Tik šįkart, vietoj Timo Millerio, visam filmavimo procesui diriguoti buvo nusamdytas vienas iš brutalaus ir neįtikėtinai gero 2014 metais pasirodžiusio veiksmo trilerio „Džonas Vikas“ režisierių Davidas Leitchas, kuriam buvo patikėta viena paprasta užduotis – nesumauti viso to nepakartojamo žavesio, dėl ko pirmasis filmas buvo taip šiltai priimtas kino kritikų ir žiūrovų.
Apie ką mes čia...
Veido Vilsono dienos bėga įprasta linkme – nuo ryto iki vakaro jis negailestingai susidoroja su nusikaltėliais, o grįžęs namo, būdamas kupinas jėgų, sugeba dar ir pamaloninti savo gražuolę žmoną.
Tačiau Veidas net nenutuokia, jog labai greitai jo gyvenimas pasikeis. Ir viskas dėl to, jog nepaliaujamai artėja grėsmė iš ateities – mutantas Keiblas, kuris valdomas įniršio nori surasti ir nužudyti vieną antgamtinėmis jėgomis apdovanotą berniuką.
Taip prasideda didžiausia Veido gyvenimo kova, taip prasideda Deadpoolo pabaigos pradžia...
Kūrinio turinys
Niekas negalėjo pagalvoti, jog 2016 metų filmas apie Deadpoolą sukels tokį furorą visame pasaulyje. Ir čia aš ne apie labai milžiniškas filmo pajamas, atsižvelgiant į jo griežtą cenzą, bet apie labai teigiamas žmonių reakcijas į šį ypatingą komiksais paremtą filmą. Todėl nenuostabu, jog studija „20th Century Fox“ kartu su pagrindinio vaidmens atlikėju nusprendė kuo greičiau išleist tęsinį. Bet, kaip mes visi žinome, kartais skubėjimas nepriveda prie nieko gero.
Nerimauti buvo tikrai dėl ko. Visgi pirmos dalies režisierius Timas Milleris, kuris pridėjo ranką prie pirmosios dalies vizijos, buvo pašalintas. Kitu svarbiu argumentu tapo ir tai, jog už filmo pastatymą tapo atsakingas nors ir labai kieto, bet šabloninio veiksmo trilerio režisierius, kuris nebuvo itin didelis komiksų gerbėjas. Bent jau taip jis buvo pasisakęs apie savo naują darbą prieš metus, kai kino studija oficialiai paskelbė jį juostos kūrėju.
Tačiau iš kitos pusės, patį procesą pradėjo dar nuodugniau kontroliuoti aktorius Ryanas Reynoldsas, kuris visais įmanomais būdais norėjo išlaikyti pirmojo filmo stilių. O tai, žinote, nebuvo itin paprasta užduotis. Pirmasis filmas stebino įvairiais siužetiniais posūkiais, kurie kartais palikdavo tokių keistų minčių, nuo kurių pasidarydavo be galo nejauku. Ir tas netikėtumas buvo visos juostos akcentu.
Taigi, antroji dalis nenustebina netikėtinais manevrais, kurie jau buvo panaudoti pirmajame filme, bet iš kitos pusės, tas pasikartojimas nebado akių. Filmas žiūrisi taip pat smagiai ir gyvai, kaip buvo su pirma dalimi. Bet dabar paeiliui.
Didžiausias juostos pliusas – humoras. Jis sklido iš visų įmanomų kampų, skylių, žaizdų ir burnų. Tikrai, tai yra labai gera komedija su nestandartiniu humoru, susijusiu su populiariąja kultūra. Todėl labai užjaučiu tuos žmones, kurie eis žiūrėti antros dalies ir nesupras visų juokelių apie „DC“ komiksais paremtą visatą, apie „Marvel“ kino studijos pranašumą ir svarbiausias detales, atkeliavusias tiesiai iš „Keršytojų“ frančizės. Aš jau nekalbu apie kitus smagius momentus, kuriuose yra minimi kiti filmai. Tiesa, raginu prieš šios „Deadpool“ dalies peržiūrą pasižiūrėti „Loganą“ tiems, kurie nėra jo matę. Nesakysiu kodėl, bet Jūs turite tą padaryti.
Veiksmo filme apstu. Jeigu pirma dalis atrodė kukliai, nes studija labai bijojo investuoti didelius pinigus į neaiškų projektą, tai čia mes gauname prašmatniai atrodantį įtampos kupiną šou, kuriame veikėjai ne tik kaunasi tarpusavyje, bet ir griauna viską, ką tik pamato savo kelyje. Vien scena su sunkvežimiu verta plojimų. Ir kas maloniausia, veiksmas neprailgsta. Jis yra įterpiamas ten kur reikia, kad pati peržiūra įgautų šiek tiek daugiau kietumo. Nes vis vien juokeliai juokeliais, bet tai filmas apie Iksmenus, kuriems yra būdingos epinės scenos.
Ties smurtu filme nepasikuklinta. Jo čia daugiau ir jis toks... Net sunku apibrėžti. Manau žodis makabriškas puikiai tiktų apibūdinti tai, ką filmo kūrėjai nusprendė parodyti žiūrovams. Ir nors kai kur buvo kažkiek persistengta, bet tai netrikdė. Visgi čia „Deadpoolo“ pasirodymas. Komiksuose ir kompiuteriniame žaidime dar ne tokias scenas galima išvysti.
Kiekviena iš mano paminėtų sudedamųjų buvo labai gerai įkomponuotos į bendrą siužetinę liniją, todėl gautas bendras vaizdas tikrai leidžia pagirti juostos scenaristus, kuriems pavyko išlaikyti ribą tarp akis badančios beskonybės ir geros kokybės.
Veikėjų filme, kaip ir paties veiksmo, padaugėjo. Čia mes net tampame Ikspajėgų gimimo liudininkas, bet apie juos aš nieko nesakysiu. Čia būtų riebus „spoileris“.
Geriau susikoncentruokime ties pagrindiniais personažais. Deadpoolas nepasikeitė. Tai toks pat šmaikštus ir brutalus herojus, kurio burna dvokia keiksmažodžiais ir kitais vulgariais dalykais. Ir nors jis čia diriguoja visam orkestrui, bet ne vien jo istorija yra tokia įdomi.
Daug dėmesio filme sulaukė vienas populiariausių „Marvel“ komiksų herojų Keiblas, apie kurio misiją ir praeitį mes sužinome tikrai nemažai. Bet ar jis buvo tikru netikėtumu šiame filme? Tikrai ne. Apie jį buvo galima sužinoti dar prieš du metus, kai po pirmosios dalies titrų Deadpoolas paminėjo jį kaip pagrindinį tęsinio antagonistą. Brutalus ir tiesiog nuostabiai įterptas į bendrą istoriją veikėjas, kuris išties žavėjo savo charizma. Tai nebuvo vienas iš tų greitai pamirštamų personažų, kas jį padaro vienu iš geriausių „Iksmenų“ frančizės veikėjų.
Smagiai žiūrėjosi ir vaikis Raselas, dėl kurio ir kilo tiek daug sąmyšio. Mano nuomone, personažas puikiai atsiskleidė kaip asmenybė, o visa jo tragedija tapo labai pamokančiu filmo siužetinės linijos niuansu. Šiaip tikrai gera mintis buvo išreikšta ties šiuo herojumi.
Iš antraplanių kietuolių mano simpatijos atiteko Domino. Smagus ir žavus personažas, kuris kaip ir Keiblas, pagyvino visą veiksmą vien dėl savo buvimo. Be jos, iš geresnių pasirodymų galima būtų įvardinti Kolosą, Peterį, Vizlą ir Bradą Pittą. Ties paskutiniu... Rašydamas tiesiog negaliu sustoti juoktis prisiminės tą sceną, kurioje jis figūravo. Buvo ir kitų staigmenų. Ypatingai vienas herojus, kurį taip norėjo nuslėpti filmo kūrėjai. Labai smagu, kad jis ir vėl buvo pasirodęs šioje studijos „20th century Fox“ frančizėje.
Manau daugiau tikrai nėra ką rašyti, nenorint išpasakoti esminių dalykų, todėl apibendrindamas, norėčiau pasakyti, jog tai filmas, kuris be jokių abejonių nepadarė gėdos pirmtakui. Tai didesnio masto projektas, kurį galima žiūrėti ne vieną kartą, tačiau tokio WOW efekto kaip buvo su pirma dalimi, jis nesukūrė. Lygis vienodas, kokybė tokia pati, bet kartelė nebuvo peršokta. Ir ties tuo didelis ačiū. Lauksim trečios dalies, kuri, manau, neužilgo pasirodys, atsižvelgiant į ažiotažą ties tęsiniu.
Techninė juostos pusė
Padidėjęs filmo biudžetas leido juostos kūrėjams įterpti daug daugiau CGI efektų, kurie filme nebadė akių. Specialieji efektai čia išties geri, dėl ko tikrai malonu žiūrėti į bendrą paveiksliuką. Taip pat filme vizualios pusės pliusais tampa geros dekoracijos, nuostabus grimas, už kurį filmo kūrėjai privalo šioje kategorijoje gauti bent jau nominaciją „Oskarui“, ir herojų kostiumai. Ypač Keiblo kostiumo dizainas atrodė fantastiškai.
Muzika kaip ir originalioje juostoje buvo labai svarbi, norint sukelti įvairiausias emocijas stebint tiek draminę, tiek veiksmo ir humoro kupinas scenas. Iš įsimintiniausių dainų paminėčiau reperių LL Cool J „Mama Said Knock You Out“ ir DMX „Party Up“ hitus, jausmingą Celine Dion dainą „Ashes“ ir kietą „AC/DC gabalą „Thunderstruck“.
Kameros darbas irgi ypatingas. Visos tos smurto scenos, kurios filmui pridavė žavesio, buvo nufilmuotos taip kruopščiai, jog net tiesiog akimirksniu buvo galima atsidurti tarp herojų ir iš arti užuosti Deadpoolo užpakalio skleidžiamą aromatą. Kai kur, žinoma, operatorius turėjo improvizuoti, nes filmas įgautų ne „R“ cenzą, bet „NC-17“.
Man patiko ir montažo darbai. Garsas buvo sustiprintas visur, kur to reikėjo, kad visuma atrodytų labai galingai, o vaizdo montažas irgi nebuvo prastas. Istorija buvo sudėlioja panašiu principu kaip ir pirmajame filme, todėl kelionės tarp dabarties ir praeities tikrai nesumenkino bendro pasakojimo tono ir neišmušė iš vėžių.
Aktorių kolektyvinis darbas
Be jokių abejonių – Deadpoolas yra Ryano Reynoldos gyvenimo rolė, su kuria jis susidorojo išties tobulai. Puikus įsijautimas į personažą, dėl ko žiūrėti šį filmą buvo dar maloniau nei pirmą dalį.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė ir naujokai, ir senbuviai. Jaunąjį Raselą filme suvaidino iš puikaus Naujosios Zelandijos filmo „Laukinių žmonių medžioklė“ žinomas Julianas Dennisonas, kuris ne ką mažiau smaginosi filmavimo aikštelėje nei pats Deadpoolo atlikėjas.
Taip pat dideli plojimai talentingam Joshui Brolinui, kuris visai neseniai buvo pasirodęs kitame didingame amplua – titano Tanoso rolėje. Brutalus aktoriaus įvaizdis pridavė jo vaidinamam personažui šarmo, dėl ko man jis buvo net įdomesnis už kitus filmo herojui.
Epizodiškai filme pasirodė T.J. Milleris, Brianna Hilldebrand, Morena Baccarin, Stefanas Kapicicas, Leslie Uggams ir Karanas Sonis. Visus juos buvo galima matyti ir pirmoje dalyje. Iš naujokų geriausiai pasirodė Domino vaidmens atlikėja Zazie Beetz, kuri irgi spinduliavo charizma, o ir pats personažas buvo gana įdomiai pateiktas.
Kiti filme pasirodę aktoriai neturėjo didelės įtakos siužetui, bet kai kurių buvimas tikrai nustebino. Bet čia sustosiu, nes geriau patiems pamatyti tuos žmones, apie kuriuos nenoriu kalbėti.
Verdiktas
„Deadpool 2“ – be galo linksmas dėl įvairiausių populiariosios kultūros elementų, ypatingai brutalus savo pateikimu, kupinas smagių charizmos nestokojančių herojų ir visiškai dėl savo trukmės neprailgstantis 2016 metų juostos tęsinys, kuris nesugadina pirmtako reputacijos, išlaikydamas tokį patį aukštą pilotažą.
Filmas ypatingas dar ir tuo, jog jis tampa nenuspėjamas dėl kai kurių esminių sudedamųjų dalių – pradedant įvairiais netikėtais siužetiniais vingiais, herojų kaitaliojimu ir užbaigiant tiesiog fantastiškomis scenomis po titrų, privertusiomis ploti visą kino salę.
Filmo anonsas:
