Apie ką mes čia...
Neturinti jokio pasitikėjimo savimi, Rene nusprendžia pasikeisti. Žinoma, mergina pradeda nuo svarbiausio – išvaizdos, todėl ji įsigyja narystę sporto klube, kuriame vieną dieną jai ištinka nelaimė. Ji patiria galvos traumą, po kurios jos elgesys tampa sunkiai suvokiamas ne tik jai pačiai, bet ir žmonėms, kurie ją supa. Bet būtent šis incidentas pagaliau leidžia jai pasijusti tokiai, kokia ji visuomet norėjo tapti – gražia ir be kompleksų.
Kūrinio turinys
Komedijos apie tipinius savimi nepasitikinčius nevykėlius arba žmones, kurie jaučiasi nejaukiai dėl savo išvaizdos, yra labai daug, todėl naujai iškepti režisieriai Marcas Silversteinas ir Abby‘is Kohnas šičia neišrado jokio dviračio. Tačiau iš kitos pusės, nors tokio pobūdžio filmų yra išties daug, jie turi vieną labai svarbią savybę – jų dėka kai kurie žmonės gali įgauti daugiau pasitikėjimo savimi, kas jau yra tikrai gerai.
Ši juosta turi visa tai, apie ką aš rašau, ir tai jau yra vienas didelis pliusas jai. Bet čia tik vienas iš kelių teigiamų šio filmo niuansų, nes jeigu jau dabar būtų galima apibendrinti tai, ką teko pamatyti kino salėje, pasakyčiau, jog tai buvo išties banalybės viršūnė. Ir tai nebūtų joks melas, nes filmas yra pakankamai kvailas ir banaliai lėkštas, tačiau kas keisčiausia, žiūrimas.
Komedijos elementų čia rasta, bet jie dažniausiai buvo sukoncentruoti ties pagrindinės herojės fiziniais duomenimis. Ir tai jau nuvalkiotas žingsnis, norint suteikti žiūrovui kažkokią pramogą. Gyvename XXI amžiuje, tad juokeliai apie apkūnius žmonės jau seniai nėra madoje, todėl juoktis iš Renės nerangumo nebuvo labai smagus potyris. Netgi teigčiau, jog kartais teko nusišypsoti iš gailesčio, nes matėsi, kad filmo režisieriai bandė visais įmanomais būdais prajuokinti žiūrovus ne itin taikliai atrodančiu humoru.
Be abejo, be pasityčiojimo iš apkūnios merginos, kuri, beje, mano kuklia nuomone, puikiai pademonstravo labai moteriško kūno linijas, gavome ir nemažai vulgarumo perpildytų scenų, kurios irgi arba leisdavo pakikenti, arba susiimti už galvos ir dar kartą pamąstyti apie tuos žmones, kurie šiam filmui rašė scenarijų. Žinot, gal kažkam tai ir yra juokinga, bet kai suaugęs žmogus krapšto nosį ir dar pabando paragauti ištrauktą jo turinį, yra tiesiog šlykštu.
Stipresniu filmo momentu tampa pati herojė Rene, kuri puikiai atstovauja savimi nepasitikinčių moterų grupę. Tai tos damos, kurios visuomet dėl visko kompleksuoja ir jaučiasi nesaugiai, bijo kažką pasakyti, nes kiti žmonės gali jas išjuokti, bet svarbiausia, jog jos labai nepasitiki savimi, nes galvoja apie aplinkinių reakciją į jas. Ir ties tuo, tuo tikru paveikslu, kurį nutapė Rene, aš sutikčiau labiausiai. Kartais labai nesmagu matyti, kai moterys nervinasi dėl mažiausių smulkmenų, nors jos mums, vyrams, yra pačios pačiausios.
Be Renes filme nemažai yra ir antraplanių herojų, kurie taip ir neatsiskleidė ar parodė kažką įdomaus, kas leistų susipažinti su jų personomis. Nebent vienintelė Averi, kuri pademonstravo labai tipinį glamūrinių gražuolių bukumą, leido pamatyti mados pasaulį per tokių žmonių prizmę. Ir nenustebsiu, jog beveik kiekvienas dirbantis mados industrijoje yra tokio pat intelekto, kaip ir šis personažas.
Romantikos filme yra, bet tik kažkiek, nes tai nebuvo labai svarbi siužetinės linijos dalis, o tik papildymas, kuris irgi turėjo tokią nekvailą potekstę apie tai, jog jeigu sutinki savo žmogų, tai jam tu būsi gražiausias visame kame.
Daugiau net nežinau ką čia pasakyti. Juosta žiūrisi nenuobodžiai, veiksmas neprailgsta, tačiau turinys verčia kartais jaustis nepatogiai. Akivaizdu, kad režisieriams pavyko paskleisti svarbią šios istorijos žinutę apie meilę sau, bet visumoje, visas šis pasakojimas labai jau banalus ir kartais reikalaujantis loginio paaiškinimo. Bet, deja, to taip ir nesulaukėme per beveik dvi filmo rodymo valandas.
Techninė juostos pusė
Garso takelis filme labai taiklus. Kiekviena daina, kurią teko išgirsti, buvo puikiai priderinta prie rodomos scenos, jog net kartais iš koto verčiantys kliedesiai leido pasijusti lengvai ir kartais net pasimėgauti kai kuriais kūriniais. O jų čia labai daug. Tarp geresnių paminėčiau Roxette „It Must Have Been Love“, Steve‘o Aoiki repo gabalą „Night Call“ bei Jasono Derulo hitą „Swalla“.
Vaizdo montažas geras dėl itin lygiai pateiktos siužetinės linijos, kuri visur buvo tokia vientisa, jog dar labiau leido įsijausti į rodomą pasakojimą. Su garso montažu reikalai irgi tvarkoje. Čia gi ne tokio pobūdžio filmas, kuriame garsas privalo turėti kažkokį svarbų vaidmenį.
Kameros darbu irgi galima likti patenkintu. Kur reikėjo, nuogybės buvo užslėptos, kur reikėjo, dėmesys buvo skirtas svarbioms detalėms, o kai kur viskas netgi atrodė kaip prabangiame vaizdo klipe. Malonus akims vaizdas, kuris negadino bendros visumos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Amy Schumer, kuriai visai neblogai sekasi vaidinti kompleksų neturinčias merginas, šičia irgi buvo savo vietoje. Tiksliau mes matėme tą tipinę Amy, kuri ir pritraukia prie ekranų. Ji, žinoma, pavogė visą šou, bet dėl to neturiu priekaištų. Jai pakankamai gerai pavyko įkūnyti Rene ir per šį herojų išreikšti daugumos moterų slepiamus kompleksus.
Antraplnėse rolėse buvo galima epizodiškai pamatyti grožio deives – Naomi Campbell ir Emily Ratajkowski, kurios matyt filme pasirodė tik tam, kad būtų galima jų pavardes įrašyti ant plakatų, nes jų personažų reikšmė visai šiai istorijai yra nulio verta.
Iš kitų aktorių pagirčiau talentingą Michelle Williams, kuriai atiteko jai netipinis bukos moters vaidmuo. Aktorė tikrai gerai susidorojo su savo personažu ir čia galėčiau pasakyti, buvo pati ryškiausia aktoriaus transformacija visame filme.
Verdiktas
„Aš graži“ – kartais juokinga, kartais graudi, bet visumoje itin banali ir visomis įmanomomis tokio pobūdžio filmams būdingomis klišėmis apipinta komedija apie savimi nepasitikinčią ir dėl išvaizdos kompleksuojančią merginą, kurios svarbiausiu koziriu be Amy Schumer tampa aiški ir labai lengvai sukramtoma žinutė dėl meilės gyvenimui ir sau pačiam.
Filmo anonsas:
