Apie ką mes čia…

Pabėgęs iš vieno slapčiausių ir moderniausių pasaulio kalėjimų, pavadinimu „Kapas“, Rėjus Breslinas šįkart pakliūva į žymiai pavojingesnę įstaigą, kurioje kaliniai priversti kovoti tarpusavyje dėl išlikimo. Ši vieta vadinasi „Hadas“ ir iš jos ištrūkti galima tik vienu būdu – karste. Tačiau tai nė motais profesionaliam saugumo sistemų specialistui Rėjui, kuris sugalvoja dar vieną, beveik neįgyvendinamą, pabėgimo planą.

Kūrinio turinys

Pirmasis serijos filmas, kuris dienos šviesą išvydo prieš penkerius metus, asmeniškai man paliko gerą įspūdį. Tai buvo ne tik vienas įdomesnių tų metų žanro atstovų kine, bet dar ir bene geriausias filmas su Arnoldu Schwarzeneggeriu po jo sugrįžimo į didįjį kiną. Juosta žiūrėjosi žvaliai, joje buvo įdomus ir kažkiek užsuktas siužetas, o ir veiksmo netrūko. Todėl, prisimindamas tik šviesiausias pirmtako akimirkas, aš, kaip manau ir kiekvienas brutalių vyriškų filmų gerbėjas, su nekantrumu laukiau istorijos tęsinio.

Antrasis filmas buvo suplanuotas 2016 metams, bet dėl įvairių teisinių priežasčių juostos premjerą teko nukelti dvejiems metams. Tuo pačiu, išsprendę visas problemas, filmo kūrėjai nusprendė vienu metu nufilmuoti dar ir trečiąją dalį, kuri turi pasirodyti 2019 metais. Bet kol kas susikoncentruokime ties „Hadu“.

Prieš pradėdamas aptarinėti šios juostos pliusus ir minusus, turiu jums keletą svarbių patarimų. Pirmiausia – būtinai pasižiūrėkite pirmąją dalį prieš eidami žiūrėti tęsinio. Antra – nesitikėkite nieko panašaus, kas buvo pirmoje dalyje. Šie abu filmai yra kaip diena ir naktis, todėl patariu sumažinti lūkesčius, nes teks labai nusivilti.

O nusivilti yra tikrai dėl ko. Juosta save pozicionuoja kaip tiesioginį pirmosios dalies tęsinį, bet taip nėra. Tai filmas, kurį geriausiu atveju galima pavadinti šalutiniu pirmtako projektu, kuriame trumpam pasirodo keli pirmojo filmo herojai. Taip, taip, jeigu tikitės, jog ir čia pagrindiniu smuiku gros Rėjus Breslinas, tai, deja, ne. Jis čia yra tik tam, kad suvilioti pirmosios dalies gerbėjus į kino sales. Iš tikrųjų tai yra azijietiškas projektas, kurį finansavo kinai, todėl filme pagrindiniu herojumi tampa kinas.

Filmo veiksmas vyksta modernioje įkalinimo įstaigoje, tačiau kas tai per įstaiga, koks jos tikslas, kodėl ji yra moderniausia, taip ir nepaaiškinama viso filmo metu. Iš pirmo žvilgsnio, tai toks kalėjimas, kuriame karts nuo karto yra rengiamos kalinių dvikovos, lyg tai būtų koks nors „Nenugalėtas“, tik trūko, kad ekrane pasirodytų Jurijus Boika ir išspardytų visiems subines. Ir kad tos kovos būtų bent įdomios. Bet, deja. Keli susidūrimai ir viskas. Nei ten kažkokių įdomių kovos technikų galima pamatyti, nei agresyviai nusiteikusių priešininkų, nei prasmės kovojant dėl kažko šičia tiesiog nebuvo. Kovos buvo tragiškos.

Jeigu jau prakalbau apie veiksmą, tai ir šičia teks nusivilt visiems, kurie atėjo gauti įtampos dozę. Jeigu taip suskaičiavus, filme, kurio trukmė 93 minutės, veiksmo scenų buvo maksimum 5-7 minutės. Ir tai, pagrindinis veiksmas prasidėjo maždaug likus 20 minučių iki filmo pabaigos. Visur kitur – kvaili ir bereikšmiai pokalbiai apie nieką bei kai kurių personažų šabloninis matavimasis lytiniais organais.

Apie siužetą išvis nesinori nieko šnekėti. Jo čia beveik nebuvo. Pati istorija labai banali ir nuspėjama, o siužetinės linijos vystymasis toks chaotiškas, jog galima pasimesti kas su kuo bendradarbiauja, o kas kam yra priešas.

Neįdomūs ir filmo personažai. Rėjus Breslinas čia atrodė kaip koks skuduras, o jam talkinantis raumenų kalnas Trentas irgi neturėjo savo šlovės akimirkų. Akivaizdu, jog filmo kūrėjams buvo nusispjaut į šiuos tikrai įdomius personažus, kurie traukė dėmesį. Todėl viskas buvo pateikta iš kovingai nusiteikusio Šu perspektyvos.

Jeigu pirmajame filme pagrindiniai herojai atrodė kaip žmonės, juos kamavo normalios žmogiškos problemos ir jie jautė baimę, čia tai neįvyksta. Nė vienas iš naujų personažų ne tai, kad neatsiskleidžia, bet jie visi yra kažkokie bedvasiai, o jų likimas yra visiškai nereikšmingas. Taip negali būti. Visgi turi veikėjus gaubti kažkokia istorija, jie turi turėti paslaptį ir, kas svarbiausia, jie turi traukti žiūrovus. O čia joks veikėjas to nesugebėjo padaryti. Net ir blogietis, kuris labiau kėlė šypseną nei baimę.

Nemanau, kad verta daugiau ką nors ir tesakyti apie šį išties blogą ir neįdomų filmą. O dar laukia trečia to paties režisieriaus sukurta dalis, kurios premjera numatyta kitais metais. Bijau, kad ten viskas bus dar prasčiau.

Techninė juostos pusė

Iš techninės pusės galėčiau paminėti tik vieną pliusą – muziką, kuri šiai prastai juostai buvo per gera. Man gaila, kad tokios gražios muzikinės kompozicijos buvo panaudotos taip neatsakingai.

Vienu iš didžiausių filmo minusų tapo neįtikėtinai bjaurus kameros darbas. Aš nesuvokiu, ką filme veikė operatorius Brandonas Coxas, bet atrodė, jog viena ranka jis gėrė kažkokį alkoholinį gėrimą, o kita patyliukais masturbavosi. Kito paaiškinimo nėra. Visas vaizdas dreba, kartais rodoma yra tik pusė aktoriaus galvos, o veiksmo scenose daug dėmesio gavo plytos, o ne koks nors neblogas judesys tarp veikėjų.

Vizualiai juosta taip pat atrodo prastai. Pigios dekoracijos, klaikus grimas ir Helovino vakarėlį studentų bendrabutyje primenantys herojų kostiumai. Ir visa tai kainavo 20 milijonų dolerių? Matyt Sylvesteris Stallone gavo neblogą dalį biudžeto.

Vaizdo montažas kraupus kaip ir operatoriaus darbas. Garso montažas neblogas, bet tik keliose vietose einant link filmo pabaigos. Visur kitur sustiprinto garso net nereikėjo, nes šis filmas tikrai negali pasigirti geru veiksmu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visi filme pasirodę aktoriai mediniai. Net ir pirmosios dalies žvaigždė Sylvesteris Stallone čia pasirodė tik dėl honoraro, nes jo akyse matėsi nusivylimas. Jokios vaidybos jis čia net nedemonstravo, o tik pasakė kelias nereikšmingas frazes. Gal tik Dave‘as Bautista stengėsi, bet jo pasirodymas filme truko maždaug penkias minutes.

Filme pasirodę Curtis „50 Cent“ Jacksonas, Jesse‘is Metcalfe‘as, Wesas Chathamas, Huangas Xiaomingas ir Titusas Welliveris nepademonstravo ničnieko. Seniai nebuvau matęs tokių neįtikinamų pasirodymų.

Verdiktas

„Pabėgimo planas 2“ – apgailėtinas pirmtako šešėlis, kuris gali pasigirti tik nuobodžiai vystoma siužetine linija, prasta istorija, visiškai bedvasiais personažais ir jų nereikšmingais atlikimais bei tragiška technine puse.