Tuomet už juostos pastatymą buvo atsakingas mažai žinomas režisierius Colinas Trevorrowas, kuris dėl asmeninių priežasčių besiruošiant tęsiniui paliko režisieriaus postą, jį užleidęs perspektyviam bei labai talentingam ispanų kino kūrėjui Juanui Antonio Bayonai, kurio darbai kalba patys už save – „Prieglauda“, „Pragaras rojuje“ ir „Septynios minutės iki vidurnakčio“.
Būtent naujas režisierius ir jo išskirtinis požiūris į pasakojimą pagaliau leis žiūrovams patirti ne tik prasmingą nuotykį tarp prieš milijonus metų išnykusių gyvių, bet ir tikrą siaubą, kurio taip trūko ankstesnėse šios serijos dalyse.
Apie ką mes čia…
Praėjo treji metai nuo žiauraus ir daugybę gyvybių nunešusio incidento Nublar saloje, kurioje buvo įsikūręs priešistorinių padarų parkas. Tačiau nelaimės nevaikšto po vieną. Saloje prabudęs ugnikalnis žada sunaikinti viską, kas yra gyva, todėl žmonėms tenka priimti svarbų sprendimą – išsaugoti dinozaurus, kuriuos jie patys ir sukūrė, ar leisti jiems mirti.
Kūrinio turinys
Dinozaurai... Manau, jog daugumai vaikų visuomet imponavo šie priešistoriniai gyvūnai, kurie sugeba sukelti tiek žavesį, tiek ir siaubą. Ir vienu iš tokių vaikų buvau aš. O viskas prasidėjo, kai tėtis namo parsinešė Steveno Spielbergo režisuoto filmo „Juros periodo parkas“ VHS. Iki dabar nepamenu, ar kada nors buvau peržiūrėjęs kokį kitą filmą daugiau kartų nei šį 1993 metų nuotykių žanro šedevrą. Todėl nenuostabu, jog su šiuo filmu, kaip ir jo tęsiniais, mane sieja labai malonūs prisiminimai, kurie sukelia tikrą nostalgiją. Tokią nostalgiją, jog man gana neblogą įspūdį padarė 2015 metais pasirodęs istorijos tęsinys.
Tiesa, bent jau pagal pateikimą, nauja juosta tapo savotišku visos serijos perkrovimu, nors ir buvo pateikta kaip tiesioginis istorijos pratęsimas. Tačiau veiksmas ir jo siužetas labai jau priminė originalų filmą, dėl ko galima šiek tiek pakritikuoti kūrėjus. Panašiai buvo ir su naujais „Žvaigždžių karais“, kurie buvo ypatingai panašūs į 1977 metų pirmtaką.
Bet, bala nematė. Filmai išėjo tikrai kokybiški ir malonūs akims, o kas svarbiausia, jie atliko esminę funkciją – suteikė gerą pramogą kino salėje. Būtent to ir norėjau iš antrosios „Juros periodo pasaulio“ dalies, kuri, mano didžiulei nuostabai, sprendžiant iš anonsų, buvo stilizuojama ne vien kaip nuotykių epas, bet ir kaip siaubo filmas.
Taigi, nauja „Juros periodo pasaulio“ dalis turi nemažai pliusų, bet ir pasižymi keliais riebiais minusais, kurie šiek tiek trikdė. Būtent apie minusus ir pašnekėsiu iš pradžių, kad vėliau būtų galima susikoncentruoti ties pozityviais momentais.
Didžiausias filmo minusas yra jau mano paminėtas originalios trilogijos atkartojimas. Jeigu kas neatsimena, tai antroje Steveno Spielbergo režisuotoje originalios trilogijos dalyje esminis siužetas sukosi apie grįžimą į apleistą salą, kurioje apsigyveno į laisvę pabėgę dinozaurai, ir jų išgabenimą iš jos. Čia viskas yra beveik lygiai taip pat. Ir ne, tai nėra „spoileris“, nes tiek anonsai, tiek šio filmo aprašymai irgi apie tai byloja. Netgi dinozaurų išgabenimo iš salos tikslas irgi yra įvardijamas. Bet aš čia jau jo neminėsiu, nes galbūt kažkas nėra žiūrėjęs finalinio juostos anonso, kuriame aiškiai buvo pranešta apie tai.
Kitu minusu tampa pernelyg greitas įsivažiavimas į rodomą veiksmą ir labai daug nesąmoningai atrodančių scenų, kurios pačiame filmo gale sujaukė bendrą įspūdį. Tikiuosi, jog tokie filmo režisieriaus sprendimai buvo padaryti tik tam, kad žmonės dar labiau lauktų trečiosios dalies, kuri, beje, jau yra paskelbta. Gaila, kad negaliu atskleisti apie ką čia užsiminiau, bet manau tie, kas žiūrės filmą, tikrai susiims už galvos dėl tokios ypatingai kvailos ir neapgalvotos pabaigos, kurią čia mums pateikė juostos kūrėjai.
O dabar apie pliusus. Filmas žiūrisi labai maloniai. Tai tikrų tikriausias nuotykių filmas, kuriame yra visko, to tik reikia geram laiko praleidimui kino salėje – pradedant itin kietai sukaltomis ir įtampos nestokojančiomis veiksmo scenomis, smagiais herojais ir užbaigiant galingai atrodančiais susidūrimais su priešistoriniais milžinais, kurie gali tykoti bet kur.
Be įtraukiančio nuotykio, kuris mano nuomone šičia buvo žymiai įdomesnis nei prieš 3 metus pasirodžiusiame filme, mes gauname ir nemažą siaubo dozę. Ir viskas dėka meistriškos režisieriaus J. A. Bayono rankos. Tai pirmasis serijos filmas, kuris sugebėjo gąsdinti dėl labai kraupių scenų su dinozaurais, kurie buvo tiesiog neprognozuojami. Vien ta finalinė scena prie mašinos privertė šoktelti, o ką jau kalbėti apie kitas šiurpą keliančias scenas, kuriose žmogaus gyvybė pakimba ant plauko.
Kitu stipriu momentu tampa pati pagrindinė filmo mintis apie gyvybės prasmę ir žmogiškumą. Šiuo atveju aš labai nustebau, nes filme buvo pateikta labai rimta problema, su kuria mes susiduriame vos ne kiekvieną dieną. Tai atsakomybės neturėjimas prieš tuos, kuriuos mes globojame. Čia ši problema buvo puikiai nupaveiksluota su dinozaurais ir tais, kurie juos sukūrė. Todėl žiūrint šį filmą sukilo labai daug minčių apie tuos žmones, kurie išmeta į gatvę savo augintinius, jau nekalbant apie gyvūnėlių skandinimus ir kitus makabriškus veiksmus prieš juos.
Be moralinės dalies, filmo stipriu momentu tampa sąsajos su originalia juosta ir tam tikrų paslapčių atskleidimas. Būtent tos paslaptys leido sudėlioti bendrą paveikslą tiek apie pirmojo parko savininką Džoną Hamondą, tiek ir apie pačią šios vietos esmę. Buvo pasakyta tikrai nemažai, kas leido dar labiau įsigilinti į šią kino visatą. Jau nekalbu apie nostalgiją pamačius kai kuriuos epizodus su detalėmis, atkeliavusiomis tiesiai iš 1993 metų.
Neblogą įspūdį padarė ir filmo herojai. Ypatingai patiko pirmosios dalies porelė Ovenas ir Kler, kurie ir vėl sujungė savo jėgas kilniam tikslui – apsaugoti tuos, kurie negali savimi pasirūpinti. Taip pat ir keli nauji herojai kaip Franklinas ir Zia, kurie įnešė pozityvios auros, kas jau yra neblogai, atsižvelgiant į tai, jog filme buvo labai mažai šviesių akimirkų, pagardintų humoru.
Nemažai dėmesio buvo skirta buvusiam Džono Hamando bendražygiui Bendžaminui Lokvudui ir jo anūkei Meisei. Iš vienos pusės jų istorija pasirodė tikrai įdomi, iš kitos, tam tikri momentai privertė užduoti dar daugiau klausimų dėl kai kurių juostos kūrėjų sprendimų. Ir tai ne iš teigiamos pusės.
Blogietis filme irgi yra, kaip čia be jo. Tai toks klišių rinkinys, kuris yra tam, kad pagrindiniams veikėjams būtų duotas kažkoks tikslas. Bet žinote, kas mane visuomet džiugina, jog netgi ir tokie banalūs ir visiškai aukštų tikslų neturintys antagonistai visuomet sulaukia atpildo. Kaip man smagu žiūrėti, kaip tokie godūs menkystos kenčia nuo savo niekingų ketinimų nešvariais darbeliais užsikalti pinigėlį, kurių nepasiims į pragarą.
Malonu buvo matyti ir vieną iš pagrindinių originalios trilogijos herojų Ianą Malkolmą, kuris pasirodė vos kelioms akimirkoms, tačiau jo pasirodymas davė peno apmąstymui. Gaila tik, kad jis čia apsiribojo vien tik svarbiu pranešimu, o neįsivėlė į dar vieną nuotykį.
Ir, žinoma, patys dinozaurai. Gi jie čia buvo patys svarbiausi personažai, dėl kurių ir buvo pastatytas šis filmas. Jų čia išties nemažai, todėl paminėsiu vos kelis, kurie filme buvo esminiu varikliu. Tiranozauras – kaip visuomet didingas ir pasirodantis tada, kada to reikalauja veiksmas, jūros gelmėse tykantis Mozazauras – bauginantis ir nenuspėjamas, šiurpus kaip velnias Karnotauras kėlė nemažiau baimės už patį Indominus Reksą, Blu buvo žavi ir grėsmingai draugiška, na o žaismingasis Stigimolokas privertė smagiai pasijuokti. Patiko ir naujas padaras Indoraptorius, kuris sukėlė rimtą sąmyšį filmo gale. Ir tai tik dalis visų gyvių, kurie šiam filmui suteikė išskirtinumo, palyginus su ankstesnėmis dalimis, kuriose buvo ribotas dinozaurų skaičius.
Manau daug čia kalbėti tikrai nereikia. Nenoriu sugadinti peržiūros ir išpasakoti siužeto detalių, todėl apibendrinsiu savo trumpą apžvalgą ir pasakysiu, jog filmas vertas didelio ekrano. Tai puiki vasariška pramoga, kurios metu reikiamoje vietoje atjungus smegenis, galima gauti išties nuostabius įspūdžius. Ir kas smagiausia, jog antra dalis nenusileidžia 2015 metų juostai, o kai kuriose vietose netgi ir lenkia mano minimą Colino Trevorrow režisuotą kino projektą.
Techninė juostos pusė
Kokia buvo atgaiva nueiti į šį filmą ir gauti išties gerą 3D, o ne tą tamsią nesąmonę, kurią mums suteikė šalutinio „Žvaigždžių karų“ projekto apie Haną Solo kūrėjai. Be to, puikiai atrodo ir specialieji efektai. Viskas natūralu ir taip gražu, jog galima akimirkai patikėti, kad ekrane mums yra pristatomi gyvi dinozaurai, o ne CGI dėka sukurti padarai. Filmas irgi žavi dekoracijomis bei grimu, kuris šičia buvo labai būtinas, norint juostai suteikti tam tikrą siaubo efektą. Todėl jokių priekaištų dėl vizualios pusės, ties kuria buvo itin kruopščiai pasidarbuota, nėra.
Garso takelis man irgi suteikė vien tik pozityvias akimirkas. Vienose scenose jautėsi nuotykių atmosfera dėka tos kultinės melodijos iš originalios 1993 metais pasirodžiusios juostos, o kitose lyg siaubo trileriuose bauginančios ir kraują stingdančios muzikinės kompozicijos. Ir toks miksas labai gerai suveikė sukeldamas įvairiausias emocijas peržiūros metu.
Nemažai pastangų į filmo epiškumą įdėjo juostos operatorius Oscaras Faura, kuris dirbo prie visų ankstesnių režisieriaus J. A. Bayono darbų. Efektingi kameros judesiai, gerai pateikti panoraminiai vaizdai ir be galo kruopštus kameros valdymas, norint apsaugoti žiūrovus nuo kraupių elementų, galėjusių suteikti griežtesnį cenzą.
Garso montažas nuostabus. Tie dinozaurų riaumojimai, ugnikalnio sprogimas ir be galo didingos dvikovos tarp gyvūnų atrodė išties galingai dėka sustiprinto garso. Vaizdas irgi netrikdė. Labai tvarkingai sudėliota istorija, be jokių pašalinių intarpų ar bėgiojimų nuo vienos vietos prie kitos. Toks sklandžiai atrodantis pasakojimas tik sustiprino peržiūrą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas iš labiausiai geidžiamų Holivudo aktorių Chrisas Prattas antrą kartą demonstruoja itin užtikrintą vaidybą, todėl jo personažas kaip ir pirmajame filme prie ekrano pritraukia vien dėl didžiulės charizmos.
Tą patį pasakyčiau ir apie Bryce Dallas Howard, kurios suvaidintas personažas šįkart netaps patyčių objektu dėl aukštakulnių. Šiame filme aktorė pasirodė vien tik iš geriausios pusės, leisdama personažui atsiskleisti dar labiau. Neslėpsiu, man ji patinka kaip aktorė, todėl visuomet su malonumu žiūriu kiekvieną filmą, kuriame ji vaidina.
Kiti aktoriai kaip Toby‘is Jonesas, Jamesas Cromewellis, Rafe‘as Spallas irgi neblogai papildė bendrą vaizdą. Visgi tai ne diletantai, o žmonės, kurie moka vaidinti, todėl dėl jų vaidybos neprisikabinsi.
Jeffas Goldblumas, kuris atliko išties įsimintiną Iano Malkolmo rolę pirmuose dviejuose Steveno Spielbergo sukurtuose filmuose, šičia išbuvo geras penkias minutes. Ir už jas, kaip teigia tam tikri šaltiniai, jis gavo 18 milijonų dolerių. Sunku patikėti, bet jeigu tai tiesa, tai jis aplenkė Robertą Downey‘į jaunesnįjį, kuris už penkiolika minučių ekraninio laiko filme „Žmogus-voras: Grįžimas namo“ buvo gavęs 10 milijonų dolerių.
Antraplaniuose vaidmenyse taip pat pasirodė pirmoje dalyje antagonistą įkūnijęs B. D. Wongas, Zia suvaidinusi Daniella Prieda ir komiško herojaus Franklino atlikėjas Justice Smith.
Verdiktas
„Juros periodo pasaulis: Kritusi karalystė“ – ganėtinai geras 2015 metų filmo tęsinys, kuriame be išties smagaus ir įtraukiančio nuotykio, puikios vizualinės pusės, prasmingo požiūrio į tam tikrus moralinius sprendimus, žiūrovams yra pateiktas ir kraupiai atrodantis reginys su pakankamai efektingais bei šiurpiais siaubo elementais.
