Apie ką mes čia...
Šonas ir Derekas – smulkūs vagišiai, kurie dirbdami viename restorane automobilių prižiūrėtojais dažnai apšvarina savo klientų namus, kol tie sau ramiai vakarieniauja. Tačiau viskas greitai pasikeičia, kai į restoraną prabangiu Maserati automobiliu atvažiavo įžūlus Kailas. Įsibrovęs į Kailo namus, kol jis mėgavosi savo bičiulių draugija, Šonas net neįtarė, jog jo gyvenimas sugrius akimirksniu, kai jis įeis į paslaptingo turčiaus darbo kambarį...
Kūrinio turinys
Po to, kai režisierius Deanas Devlinas gerai pasišiukšlino su visiškai niekam tikusiu filmu „Globalinė audra“, kitus šio kino kūrėjo darbus norėjosi tiesiog aplenkti, kad negadinti sau nervų ir, žinoma, nešvaistyti laiko bei pinigų veltui.
Tačiau pamatęs šios juostos anonsą kine, pakeičiau nuomonę, nes, tiesą sakant, jis mane tikrai sudomino. Todėl pagalvojau, kad gal reikia duoti dar vieną šansą ir kine įvertinti naują Deano Devlino darbą, kuris iš pirmo žvilgsnio intrigavo.
Visgi filmai apie serijinius žudikus ir maniakus dažnai būna įdomūs, laikantys įtampoje ir suteikiantys visai neblogą pramogą kine. Ir taip buvo pirmoje šio filmo pusėje, kuri sukėlė daug įvairių klausimų, bet taip pat įtraukė į rodomą siužetinę liniją.
Gi ir pati šios juostos idėja nėra tokia labai nuvalkiota. Labai mažai yra filmų, kuriuose kažkoks blogietis pakliūva pas kitą blogietį ir tarp jų prasideda intelektualus arba tiesiog išlikimo žaidimas.
Kaip pavyzdį galėčiau pateikti nuostabų 2016 metų trilerį „Mirties namai“, kurio siužetinė linija gal kažkiek priminė šį naują Deano Devlino filmą. Ten, kaip ir čia, jaunuoliai pabandė įsilaužti į vieno žmogaus namus, kad jį apšvarintų, bet patekę į vidų, jie patys tapo aukomis. Tik, žinoma, šičia veiksmas persikėlė į gatves, o ne vien buvo koncentruojamos vienoje patalpoje.
Intrigavo? – Taip! Buvo įdomu stebėti? – Žinoma! Laikė įtampoje? – ir dar kokioje! Bet, nors ir kaip gerai viskas skambėtų, čia buvo tik pirmos 40 filmo minučių, per kurias galėjome susipažinti su herojais ir stebėti dviejų pagrindinių veikėjų kovą. Kartais kai kurie personažų veiksmai buvo labai nelogiški ir sunkiai paaiškinami, bet tai netrikdė, nes buvo galima tikėtis, jog vėliau viskas bus sudėliota taip, jog žiūrovas galėtų suprasti tam tikrus veikėjų motyvus. Bet, deja, tai neįvyko.
Pagrindinis filmo blogietis Kailas sukėlė itin daug klausimų, į kuriuos filmo režisierius taip ir neįstengė atsakyti. Kodėl jis tą darė, koks buvo jo pagrindinis tikslas, kodėl būtent jis kalino tą merginą, o ne kitą ir t.t. Ir nors filmo pabaigoje buvo paminėtas jo nusikaltimų principas, tai neįtikino. Žinot kaip būna su blogiečiais – aš esu blogas, todėl ir darysiu blogus dalykus, nes tik tada aš galėsiu pasijusti pranašesnis už kitus. Su tokia motyvacija šiam personažui reikėtų persikelti 20 metų atgal, kai tai buvo madinga. Užtat jis pats kaip žmogus buvo atskleistas neblogai.
Juostos protagonistas Šonas irgi neįtikino dėl savo žaibiško pasikeitimo. Jis vagis, jis kitiems žmonėms darė blogai, o čia visiškai paprastai, jis pasiaukoja dėl nepažįstamos moters, žinodamas, jog jo gyvenimas gali būti sunaikintas. Jau nekalbu apie jo veiksmus, kurie kartais atrodė tokie neapgalvoti ir kvaili, jog dažnai teko simpatizuoti antagonistui, kuris bent jau kažką darė. Čia, deja, negaliu atskleisti kai kurių detalių, kurios sustiprino filmo dramaturgiją, nes tai būtų riebus „spoileris“.
Visumoje, filmas yra šiek tiek užtęstas, kas irgi pablogina jo situaciją, einant link pabaigos. Tiesiog nusibosta žiūrėti tą patį per tą patį ir tuo pačiu kas kelias minutes gauti klišėmis apipintas scenas. Ypatingai prajuokino ta vieta, kurioje pagal 90-ųjų filmų standartus antagonistas iš pradžių labai daug ką pasako, o tik tada nusprendžia nužudyti oponentą. Kaip sakė Tuko iš legendinio Sergio Leones vesterno „Geras, blogas ir bjaurus“ – „nekalbėk, o šauk!”. Bet čia tai neįnyksta.
Tai yra vienkartinis filmas, kuris manau labiausiai tinka peržiūrai namuose. Visgi tai nėra ypatinga juosta, kurią vertėtų žiūrėti dideliame ekrane, o tiesiog standartinis trileris apie maniaką ir kovą su juo.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės filmas tikrai malonus akiai. Tiek kameros darbas neerzino dėl visokiausių staigių momentų, tiek ir muzika buvo parinkta pakankamai apgalvotai, norint sukelti tam tikras emocijas ir dar labiau įtraukti žiūrovą į pavojingo žmogaus žaidimą su trapiais ir eiliniais žmonėmis. Efektų čia irgi yra, bet jie nesudarė labai didelės reikšmės, o tik pagyvino bendrą vaizdą. Čia, jeigu ką, kalbu apie sprogimą ir sceną kape.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visos padėkos ir ovacijos atitenka nepakartojamam aktoriui Davidui Tennantui, kuris stengėsi įkūnyti tikrą monstrą. Ir jam pavyko. Nesvarbu, kokias blogybes jo veikėjas išdarinėjo, bet aš jaučiau labai didelę simpatiją jam. Nė vienas kitas šiame filme pasirodęs aktorius nespinduliavo tokia charizma.
Nemanau, kad verta aptarinėti kitus aktorius, kurie ne tik nusileido mano paminėtam Davidui Tennantui, bet ir jų pastangos buvo labai nekokios. Dauguma atrodė tiesiog neįtikinamai ir labai nenatūraliai. Net ir protagonistą Šoną įkūnijęs Robertas Sheehanas kai kuriose scenose atrodė kaip medis.
Verdiktas
„Blogasis samarietis“ – pirmoje pusėje intriguojantis, o antroje labai nuviliantis psichologinis trileris, kurio didžiausiu turtu tampa ne įdomi ir iš pirmo žvilgsnio įtraukianti istorija apie maniaką ar neblogais techniniais sprendimais galintis pasigirti vaizdas, bet nuostabusis Davidas Tennantas, atlikęs pagrindinio antagonisto rolę.
Filmo anonsas:
