„Na gerai, esu nacis“, – tokiais žodžiais, ištartais spaudos konferencijos metu po filmo „Melancholija“ premjeros, Larsas von Trieras uždarė priešais save Kanų kino festivalio duris. Praėjo 7 metai ir štai – pasiutėlis grįžo. Tiesa, šįkart ne į konkursą: negalima, kartą ištremtam, tiesiog imti ir žengti atgal į rojų. Bet Larsas tai supranta ir pats. Neatsitiktinai jo naujausias filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ tiesiogine prasme kviečia žiūrovus pasivaikščioti po pragarą.
Susidedantis iš penkių dalių („nutikimų“) ir epilogo, jis vaizduoja Džeko – psichopato, mizantropo ir šaltakraujiško serijinio žudiko – prisiminimus apie savo gyvenimo darbą: nuo pirmos, beveik atsitiktinės, bet nuo to ne mažiau jaudinančios žmogžudystės iki šiurpą keliančių vėlyvųjų brandaus mirties architekto projektų. Ši metafora nėra atsitiktinė. Džekas – inžinierius ir iš tiesų turi žemės plotą, kuriame mėgina pasistatyti namą. Įpusėja, lieka nepatenkintas, ir vis pradeda iš naujo, keisdamas medžiagas ir brėžinius. Kol nesuvokia, kad statinys, kurį jam lemtą palikti po savęs – tai ne medienos arba betono konstrukcija, o sustingusių kūnų kolonos ir arkos.
Filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ anonsas:
Džeko istorinis prototipas, be jokių abejonių, yra legendomis ir sąmokslo teorijomis apipintas Džekas-skerdikas, Viktorijos laikų Londone žvėriškai nužudęs penkias prostitutes. Iš čia – filmo struktūra ir jo pagrindinio veikėjo dažniausiai pasirenkama aukų lytis. Bet vien tik istorinė paralelė šiuo atveju būtų nepakankama. Tikrasis von Triero inspiracijos šaltinis – ne istoriniai 19-ojo amžiaus Londono įvykiai, bet jų aprašymas Alano Moore‘o grafinėje novelėje „Iš pragaro“ (net filmo pavadinimas – tiesioginė citata iš knygos). Būtent joje Džekas-skerdikas pristatomas kaip puikų išsilavinimą turintis gydytojas-masonas, savo žmogžudystes (vykdomas pagal užsakymą) siejantis su svarbiausias Londono bažnyčias sukūrusio architekto darbais, beigi interpretuojantis jas amžinosios vyriškojo ir moteriškojo, dangiškojo ir chtoniškojo prado kovos, jei norite – krikščioniškosios ir pagoniškosios paradigmų priešpriešos prizmę. Žudymas jo akyse – kūrybos aktas, be kita ko susijęs su mistinio žinojimo įgijimu ir transcenduojantis kasdienybę.
Šiedu – pragaro ir kūrybos – leitmotyvai von Triero filme natūraliai pritraukia ir dar vieną aliuziją: Dantės Aligierio „Dieviškąja komediją“. Džeko pasakojimas apie smaugiamus, pjaustomus ir kitaip žalojamus kūnus yra skirtas ne šiaip kam nors, o jį ilgą laiką stebėjusiam ir galiausiai palydėti iki anapusybėje paruoštos nuolatinės gyvenamosios vietos pasisiūliusiam Vergilijui, kadaise vedusiam ekskursiją po Pragarą Dantei. Laikai pasikeitė: Pragarą su Skaistykla ir Rojumi kadaise jungęs tiltelis sugriuvo, Beatričė nepasirodys, taigi ir Džekas neturi jokios galimybės ištrūkti iš amžinosios kančios vietos (nors, aišku, niekas nedraudžia pamėginti).
Gali pasirodyti, kad „Namas, kurį pastatė Džekas“ – kone žiauriausias ir tamsiausias danų provokatoriaus filmas. Ir jei kreipti dėmesį tik į jame vaizduojamą smurtą, tam yra galybė patvirtinimų. Neatsitiktinai jau kitą rytą po filmo premjeros Kanuose pradėjo sklisti žinia apie šimtus iš seanso išėjusių žmonių: „žiauru“, „manipuliatyvu“, „neskoninga“, „liguista“. Tačiau intonacijos ir beviltiškumo požiūriu „Džekui“ toli iki tokių daug mažesnio pasipiktinimo sulaukusių režisieriaus filmų kaip, pavyzdžiui „Šokėja tamsoje“ arba „Dogvilis“. Nepaisant kraujo ir sadizmo, „Namas, kurį pastatė Džekas“ nuolat sugeba prajuokinti (čia verta dar kartą prisiminti Dantės Aligjierio kūrinio pavadinimą). O dėl lavonų nieko nepadarysi: turinys pats diktuoja formą.
Stilistiškai „Džekas“ – tiesioginis „Nimfomanės“ palikuonis. Abiejų filmų naratyvus į priekį stumia užkadrinis dialogas, abiejuose pagrindinis pasakojimas yra nuolat pertraukiamas trumpesnių ir ilgesnių digresijų, pateikiančių protagonistų išgyvenimų ir veiksmų interpretacijas. Pasižadėjęs daugiau niekada nedalyvauti spaudos konferencijose, von Trieras naujausiuose savo filmuose bendrauja su žiūrovais ir kritikais tiesiogiai, netarpininkaujant žurnalistams. Ir, reikia pridurti – iš galios pozicijos, mat čia jam neįmanoma užduoti patikslinančių klausimų arba paprieštarauti. Matyt, būtent tai jam leidžia pagaliau prabilti apie giliai asmeniškus dalykus: „Nimfomanėje“ jis atliko savo moteriškosios pusės analizę, su visomis jai būdingomis neurozėmis ir misterijomis; „Džeke“ – tiesiogine prasme skrodžia savo vyriškąjį pradą, kurį tapatina su apoloniškąja kūrybine jėga.
Neatsitiktinai „Namas, kurį pastatė Džekas“, kiek menu, pirmas filmas, kuriame režisierius prabyla apie savo paties kūrybinį palikimą ir darbo principus. Vienoje svarbiausių filmo digresijų jis atvirai deklaruoja esantis kūno dailininkas. Rojus niekada neegzistuoja atskirai nuo Pragaro, sako jis Džeko lūpomis, ir jei pirmasis atstovauja grynosios dvasios plotmei, pastarasis apima visa tai, kas gali kentėti, kraujuoti, nykti; viską, kas pavojinga ir transgresyvu. Menas, anot režisieriaus, gimsta iš kančios, mat bet koks kūrybos aktas turi savyje žiaurumo elementą: jis deformuoja tikrovę, iškerpa iš jos dalį, įrėminą ją, sustingdo ir jau paskui rituališkai džiaugiasi šios grožiu.
Žinoma, galima paprieštarauti, jog nuskinti gėlytę ir pasmaugti žmogų – šiek tiek skirtingi dalykai, net jei suvokiami metaforiškai. Tačiau von Trieras niekada nebuvo linkęs į bereikalingą gražbylystę. Jo pagrindinis priešas – sentimentalumas. Ir jei bet kokio humanizmo pagrindas yra empatija, kiekvienas jo filmas – tai kryžiaus žygis prieš humanizmą, kuris, anot Larso, susideda pusiau iš pragmatiškos veidmainystės, pusiau – iš savanoriškos saviapgaulės.
