Apie ką mes čia…
Kol Los Andželo mieste vyksta itin rimtos riaušės dėl švaresnio vandens, viename paslaptingame ir itin saugomame viešbutyje pavadinimu „Artemis“ susirenka įvairiausio plauko nusikaltėliai, kuriems reikia medicininės pagalbos. Žinoma, viešbutyje galioja ir savos taisyklės. Kiekvienas įžengęs į jo teritoriją negali žudyti kitų gyventojų, nes kitaip bus nedelsiant pašalintas iš svečių sąrašo arba išvis eliminuotas. Tačiau, atvykus pavojingiausiam miesto žmogui, situacija kardinaliai pasikeičia ir viešbutis pavirsta į tikrą karo zoną.
Kūrinio turinys
Kai pirmą kartą išgirdau apie šio filmo koncepciją iš karto pagalvojau apie fantastišką „Džono Viko“ frančizę, kurioje egzistuoja tokio pobūdžio viešbutis. Tik jo pavadinimas buvo kitoks – „Kontinentalis“. Ir man pasidarė išties smalsu, ką jau čia tokio ypatingo paruošė mums Drew Pearce‘as, nes ši juosta akivaizdžiai kvepėjo mano paminėtos dilogijos plagiatu.
Ir ne aš vienas toks buvau. Mano keli bičiuliai klausinėjo, ar čia kartais nėra koks nors „Džono Viko“ šalutinis projektas apie tą nusikaltėlių viešbutį, kuriame irgi vyrauja savitos griežtos taisyklės. Todėl pranešu tiems, kurie visgi taip galvoja – tai nėra filmas, susijęs su tomis juostomis, kuriose Keanu Reeveso įkūnytas personažas spardo užpakalius blogiečiams, nužudžiusiems jo šuniuką.
Galiu tik nudžiuginti, jog trečioji „Džono Viko“ dalis, kuri dienos šviesą išvys po metų, jau yra filmuojama, o taip pat jos kūrėjų planuose yra ir televizinis serialas apie viešbutį „Kontinentalis“. Bet grįžkime prie „Artemis“.
Šis pirmasis pilnametražis Drew Pearce‘o režisuotas kino projektas iš dalies man paliko neblogą įspūdį, nes itin didelis dėmesys čia buvo skirtas būtent įvairioms paslaugoms, kurias teikia viešbutis ir jo personalas. Patiko ir taisyklės, kurių privalo laikytis net ir šios paslaptingos vietos šeimininkas. Ir tai vienintelis pliusas, kuriuo gali pasigirti šios juostos siužetinė linija. Visa kita buvo tik akių dūmimas dėl kažko didingo, ko, deja, taip ir nebuvo.
Intriguojanti pradžia, labi patraukli veiksmo vieta ir kelių juostos personažų paslaptis pirmąsias dvidešimt minučių laikė nežinomybėje, bet kartu ir suteikė šiek tiek įtampos, ko vėliau labai trūko stebint nesąmoningus personažų veiksmus ir jų labai jau neįtikinamus dialogus apie praeitį, dabartį ir ateitį.
Kiekvienas iš herojų, kurių čia buvo tikrai nemažai, beveik neatsiskleidė kaip asmenybė, o jų praeities šešėliai viską tik pablogino. O pablogino dėl to, jog tiek sutapimų per vieną naktį tiesiog būti negali. Pažiūrėkite patys... Vienas personažas sutinka savo buvusią mylimąją, ta mylimoji turi užduotį pašalinti vieną svarbų viešbučio lankytoją, o tas lankytojas labai susijęs dar su vienu personažu, kuris sužino jo praeitį. Kažkokia sutapimų mišrainė gavosi, kuri tik sujaukė bendrą siužetinės linijos modelį.
Pagrindiniu filmo personažu, kuris išties buvo vertas dėmesio, tapo viešbučio seselė ir valdytoja. Ji šauniai darbavosi, jos istorija buvo visai neblogai įvyniota į bendrą pasakojimą, o jos tragiški prisiminimai irgi pridavė šiam personažui svorio, dėl ko tikrai buvo galima ją užjausti ir suprasti. Taip pat paminėti verta ir jos asmens sargybinį Everestą, kuris kaip ir ji padarė gana malonų įspūdį kaip žmogus su principais.
Antraplaniai personažai, kurie užpildė erdvę, buvo neišnaudoti. Ypatingai Nicė, kurios prigimtis ir poveikis siužetinei linijai buvo tiesiog absurdiškas iki negalėjimo. Lygiai tokio paties pateikimo susilaukė galingiausias miesto žmogus, kurio potencialas buvo visiškai neišnaudotas, nors pats herojus spinduliavo charizma. Jau nekalbu apie kitus herojus kaip Vaikikis, Krosbis bei Akapulko. Nei jie sugebėjo parodyti kažką ypatingo, nei kaip asmenybės evoliucionuoti, nei prisidėti prie kažkokio aukštesnio tikslo vystant pagrindinę pasakojimo liniją. Jie tiesiog buvo kadre. Ir viskas.
Liūdniausia, jog veiksmo filme beveik nebuvo. Jo reikėjo laukti virš valandos ir tik tada, likus gal dvidešimčiai minučių iki pabaigos, prasidėjo judesys. Kelios muštynės, keli žiauresni nužudymai ir šiek tiek susišaudymų pagyvino situaciją, bet kas iš to, kai visas pasakojimas buvo be ryšio.
Apibendrinant, nes tikrai neturiu daugiau ko pasakyti apie šią juostą be „spoilerių“, noriu pabrėžti, jog tai yra nuobodi drama su trilerio elementais, bet tikrai ne veiksmo ir įtampos nestokojantis trileris, kaip jį pozicionavo aprašymuose ir anonsuose. Vieną kartui susipažinti su šia istorija tikrai galima, bet ne daugiau, nes tai nėra vienas iš tokio pobūdžio filmų, apie kurį norėsis prisiminti kitą dieną.
Techninė juostos pusė
Mane filmo pradžia nuteikė išties smagiai, nes išgirdus „California Dreamin“ kitaip jaustis neįmanoma. Todėl dedu pliusą garso takelio atžvilgiu vien dėl to, jog jame skambėjo tokios puikios dainos.
Operatoriaus darbas dvejopas. Tai vienose scenose, kuriose vyksta makabriški dalykai jis parodo gana atvirus vaizdus, tai kitose, kur vyksta tas pats, kamera yra atitraukiama. Užtat detalėms dėmesio buvo skirta su kaupu, kas paliko gerą įspūdį apie viešbučio koncepciją su visomis jo paslaptimis.
Pats vizualus juostos pateikimas nenuvylė. Geros dekoracijos, kurios šiek tiek nukėlė į praeitį, įdomūs herojų kostiumai, puikus grimas ir, žinoma, keli specialieji efektai, dėl kurių irgi buvo galima suteikti filmui papildomą balą. Bent jau savo išore filmas nenuvylė.
Vaizdo montažas paliko neigiamą įspūdį. Istorija buvo pateikta chaotiškai ir pernelyg greitai, todėl akimirksniu besikeičiančios scenos tapo tam tikru galvos skausmu. Garso montažas buvo tvarkoje, ypatingai per paskutines filmo akimirkas, kai jo dėka veiksmo scenos įgavo solidesnį pavidalą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį atlikusi Jodie Foster buvo šios juostos pažiba. Šiek tiek pasendinta, bet spinduliuojanti ta pačia charizma kaip ir anksčiau, aktorė pasistengė iš peties. Matėsi, kad jai rūpi ši rolė, todėl ji atskleidė savo aktorinius sugebėjimus taip, jog užgožė visus kitus filme pasirodžiusius aktorius.
Antru smuiku filme grojo Sterligas K. Brownas, atlikęs Vaikikio rolę. Aktorius geras, bet jo personažas tai visiškas nesusipratimas. Bent jau ties vaidyba jis nepasišiukšlino.
Filme be jų pasirodė tokie talentingi žmonės kaip Dave‘as Bautista, Jeffas Goldblumas, Charlie‘is Day‘us ir Zachary‘is Quinto, tačiau tik pirmasis gavo pakankamai ekraninio laiko, o ir jo personažas bent jau atsiskleidė. Visi kiti buvo kaip dekoracijos.
Gaila dar ir dėl to, jog seksualioji Sofia Boutella taip pat nepasižymėjo niekuo ypatingu, apart itin karšto įvaizdžio.
Verdiktas
„Artemis: žudikų viešbutis“ – pakankamai nuobodus ir vietomis visiškai absurdiškas, tačiau techniškai tvarkingas ir kerintis solidžia kai kurių aktorių vaidyba filmas. Deja, čia nebuvo iki galo realizuota išties puiki ir daug žadanti idėja, akivaizdžiai juostos kūrėjo paimta iš kietai atrodančios „Džono Viko“ filmų serijos.
Filmo anonsas:
