Už juostą atsakingais tapo puikių komedijų „Nevykėliai po priedanga“ ir „Nevykėliai po priedanga 2“ kūrėjai Philas Lordas ir Christopheris Milleris, kurie net neįpusėjus filmavimo procesui studijos vadovų buvo pašalinti dėl įsiplieskusio vidinio konflikto, o į jų vietą atsisėdo „Oskaro“ laureatas Ronas Howardas.
Filmų „Nuostabus protas“, „Da Vinčio kodas“, „Pakilęs iš pelenų“ ir „Lenktynės“ režisierius gavo itin svarbią užduotį – kardinaliai pakeisti anksčiau sukurto filmo pasakojimo toną, kuris būtų labiau patrauklus žiūrovams, pasiilgusiems klasikinių „Žvaigždžių karų“.
Apie ką mes čia...
Hanas – žmogus, kuris svajoja kada nors tapti geriausiu pilotu galaktikoje. Tačiau, kad ši jo svajonė išsipildytų, jis privalo pabėgti nuo savo žiaurios šeimininkės Proksimos, kuriai labiausiai už viską pasaulyje rūpi pinigai. Žinodamas šią jos silpnybę, Hanas sugalvoja gudrų planą, kuris nuves jį į laisvę ir... į dar pavojingesnį pasaulį.
Kūrinio turinys
Kai „Walt Disney“ už 4 milijardus dolerių iš George‘o Lucaso nusipirko jo studiją, prasidėjo tikrų tikriausias pinigų kalimo procesas. Ir tai visiškai nestebina. „Žvaigždžių karus“ žino visi, todėl buvo akivaizdu, jog kiekvienas filmas atneš nemažą pelną. Tačiau niekas negalėjo pagalvoti, jog 2015 metais pasirodęs septintasis epizodas „Galia nubunda“ sugebės perkopti du milijardus dolerių. Tokio ažiotažo aplink filmą aš nebuvau matęs nuo 1999 metų. Ir tiesa, tada jį buvo sukėlęs pirmasis sagos epizodas „Pavojaus šešėlis“, kurio gerbėjai taip laukė, jog ėjo į kitus filmus vien dėl to, kad pamatytų juostos anonsą.
Žinoma, studija puikiai suprato, jog žmonėms neužteks pavienių epizodų, skirtų tęsti 1977 metais prasidėjusią pagrindinę istoriją, todėl buvo sugalvotas itin gudrus ėjimas – šalutiniai projektai apie kokį nors veikėją ar įvykį, turėjusį įtakos originaliai trilogijai. Ir toks žingsnis puikiai pasiteisino. 2016 metais pasirodžius pirmam šalutiniam projektui „Šelmis“, žiūrovai ir kino kritikai buvo labai patenkinti pamatytu vaizdu, o tuo tarpu studija papildė savo sąskaitas iš viso pasaulio kino teatrų gautu milijardu dolerių.
Po tokios sėkmės buvo tik laiko klausimas, kada „Walt Disney“ paskelbs apie savo planus sukurti dar vieną filmą. Buvo įdomu apie ką šis filmas bus. Kol galiausiai buvo atidengtas nežinomybės šydas ir paskelbta informacija apie tai, jog antru šalutiniu projektu taps istorija apie vieną ikoniškiausių visų laikų kino herojų – Haną Solo.
Pasakoti istorijos apie filmo procesą aš nenoriu, nes jau šios apžvalgos pradžioje buvau paminėjęs kelias detales apie tai, kaip buvo pašalinti vieni režisieriai, o į jų vietą pasodintas kitas, todėl susikoncentruokime ties pačiu filmu.
Juostos anonsai, kurie pasirodė tik šių metų pradžioje, manęs visiškai neįtikino. Sprendžiant iš jų, filmas atrodė labai sausas ir niūrus, o kas blogiausia, visiškai neskleidė „Žvaigždžių karų“ žavesio. Tik finalinis reklaminis klipas suteikė kažkiek vilčių, jog filmas bus energingas ir kupinas veiksmo. Bet anonsai tam ir yra skirti, kad priviliotų mus į kino sales.
Taigi, pats filmas man asmeniškai pasirodė įdomus tik dėl dviejų priežasčių. Pirmoji iš jų – Hano pažintis su Čiubaka bei Lando, o antroji – jo greičio rekordas, apie kurį jis tauškė beveik kiekviename filme. Ir taip, visa tai filme buvo parodyta iš gana smagios perspektyvos. Ypatingai gerą įspūdį paliko neišskiriamų draugų pažintis gana slidžioje situacijoje, kuri galėjo baigtis ne taip ir gerai.
Visur kitur – tai visiškai nuspėjamas ir nuobodus, kartais galintis pasiūlyti neblogą humorą filmas, kuris visumoje neturėjo jokios įtakos bendram originalios trilogijos siužetui, kaip buvo su ankstesniu šalutiniu projektu, skirtu Mirties žvaigždės planams pavogti.
Bendra siužetinė linija susidėjo iš vienos puikios ir kelių neblogų veiksmo scenų, kurios bandė gelbėti nuo nuobodulio, bet jų nepakako, kad filmas atrodytų gyvas. Vienintelė filmo scena, kuri truko maždaug dešimt minučių ir prikaustė prie ekrano, buvo pirmoje filmo pusėje traukinio apiplėšimo epizodas, suteikęs didelių vilčių tolimesnei istorijos eigai. Nes tikrai buvo sunku pagalvoti, jog filmo gale nebus dar stipresnio momento už mano paminėtą sceną. Bet, deja.
Filmo atmosfera irgi nepriminė nei vieno iš epizodų. Juosta atrodė kaip kažkoks hibridas, kuriame pasirodė keli žinomi veikėjai ir tiek. Galima teigti, jog tai filmas, kuris akcentavo banditus ir kontrabandininkus, ne herojus, kurie visai netrukus stos į kovą su mirtį nešančia Imperija. Vieninteliai keli epizodai filmo gale priminė, ką mes čia žiūrime, nes galiausiai buvo pradėta iš esmės kalbėti apie sukilimą ir sukilėlius.
Kalbant apie herojus, kurie čia lyg ir buvo svarbiausias akcentas, galiu pasakyti, jog man asmeniškai buvo malonu žiūrėti tiek į Čiujį, tiek i Lando. Jiedu man suteikė nostalgijos jausmą, nes jie buvo autentiški, natūralūs ir įdomūs, kaip ir senoje trilogijoje. Pats Hanas irgi visai neblogas, jeigu žiūrėsime į tai, kaip jis čia buvo pateiktas. Žinoma, jam labai pritrūko originalo žavesio ir nutrūktgalviškumo, bet nepamirškime, jog tai buvo jaunas šio personažo portretas, kuris galbūt ateityje persikūnys į visišką ciniką, kurį mes galėjome matyti 1977 metų filme.
Nauji veikėjai kaip Kira ir Beketas visiškai nesužavėjo. Pilki ir be charizmos personažai, kuriuos išėjus iš kino salės akimirksniu užmirši. Ypatingai Kirą, kuri lyg ir buvo Hano meilės objektu, tačiau jai nepavyko pritraukti dėmesio prie savęs, kaip princesei Lėjai. O kokia paini ir neįtraukianti meilės istorija tarp jų buvo. Net vaikai darželiuose taip nesielgia kaip šiedu suaugę žmonės.
Dideliu nusivylimu man tapo ir blogiečiai. Jų čia yra du. Galima sakyti, kad du iki tam tikro momento. Bet bendrai, tai pagrindiniu antagonistu čia yra Dridenas, kurį ekrane mes matome gal dešimt minučių. Maža to, kad jis neatsiskleidžia kaip asmenybė, tai dar ir jo pasipriešinimas Hanui su draugais atrodo labai nevykėliškas. Bet... Buvo dar vienas herojus, kuris mano nuomone šiame filme galėjo tapti pagrindiniu blogiečiu ir taip būtų išgelbėjęs šią didelę siužetinę skylę. Apie ką aš šneku, nepasakosiu, bet jis kelioms akimirkoms pasirodė ekrane ir tai buvo išties netikėtas siužetinis posūkis, nukėlęs į pirmąjį sagos epizodą.
Visumoje, filmas savo siužetu mane nuvylė. Nes tai nėra nei joks kosminis nuotykis, nei epiškumu perpildytas blokbasteris, nei smagi komedija, o visiškai ramus pasivažinėjimas tarp žvaigždžių su visiems žinomais herojais. Bent jau kol kas tai pats silpniausias serijos filmas, kokį teko matyti. Žinoma, neskaitant tų televizijai skirtų šalutinių projektų, kuriais matyt pragare kankinami nusidėjėliai.
Techninė juostos pusė
Iš karto noriu pasakyti, jog jeigu eisite į šį filmą, rinkitės 2D. Klaikesnis 3D buvo tik per 2011 metų „Toro“ peržiūrą. Aš pirmąjį pusvalandį vos galėjau įžiūrėti herojų veidus, taip viskas buvo tamsu ir neryšku. Užtat specialieji efektai labai geri. Puikus CGI, herojų kostiumai ir, žinoma, dekoracijos, leidusios pasinerti į kontrabandininkų pasaulį. Gaila tik, jog Imperijos šiame filme beveik nebuvo. Labai pritrūko tų klasikinių šturmuotojų kostiumų, kurie yra neatsiejamas sagos elementas.
Labai gerai atrodė ir operatoriaus darbas, suteikęs itin gerą pramogą akims. Nuostabiai nufilmuoti panoraminiai vaizdai, leidę pasigrožėti tiek gamta, tiek ir neblogai atrodančiais pasiskraidymais Tūkstantmečio sakalu.
Užtat garso takelis silpnas. Vos tik keliose filmo vietose buvo galima išgirsti su „Žvaigždžių karais“ susijusius garsus. Visos kompozicijos silpnos ir neįtraukiančios, o ir veiksmo scenose, kurių čia ir taip ne daug, jos buvo įterptos labai klaikiai.
Montažas filme pakenčiamas. Vaizdas beveik netrikdė, net ir tose užtęstose scenose, o ir garso montažas kai kur pasirodė visai neblogas. Bet tai nebuvo kažkoks wow efektas, kad būtų galima pašokti iš kėdės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį filme atliko Aldenas Ehrenreichas, kuris man netgi pasirodė visai panašus į originalų Haną Solo dėl savo išvaizdos. Nepamirškime, jog to paties personažo amžius kardinaliai skyrėsi 1977 metų filme ir šiame. Žinoma, Aldenas negali pasigirti tokia pačia charizma, kurią turėjo Harrisonas Fordas, bet, mano nuomone, vaikinas nepasišiukšlino ir suvaidino šį herojų taip, kaip jis galėjo geriausiai.
Užtat ką pagirčiau, tai Donaldą Gloverį – tobulai įkūnytas Landas Kalrisianas. Gaila tik, jog jo filme buvo ne tiek ir daug. Norėjosi, kad šis personažas dominuotų taip pat, kaip ir Čiujis.
Thandie Newton, Emilia Clarke ir Paulas Bettany‘is buvo kaip kokie statistai. Tikrai, jų pasirodymas šiame filme neturėjo didesnės įtakos, o ir jų herojų pateikimas buvo pernelyg trumpas, kad mes galėtume įsigilinti į jų vaidybos niuansus.
Woody‘is Harrelsonas – puikus aktorius, tačiau šiame filme jo talentas buvo kažkur užkastas. Kažkaip net liūdna, kad toks žmogus negalėjo atskleisti savo potencialo ir pasirodė suvaidinti tokį pilką veikėją.
Verdiktas
„Solo. Žvaigždžių karų istorija“ – visiškai nereikalingas, mažai veiksmo turintis, šiek tiek nuobodus ir pakankamai tuščias savo siužetine linija pasakojimas, kurio didžiausiu turtu tampa klasikinės trilogijos herojų pažintis, kokybiškai atrodanti išorė ir itin geras aktorių kolektyvas.
Filmo anonsas:
