Apie ką mes čia…
Peteris ir Harė – profesionalūs sukčiai, kuriems vieną dieną labai nepasiseka. Jie apvagia ne tą žmogų. Bandydami kapstytis iš jiems nepalankios situacijos, sutuoktiniai nusprendžia skristi į Los Andželą, kuriame jų laukia paskutinė viltis – darbelis, galėsiantis juos išgelbėti nuo pavojingos ir bekompromisės Irinos.
Kūrinio turinys
Filmai apie vagystes, įvairias finansines machinacijas ir, žinoma, apie stambaus masto aferas visuomet žavėjo, žavi ir žavės paprastus žmones, kuriems visuomet įdomu stebėti nutrūktgalviškus profesionalių ilgapirščių nuotykius per kino ekraną. Ir tai nenuostabu, nes tokie filmai turi savo šarmą.
Prisiminkime tokias įsimintinas juostas kaip „Oušeno“ trilogija, „Savas žmogus“, „Volstrytas“, „Miestas“ ir panašius, kuriuose dominavo klasė, prabanga, įdomūs siužetiniai vingiai, prasmingi dialogai bei labai įtempta atmosfera ir palyginkime juos su šiuo filmu. Ir kaip bebūtų gaila, tačiau šis režisieriaus Jameso Oakley‘io filmas yra visiškai kitoks.
Tai juosta, kuri jau po dešimties minučių nusibosta, nes tai, ką mes išvystame joje, yra protu nesuvokiamas dergimasis iš patikimų kino lankytojų, kurie atėjo pamatyti filmo apie vagystę ir aferistus, bet gavo pasakojimą apie visiškus degeneratus, kurie savo buvimu ekrane taip glumina, jog net neįpusėjus šiai niekam tikusiai istorijai, norisi atsikelti ir išeiti iš kino salės.
Aš nejuokauju – filmo herojai menkystos ir moraliniai degradai, kurie beveik visą rodymo laiką geria alkoholį, vartoja narkotikus, keikiasi kaip žemiausio luomo batsiuviai, bando vaidinti ištroškusius sekso ir yra savanaudžiai nevykėliai, bandantys pakišti vienas kitą tokiose idiotiškose situacijose, nes o kodėl gi ne. Apie veikėjus aš šiek tiek vėliau papasakosiu plačiau.
Pats filmas trunka pusantros valandos, tačiau per tą laiką kartais net sunku susigaudyti kur tu esi. Ar tai komedija? Nemanau, nes žiūrėti į girtus veidus mes galime ir per „24 valandas“ ar „TV pagalbą“, todėl tai visiškai neprajuokina. Ar tai trileris? Atsakymas neigiamas.
Trileriui reikia turėti geležinius kiaušus, ko šis filmas tikrai neturi. Veiksmo filmas gal? Oi, nejuokinkite. Čia veiksmo yra mažiau nei vaikas tupintis ant puoduko lietingą vasaros dieną. Hmmm, o gal čia kokia nors melodrama? Melodramai visų pirma reikia turėti tvirtą dviejų žmonių pagrindą, o šičia visi myli tik save. Todėl sunku suvokti, kokiam žanrui priklauso šis niekalas.
O niekalas dėl to, jog nei vagystės, nei aferos, nei kokių nors įdomių siužetinių vingių čia nerasta. Apie dialogus net nešneku. Čia ne Quentino Tarantino filmas, kuriame pokalbiai pavirsta į meną, o keiksmažodžiai yra malonūs ausims. Nuobodus iki negalėjimo filmo siužetinės linijos vystymas tik dar labiau pablogina situaciją, parodant kokie niekam tikę personažai čia pasirodo.
Taigi herojai. Pagrindinis filmo herojus Peteris – pijokas, kuris kiekviename filmo kadre, kada jis pasirodo, geria alkoholį ir vartoja kvaišalus. Ir tai nėra juokinga, tai graudu. Tą patį galima pasakyti apie jo žmoną Harę, kuri yra priklausoma nuo azartinių žaidimų. Ir nors porelė vaizduoja labai gudrius sukčius, jie yra tipiniai nevykėliai, kurie bando praturtėti kitų žmonių sąskaita.
Kiti filmo personažai kaip Džekė, Irina ir Vivien – tipinės gražuolės, sugebančios užpildyti siužetinės linijos spragas savo seksualiais pasirodymais. Bet kokie tai šabloniniai veikėjai Jūs net neįsivaizduojat. Viena arši žudikė, kita kvaila blondinė, o trečia aistringa sekso trokštanti koketė. Ir gal viskas būtų dar neblogai, bet kai jos prasižiodavo, pasidarydavo nejauku. Aš nesuvokiu, kas šiam filmui rašė dialogus, bet tai labai blogas ir žiūrovų nekenčiantis žmogus.
Daugiau neturiu ką pasakyti. Tai tiesiog brangaus laiko švaistymas, nes tokius filmus reikia rodyti ne kine, o per kokį nors „Pūko“ kanalą, nes ten jis tikrai surastų savo auditoriją, kuriai ir buvo skirti visi „juokeliai“.
Techninė juostos pusė
Filmas yra klaikus ne vien savo scenarijumi, bet ir techniniais niuansais, kurie taip pat sukelia diskomfortą kino salėje. Garso takelis neįsimintinas, kameros darbas atrodo taip, lyg operatoriui buvo ant visko nusispjauti ir jis filmavo iš jam palankių kampų, kad tik žiūrovui būtų dar sunkiau įsivažiuoti į rodomą veiksmą.
Apie montavimo darbus net nekalbu – tai buvo tragedija. Viskas šokinėja nuo vienos scenos prie kitos neleidžiant įsigilinti į tai, kas yra sakoma. Visiškas chaosas. Garso montažas neblogas, bet ar jis gelbėja? Tikrai ne.
Vienintelis techninės pusės momentas, kuris mane asmeniškai nustebino ir paliko malonų įspūdį – tai puikus animuotas filmo intro, kuriame buvo pristatyti aktoriai ir režisierius. Akivaizdu, kad jį darė užsidegęs žmogus, nežinantis į kokį mėšlą jis investuoja savo talentą ir laiką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas akivaizdžiai sutiko vaidinti šioje nesąmonėje tik dėl čekio, nes kitaip aš tikrai nesuprasčiau visų, kurie skyrė šiai juostai savo dėmesį. Puikūs „tarantiniški“ aktoriai Uma Thurman ir Timas Rothas, atlikę sutuoktinių roles, net nesistengė. Ir tai akivaizdžiai matosi, ypatingai žiūrint į Timą, kuriam buvo ant visko nusispjauti.
Gražuolių Sofios Vergaros, Maggie Q ir Alice Eve gvardija džiugino akis. Man kaip vyrui buvo tikrai malonu stebėti šias įspūdingo grožio divas, tačiau jų aktoriniai pasirodymai buvo tokie pat niekam tikę, kaip ir pagrindinio dueto. Gaila, nes visos jos tikrai turi savito šarmo ir moka pakankamai gerai įkūnyti vaidinamus personažus.
Liūdna ir tai, kad filme pasirodė Stephenas Fry‘us. Toks geras aktorius ir tokia nieko vertas vaidmuo.
Verdiktas
„Tobuli aferistai“ – nieko verta kriminalinė komedija apie moralinius degradus, kurią pasižiūrėti iki galo yra tikras iššūkis. Prasta vaidyba, apgailėtinas scenarijus, labai neišvaizdi techninė pusė, nykūs dialogai ir kas kelias minutes iš ekrano pusės atkeliaujantis nuobodulys – tai tik maža dalis to, kas laukia pasirinkus šią juostą peržiūrai.
Filmo anonsas:
