Šįkart studijos taikinyje atsidūrė žalias, bet labai perspektyvus kino kūrėjas Ari Asteris, pagal kurio parašytą scenarijų ir buvo įgyvendinamas užmojis sukurti vieną baisiausių visų laikų filmų, kuris ne tik prikaustytų žiūrovą prie kėdės, bet dar ir sukeltų tokį siaubą, kaip prieš penkis dešimtmečius tą padarė Williamas Friedkinas su savo genialiu ir neužmirštamu „Egzorcistu“.
Apie ką mes čia…
Po motinos mirties Anė negali rasti ramybės. Jai tenka prižiūrėti savo sergančią dukterį Čarlę ir paauglį sūnų Peterį, kuris karts nuo karto patenka į visokiausius nemalonumus. Vieną dieną Peteris to nenorėdamas padaro tai, kas apverčia šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Negalėdama su tuo susitaikyti, Anė pradeda daryti protu nesuvokiamus dalykus, kurie gali neigiamai atsiliepti kiekvienam jos šeimos nariui...
Kūrinio turinys
Tokie filmai kaip šis pilno metro režisūroje debiutavusio Ari Asterio kino projektas yra tikra retenybė plačiame ir jau kažkiek pabodusiame siaubo žanre. Pastarasis karts nuo karto sugeba nustebinti, tačiau dažniausiai atkartoja tai, kas jau buvo sukurta.
Žinoma, tai nėra blogai, nes kinas nestovi vietoje, o temų naujiems projektams, ypač jeigu kalbama apie tokį nišinį žanrą kaip šis, nėra tiek ir daug, todėl daugelis kino kūrėjų bando improvizuoti ir kurti kažką, kas jau buvo papasakota, bet šiek tiek kitokiu pavidalu. Ir tai kartais paperka.
Asmeniškai man yra nesvarbu, kokia tema gvildenama tokiuose filmuose. Svarbiau tai, kaip ji yra pateikiama.
Visgi sukurti bauginančią ir išties įtampą skleidžiančią atmosferą nėra jau toks paprastas darbas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kurie kino kūrėjai galvoja, kad jeigu ekrane kas penkias minutes bus įterpiami „siaubo šokliai“ ar netikėtai pasirodančios šlykštynės, tai žiūrovas pridarys į kelnes ir pajus baimę.
Tai yra didžiausia klaida, kokią tik gali padaryti žmonės, kuriantys siaubo filmus.
Per pastaruosius penkerius metus, pradedant 2013 metais, kai Jamesas Wanas pristatė savo nuostabų „Išvarymą“, galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti siaubo filmus, kurie išties buvo verti dėmesio. Ir tokiais filmais tampa mano jau paminėtos juostos tęsinys, „Babadukas“, „Ragana“, „Jis tave seka“ ir „Tas“.
Neminėjau tokių puikių juostų kaip „Skilimas“, „Pradink“, „Tas ateina naktį“, „Mirties namai“, nes tai visgi yra labiau trileriai su siaubo elementais, o ne kanoniniai žanro atstovai.
Šiais metais siaubo žanru jau mane nustebino Johnas Krasinskis su filmu „Tylos zona“, kuriame buvo nepageidaujamas joks pašalinis triukšmas, norint sukurti nepriekaištingą siaubo atmosferą kino salėje. Be jokių abejonių, tai yra unikalus ir kruopštus darbas, suteikęs neapsakomai malonius įspūdžius kine.
Tačiau tai kartu ir projektas, kuriame dominavo neegzistuojančios būtybės, todėl natūralumas jame buvo paviršutiniškas. O kartais taip norisi tokio tyro siaubo, kuris būtų pateiktas buityje. Būtent tokiu filmu ir tampa „Paveldėtas“, kurio tikroviškumas sugeba išgąsdinti labiau už bet kokius vaiduoklius ar naktimis išlendančias pabaisas.
Apie šį filmą daug pasakoti negaliu, nes net anonsuose nebuvo parodytas esminis juostos momentas, pakeitęs pasakojimo kryptį į tą, kuri ir tapo didžiausiu mūsų nervų išbandymu. Todėl trumpai užsiminsiu apie teigiamus akcentus, kurie šiame filme dominavo. Taip, taip. Filme nepamačiau nė vienos blogos scenos, kuri priverstų sumažinti įvertinimą.
Juosta susideda iš trijų svarbių dalių, kurios paveikia mūsų pasąmonę taip, lyg mes būtume šios istorijos dalyviais. O viskas dėl to, jog iš lėto kuriama įtampa tampa svarbiausiu įrankiu šiame išties kraupiame ir siaubo žanrui netipiniame filme.
Pirmoje dalyje žiūrovas yra supažindinamas su šeima, kurios gyvenimo tragediją stebime dvi geras valandas. Šiame skyriuje yra kruopščiai pateikiamas psichologinis motinos portretas, kuris palaipsniui keičiasi ir galiausiai mes prieš save pamatome visiškai kitokį personažą, nei jis buvo filmo pradžioje.
Jos metamorfozę paskatina įvykis, sudrebinęs šeimą ir apvertęs filmo peržiūrą aukštyn kojomis. Kaip jau galima suprasti, tai filmas apie šeimą ir sunkumus, kurie gali aplankyti kiekvieną iš mūsų.
Antroje dalyje didesnis dėmesys skiriamas sūnui Peteriui, dėl kurio kaltės (jeigu taip galima pavadinti tai, ką jis padarė), pradeda dėtis keisti dalykai su motina ir jos matomu pasauliu. Ir tai, patikėkit, labai baugina.
Visos scenos, kurios pasirodė filmo viduryje, išties sukrečia. O sukrečia jos visai ne dėl siaubo elementų, o dėl psichologinės įtampos, kuri taip natūraliai sugeba sukelti įvairias emocijas, jog pats nepastebi, kai tavo širdis pradeda plakti vis stipriau ir stipriau.
Bet kad tai pajustume, reikia labai gerai įsijausti į patį filmą, o ne valgyti popkornus ir traukti iš kišenių telefonus, nes kažkas parašė jums žinutę.
Trečiasis ir finalinis juostos akordas atskleidžia visą tiesą apie tai, kas įvyksta prieš tai, ir koks viso to, ką darė Anė, tikslas. Kalbu abstrakčiai, nes kitaip galėčiau Jums atskleisti motyvą, kuris ir tapo visos šeimos nelaimių epicentru.
Nesitikėjau, jog filmas turės tokią pabaigą, kurią mums pristatė režisierius Ari Asteris. Tai yra genialu ir baugu, nors, iš kitos pusės, yra du senesni filmai, kuriuose vyko kažkas panašaus. Negaliu paminėti jų, nes kitaip bus aišku, apie ką čia šneku.
Filme, kaip jau minėjau, netrūksta įtampos ir gerai sukaltos intrigos, kuri maitina žiūrovus, stebint besirutuliojančius siužetinės linijos įvykius. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad šis filmas gąsdina taip stipriai, jog grįžus namo nesinorėtų išjungti šviesų.
Visgi kiekvienas siaubą suvokia kitaip. Man šičia didžiausiu išbandymu buvo psichologinė įtampa, kurią skleidė pagrindinė filmo herojė. Stebint ją ir jos pasirodymus, norėjosi uždengti akis ir ausis. Tai tikrai gąsdino. Žinoma, labai smagu buvo ir tai, jog filme beveik neatsirado vietos „siaubo šokliams“, kuriuos dažnai naudoja tam, kad paslėptų visas siužetinės linijas skyles.
Toks režisieriaus sprendimas buvo adekvatus poelgis, sutelkiant visą dėmesį į kitas detales.
Apibendrinus šį reginį, nes nemanau, kad galima ką nors daugiau pasakyti apie istoriją neišduodant jos pagrindinių paslapčių, noriu pasakyti, jog šis filmas yra skirtas tikriems kino gurmanams ir ištikimiausiems siaubo žanro gerbėjams, kurie sugebės įvertinti visiškai kitokią siaubo apraišką, nei mes esame įpratę matyti.
Juosta yra kupina staigmenų ir netikėtų siužetinių posūkių, kuriais manipuliuoja pagrindiniai filmo herojai, tuo pačiu sugebantys sukurti kraupų ir vertą dėmesio reginį.
Techninė juostos pusė
Tokie mažo biudžeto filmai nereikalauja prašmatnių efektų, nes jų tikslas yra ne vizualiai įbauginti žiūrovą, bet per kitas techninės pusės sudedamąsias dalis sukelti paniką. Ir viena iš tokių dalių – puiki ir labai gerą atmosferą sukurianti muzika, dėl kurios filmas įgauna visiškai kitokį atspalvį.
Be to, muzika tampa ir svarbiu įrankiu sukuriant įtemptą atmosferą. Tam padeda ir garso montažas, kuris sustiprinamas tose vietose, kurios reikalavo daugiausiai mūsų dėmesio.
Filme yra šiek tiek specialiųjų efektų, gerai atrodantis grimas ir puikios dekoracijos, bet šie elementai būtų visiškai nepastebėti, jeigu ne labai išvaizdus operatoriaus Pawelo Pogorzelsnio darbas, kuris dėl įvairiausių rakursų sugebėjo išgauti akims patrauklų vaizdą, perteikusį asmeninę kiekvieno herojaus tragediją.
Vaizdo montažu irgi galima grožėtis. Pasakojimas vientisas, įdomus ir turintis nemažai elementų, kurie galiausiai susijungia į vieną pačiame gale, lyg tai būtų mozaika atskleidžianti visą šios istorijos esmę. Ir, žinoma, filmas neprailgsta, nors jo trukmė tikrai nėra jau tokia tipinė šiuolaikiniams siaubo žanro projektams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šis filmas puikus ne vien įdomiai ir gerai sukalta istorija, bet dar ir pagrindinio moteriško vaidmens atlikėja Toni Collette, kurios pasirodymas užgožia bene visus jos ankstesnius pasirodymus kine ir televizijoje.
Stebėdamas ją, tu ne tik patiki kiekvienu jos ištartu žodžiu, bet dar ir pajauti baimę, kurią skleidžia jos personažas. Manau, jog už tokį nepriekaištingai atliktą darbą mes ją turėtume išvysti kitais metais JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose tarp pretendenčių į geriausios aktorės titulą.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė ne ką mažiau geri aktoriai. Pirmiausia dėl ko džiūgavau, tai dėl seniai kine matyto aktoriaus Gabrielio Byrne‘o, kuris čia atliko Anės vyro rolę. Natūraliai ir labai taktiškai suvaidintas personažas, per kurio prizmę mes suvokiame visą jo žmonos pamišimą. Paminėti verta ir jaunąjį aktorių Alexą Wolffą, kuriam atiteko Peterio vaidmuo. Tai išties talentingas vaikinas, sugebėjęs perteikti savo personažo baimes iš gana įdomaus kampo. Milly Shapiro, įkūnijusi Čarlę, taip pat nepasišiukšlino, nors tai buvo jos pirmasis pasirodymas dideliame ekrane.
Verdiktas
„Paveldėtas“ – stipri psichologinė siaubo drama, kuri nuo pat filmo pradžios sukausto neeiliniais režisieriaus sprendimais ir kelia įtampą iki pat finalinių titrų, po kurių dar ilgai sunku susivokti, kur randiesi.
Be įtraukiančios bei labai kraupiai pateiktos istorijos ir jos netipinio siaubo žanrui būdingo pateikimo gauname dar ir malonų bonusą –„Oskarinę“ Toni Collette vaidybą, kuri iškelia šį filmą į labai aukštą lygį.
Filmo anonsas:
