Apie ką mes čia...

Po to kai Žiemgalių karalius ir jo vienintelis vaikas yra niekingai nunuodijami, visos tautos likimas atsiduria jaunojo ir nepatyrusio, bet karališko kraujo turinčio Nameisio rankose. Gavęs valdžią, Nameisis pasiryžta ne tik surasti tuos, kurie yra atsakingi už jo buvusio valdovo mirtį, bet ir suvienyti visą tautą, kuriai jau visai netrukus teks stoti į kovą su galingu priešu – Livonijos ordinu, norinčiu pavergti visą Žiemgaliją.

Kūrinio turinys

Vos tik išvydęs šios naujos režisieriaus Aigarso Graubos juostos anonsą kino salėje belaukiant filmo „Tylos zona" seanso, pasakiau sau, jog tai bus totalus košmaras. Ir žinote, iš dalies tikrai nesuklydau pavadindamas šį filmą košmaru net jo nematęs. Nes vien jau tos kelios anonso minutės privertė mane pasijusti labai nejaukiai, o ką jau kalbėti apie beveik dviejų valandų trukmės peržiūrą.

O viskas dėl to, jog šį filmą kūrėjai pozicionavo kaip istorinį epą. Įsiklausykite dar kartą – EPĄ!!! Aš suprantu, jog norint paveikti patiklius kino mylėtojus, kurie mėgsta tokio pobūdžio kiną, reikia kuo didingiau pristatinėti savo kūrinius, bet kai kūrinys nė iš tolo nėra panašus į tai, apie ką kalbama, tai iš tiesų trūksta padorių žodžių, kaip reikėtų pavadinti tuos melagius, kurie pasišaipė iš šio puikaus kino žanro.

Aš pats dievinu istorinius filmus, kurių veiksmas vyksta Viduramžiais ir Antikos laikais, todėl man šis filmas tapo didžiuliu spjūviu į veidą.

Pirmiausia, išvardinsiu filmus, kurie yra verti vadintis epais, kad suprastumėte apie ką eina kalba. Pradėkime nuo ištakų ir Sergejaus Eizenšteino 1938 metų filmo „Aleksandras Nevskis", kuriame buvo galima rasti ir epiškas akimirkas, ir, kas svarbiausia, labai gerai vystomą istoriją su didingomis batalijomis. Taip pat prie tokių filmų priskirčiau ir kino genijaus Stanley'io Kubricko režisuotą istorinę dramą „Spartakas", kurios finalinis mūšis ir mūsų laikais yra sunkiai pralenkiamas. Ir jau nekalbu apie tokias juostas kaip „Gladiatorius", „Dangaus karalystė", „Troja", „Robinas Hudas", „Karalius Artūras" bei „Aleksandras Makedonietis", kurių epiškumas tiesiog stebino kiekviename rodomame kadre. Ir šiuos mano paminėtus filmus mes ir vadiname istoriniais epais.

Žinoma, nesu kažkoks beprotis, kuris lygina auksą su mėšlu, nes tikrai suprantu, jog latviai neturėjo Holivudiniams blokbasteriams būdingo šimtamilijoninio biudžeto, tačiau kartais galima improvizuoti kaip tai padarė britai su „Geležiniu riteriu". Ten gi vos viena lokacija – pilis, kurią bando apginti vos keli riteriai nuo godaus karaliaus. Ir to užtenka, kad filmas įgautų epiškumo atspalvį, nes kas ten buvo labiausiai akcentuojama, tai dvikovos bei atakos, kurios visumoje atrodė išties didingai.

Čia situacija atrodė graudžiai. Lyg tai būtų kokių nors Justiniškių ir Karoliniškių rajonų lygio gaujų susirėmimas gūdžiais devyniasdešimtaisiais. Tikrai, juokingas vaizdas, kai trisdešimt žiemgalių atėjo kovoti su tokiu pat skaičiumi kryžiuočių. Kas čia per vaikų darželis? Nejaugi nebuvo galima pakviesti daugiau statistų, kad viskas atrodytų bent jau tikroviškai? Nes kaip jau rašiau, ginti rajonų garbės kažkada ateidavo tris kart daugiau skustagalvių degeneratų, nei čia buvo pateikta kova dėl visos žiemgalių tautos likimo.

Dėl ko galėčiau pagirti, tai dėl visai neblogos scenos laive, kurios metu pagrindinis filmo herojus efektingai susidoroja su oponentais. Matyt man tai patiko dėl to, jog šiuo metu žaidžiu labai gerą kompiuterinį žaidimą „Assassins Creed: Origins", kuriame labai dažnai galima išvysti panašaus pobūdžio dvikovas su parkuro elementais.

Bala nematė. Dabar šiek tiek norėčiau pakalbėti apie patį filmo siužetą. Ogi jo čia beveik nėra. Visas dėmesys filme buvo skirtas valdžios žiedui, kuris ir atliko svarbiausią vaidmenį norint pabrėžti savo svarbą visai šaliai. Žiemgaliai nori jį apsaugoti, o blogiečiai atimti ir tuo pačiu tapti šių žiemių valdovais. Ir viskas. Tokia yra filmo istorija. O gaila, nes pamatas išties įdomiam pasakojimui tikrai buvo.

Nei mes čia kažką sužinome apie pačius žiemgalius kaip tautą, apart to, jog jie egzistavo ir jų kunigaikščiu buvo Nameisis, nei apie didžiausias pagonių tradicijas, kurias irgi bandė akcentuoti filmo kūrėjai, nei, žinoma, apie kitas gentis ir Lietuvą, kurios valdovu buvo Traidenis. Bent jau dėkui, kad jis buvo paminėtas šiame filme, nes istoriškai jis buvo gana glaudžiai susietas su Nameisiu.

Kalbant apie Nameisį, kuris tampa kunigaikščiu ir visos Žiemgalijos valdovu, taip be jokios charizmos ir polinkio į didingus darbus pilkaveidis berniukas, kuriuo aš negalėjau patikėti nė vienoje filmo rodymo minutėje. Na, o jis išties buvo didis karys, kurio klausė ir ėjo iš paskos žmonės.

Tą patį pasakyčiau ir apie pagrindinį blogietį Maksą, kuris taip erzino savo pateikimu, jog meldžiau, kad jį kuo greičiau nudobtų, toks jis buvo niekingas ir neišvystytas. Jis man labai priminė tuos laikus, kai televizijoje buvo populiarūs tokie serialai kaip „Heraklis" ir „Ksena". Būtent tokiu neįdomiu vienos serijos antagonistu ir buvo Maksas.

Apie kitus herojus net nėra ką kalbėti. Visi jie neįdomūs. Netgi ir Nameisio mylimoji Lauga nesugebėjo įtikinti dėl judviejų jausmų. Nei ji kaip personažas buvo atskleista, nei turėjo labai svarbios įtakos bendram siužetui.

Užkliuvo ir labai didelis smurto ir atvirų scenų proveržis, lyg žiūrėtume kokią nors „Vikingų" ar „Sostų karų" seriją. Žinoma, tik pigesniame variante, bet nenustebsiu jei filmo režisierius įkvėpimo pasisėmė iš šių serialų, nes kai kurios scenos tiesiog labai priminė mano paminėtus televizijai skirtus kūrinius. Galėčiau netgi teigti, jog visas filmas „Pagonių žiedas" buvo kaip viena ilga ir nuobodi „Vikingų" serija, nes neprisimenu, kada paskutinį kartą taip dažnai spoksodavau į laikrodį belaukdamas pabaigos.

Apibendrinant, filmas po savęs nepalieka visiškai nieko, kas būtų verta didelio ekrano. Čia nėra jokių didingų batalijų, įdomiai papasakotos istorijos bei gerai pateiktų veikėjų, o vien tik kažkoks neaiškus chaosas, kuris sunkiai žiūrisi.

Techninė juostos pusė

Išoriškai filmas man paliko gerą įspūdį, nes buvo tikrai matoma, kur buvo panaudotas visas biudžetas. Man patiko ir dekoracijos, ir herojų kostiumai bei grimas, tačiau dėl šukuosenų ir barzdų norėčiau paprieštarauti filmo kūrėjams, nes nemanau, jog anais laikais vyrai atrodė taip, lyg ką tik būtų išėję iš barzdaskučių. Trūko to purvo, kuris priduotų šiek tiek tikroviškumo.

Muzika filme prajuokino. Ji nėra bloga, tikrai ne. Tačiau tokie epiški skambesiai, kurie visos juostos metu nuteikinėjo kažkam galingam, pasirodė beverčiai stebinti dvidešimties žmonių susidūrimą. Buvo graudu žiūrėti į tai, ypač, kai fone grojo galingos muzikinės kompozicijos.

Kameros darbu taip pat likau patenkintas. Labai gražūs panoraminiai vaizdai, atskleidžiantys Baltijos šalių grožį, ir, žinoma, pats detalių akcentavimas taip pat maloniai krito į akis. Kažkaip buvo galima pasijusti nukeliavus į rodomą laikotarpį, nors ir ne viskas ten buvo taip autentiška, kaip tai patiekė filmo režisierius.

Aktorių kolektyvinis darbas

Perspausta vaidyba – tai dar viena vinis į šios juostos karstą. Vienintelė Aistė Diržiūtė dar šiek tiek stengėsi vaidinti, bet ir tai bendram fone, jos vaidmuo buvo toks mažytis, jog pasimėgauti jos talentu buvo nelemta.

Pagrindinio filmo veikėjo Nameisio atlikėjas Edvinas Endre pasirodė labai susikaustęs ir dažnai pervaidindavo. Jau nekalbu apie jo kelis kartus išsakytas „įkvepiančias" kalbas, kuriomis jis ir pats nelabai tikėjo.

Bet ir ne jis šioje juostoje sukėlė didžiausią skausmą. Nemanau, jog kas nors šiame filme galėtų varžytis su Jamesu Blooru, įkūnijusiu Maksą. Tai buvo kažkas tokio baisaus, ko dar ilgai neužmiršiu. O dar tas jo piktavališkas juokas, lyg jis būtų kokio nors animacinio filmuko blogietis, taip erzino, jog kelsi kartus net norėjosi išeiti iš salės.

Dėl kitų aktorių nesivarginsiu ir tikrai nieko nerašysiu, nes nėra ką rašyti.

Verdiktas

„Pagonių žiedas" – apgailėtinas savo chaotiškais siužetiniais vingiais ir prastai įgyvendintomis batalijomis pasakojimas, kuris sukelia vieną vienintelį jausmą – nuobodulį. Ir jeigu ne ganėtinai patraukli techninė pusė, kurią sudarė pakankamai geras personažų grimas, įdomios dekoracijos ir kostiumai, nebūtų į ką žiūrėti, nes ši juosta yra tikrą tikriausias pasišaipymas ne tik iš istorinio žanro, bet ir didingos Nameisio legendos.