyje, dėl ko ekrane atsiranda sodrus ir nebanalus humoras, sugebantis priversti pasijuokti ne vien tik iš personažų veiksmų, bet dar ir iš mūsų pačių. Bet ties tuo humoristinė filmo pusė neapsiriboja. Filme netrūksta ir standartinių situacijų, kurias papildo mini scenos, kurios karts nuo karto nuslopina ganėtinai rimtą toną ir solidžius juokelius, suprantamus tik suaugusiems žmonėms.
Pliusu tampa ir begalinis veiksmas. Jeigu pirmajame filme jo trūko, tai šioje juostoje jo tikrai yra netgi per daug. Kažkas kažkur sprogsta, mieste vyksta beprotiškos gaudynės bei vykdomi susidūrimai tiek su priešininkais, tiek ir su bedvasiais objektais. Trumpai tariant – šis animacinis filmas veiksmo turi daugiau nei kai kurie veiksmo filmai, kuriuos žiūrėti yra nuobodu.
Ties herojais irgi buvo pasidarbuota puikiai. Kiekvienas iš jų turi asmenybę, išskirtinius bruožus bei pakankamai nemažai laiko, kad galėtų pasipuikuoti ekrane. Todėl žiūrint į visumą, mes matome vieningą šeimą, kurios nuotykiais bei gyvenimo būdu galima patikėti.
Favoritais, žinoma, čia tampa Bobas ir jo sūnelis DžekDžekas. Puikus tandemas, kuris ne vien tik sugeba prajuokinti, bet ir priverčia siužetinę liniją vystytis palei jų personas. Elastika irgi džiugina savo veiksmo pasirodymais, o du likę Nerealieji vaikai Violeta su Dašu papildo reikiamas scenas savo paauglišku gyvenimo būdu.
Vienintelis, kas suglumino, tai pagrindinis antagonistas, kurį galima atspėti jau per pirmas jo pasirodymo ekrane minutes. Čia vienintelis toks filmo siužetinės linijos minusas, kuris asmeniškai man buvo pernelyg neišdirbtas.
Visumoje – tai stiprus ir labai smagus tęsinys, kuris per beveik dvi rodymo valandas suteikė nuostabią ir įtampos nestokojusią pramogą. Tikiuosi, kad ateityje studija „Pixar“ vėl grįš prie šių smagių veikėjų. Jie verti ir trečiosios dalies.
Techninė juostos pusė
Šis savo papasakota istorija puikus filmukas gali pasigirti ir ypatingai kieta vizualine puse.
Visgi tokios animacijos, kuri mums buvo čia pristatyta, dar neteko matyti jokiame kitame panašaus pobūdžio kino projekte. Kiekviena aplinkos detalė, kiekviena herojų mimika, kiekvienas mažiausias elementas buvo išdirbtas iki tobulumo, jog stebint filmo scenas buvo kartais sunku suvokti, ar ne tikrą daiktą mes matome prieš savo nosį. Be abejo, filmui padėjo ir puikus 3D, kuris irgi pridavė savito žavesio bendram vizualiniam fonui.
Iš kitų techninės pusės aspektų paminėčiau labai šnipiškai skambantį garso takelį, kuris šiek tiek priminė „Džeimso Bondo“ frančizės muzikines kompozicijas. Taip pat gerai sukaltas ir garso montažas visose įtampos nestokojančiose veiksmo scenose. Vaizdo montažas irgi be priekaištų. Filmo istorija rutuliojasi labai žvaliai, todėl peržiūra neprailgsta nė akimirkai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmą teko žiūrėti lietuviškai, ko aš dažnai nedarau, nes visgi smagiau yra įsigilinti į personažus klausant originaliai dubliuoto varianto, bet čia neturėjau kitokio pasirinkimo, atėjęs į išankstinę filmo premjerą.
Galiu pasakyti tik tiek, jog lietuviškai dubliuotas variantas buvo tikrai puikus. Maloniai ausims skambėjo ne vien tik herojų intonacija, bet ir jų emocijos, kurias pakankamai gerai sugebėjo perteikti aktoriai, dubliavę šį filmą lietuviškai. Todėl, jeigu pasirinksite žiūrėti filmą ne originalo kalba, neprašausite.
Norėčiau, kad kinuose mums rodytų daugiau tokių gerų ir kokybiškai įgarsintų animacinių filmų.
Verdiktas
„Nerealieji 2“ – vertas dėmesio studijos „Pixar“ 2004 metų juostos tęsinys, kuris paperka ne vien smagiais juokeliais, prasminga ir labai aktualia tema apie lyčių lygybę šeimoje bei nenuilstančiu veiksmu, bet dar ir aukščiausio lygio animacija, kokios mes dar nesame matę jokiame kitame animaciniame kino projekte.
