Apie ką mes čia...

Vieną dieną išskirtinės išvaizdos gorilų patinas Džordžas aptinka paslaptingą cheminį ginklą, kuris akimirksniu pakeičia jo DNR. Džordžas tampa agresyvesnis, jo kūnas mutuoja ir jis pats nesuvokia, kas su juo darosi. Vienintelis žmogus, kuris gali jam padėti, yra primatų specialistas ir jo geras bičiulis Deivisas. Tačiau Džordžo mutacija ir jo neapgalvoti poelgiai sukelia dar daugiau komplikacijų, dėl kurių ant kojų yra pastatytos karinės pajėgos. Maža to, jis nėra vienintelis gyvūnas, kuris susidūrė su cheminiu ginklu, pakeitusiu jo pavidalą. Visai netrukus Džordžui ir Deivisui teks stoti akis į akį ne vien tik su piktai nusiteikusiais kariškiais, bet dar ir su neregėto dydžio pabaisomis, norinčiomis sugriauti visą Čikagos miestą.

Kūrinio turinys

Nepraėjus nė mėnesiui po tikrai šaunios „Kapų plėšikės Laros Kroft“, gauname jau antrą žymaus kompiuterinio žaidimo ekranizaciją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tikrai pakenčiamai. O jeigu dar prie tos pačios temos pridėtume ir Steveno Spielbergo juostą „Oazė: Žaidimas prasideda“, tai išvis gaunasi neįtikėtinas mėnuo tokio pobūdžio filmams.

Skirtumas tik tame, jog būtent šio režisieriaus Brado Peytono filmo pamatas buvo sukurtas pagal arkadinį ir itin mažai siužetinių vingių turintį žaidimą, kurio principas buvo paprastas kaip dvi kapeikos – miestą užpuola dideli monstrai ir vyriausybei tenka su jais kovoti visais įmanomais būdais, kad tik nenukentėtų civiliai. Ir viskas, toks ir yra šio filmo siužetas, kuris, tiesą sakant, manęs visiškai nesutrikdė.

Visgi eidamas žiūrėti šio filmo žinojau, ką gausiu – kvailą, bet malonią akims pramogą, kuri leis man kelioms valandoms pailsinti smegenis ir užmiršti kasdieninius rūpesčius. Būtent dėl to tokie filmai yra puiki ir ne brangiai kainuojanti atsipalaidavimo priemonė, nesukelianti galvos skausmų. Bet puikiai suprantu, jog yra ir tokia žmonių grupė, kuri eidama į tokius filmus tikisi išvysti naują „Juros periodo parką“ ir negavusi to, ko nori, nusivilia bei rašo neigiamus atsiliepimus. Bet tokie kino žiūrovai patys yra kalti dėl tokių savo pasirinkimų.

Juostos siužetas, kaip ir jau buvau rašęs anksčiau, yra labai primityvus ir nesukeliantis jokios nuostabos. Visgi pastaruoju metu kino ekranuose dažnai galima pamatyti milžiniškus monstrus ar robotus, kurie kovodami tarpusavyje sugriauna didžiulius miestus ar ištisus pasaulius, salas. Kaip pavyzdį paminėčiau tokius filmus kaip „Ugnies žiedą“, „Godzilą“, „Transformerius“ bei „Kongą: Kaukolių salą“. Ir beveik visi iš jų suteikė visai smagiais akimirkas kine. Tokias pačias akimirkas leidžia patirti ir „Griaunantys viską“.

Patys monstrai – milžiniška gorila, kraupiai atrodantis driežas ir šiurpus vilkas – savo funkcijas filme atlieka kuo puikiausiai. Jie yra tokie patys, kaip ir žaidime, kurį kažkada man teko žaisti per pirmąją „Playstation“ konsolę. Efektingi jų pasirodymai sukelia nemažai įtampos bendram pasakojimo kontekstui, bet iš kitos pusės, pats jų pristatymas yra pernelyg vangus. Matyt kūrėjams nebuvo įdomu pristatyti jų priešistorės ir pateikti atsakymus į kelis iškilusius klausimus dėl jų mutacijos. Bet bala nematė, ne dėl to mes čia susirinkome.

Be pabaisų, filme yra ir labai svarbi, nors ir šabloninė draugystės tarp gyvūno ir žmogaus tema, kuri vystoma iš Džordžo bei Deiviso perspektyvos. Tai tikrai neerzina, nors ir yra matyta milijoną kartų, tik kituose pavidaluose – žmogaus draugystė su arkliu, dideliu banginiu, delfinu, liūtu ir t.t. Bet kitaip ir būti negalėjo. Reikėjo bent jau kažkaip į filmo pasakojimą įterpti žmonių herojus, kurie ne vien norėtų sunaikinti milžiniškus padarus, bet ir prisibelsti prie jų širdžių.

Tęsiant dar apie personažus, tai vienu iš ryškiausių juostos herojų tapo ne Deivisas, kuris lyg ir buvo pagrindinis šios istorijos herojus, bet itin motyvuotas ir labai charizmatiškas agentas Raselas. Vien dėl jo šio filmo peržiūra tapo žymiai žvalesnė, nes kaip ten bebūtų, pagrindinis veiksmas prasideda tik antroje juostos pusėje, o šis veikėjas iki lemtingo monstrų susidūrimo priverčia neužsnūsti dėl savo išsišokimų. Blogiečių čia irgi yra, nes logiškai galvojant, gi ne vien pabaisos tampa tikrais antagonistais. Kažkas turėjo sukelti jų neįtikėtiną mutaciją. Bet apie tai aš nutylėsiu, nes nenoriu gadinti peržiūros su tokiais dideliais filmo „spoileriais“.

Kalbant apie veiksmą, jo čia tikrai netrūksta, dėl ko juosta žiūrisi smagiai ir nenuobodžiai. Bet jeigu kalbėsime apie pagrindinį susidūrimą Čikagos miesto gatvėse tarp pabaisų, tai teks laukti virš valandos. Taip, taip... Nes tik paskutinės šios juostos dvidešimt minučių pateisina savo pavadinimą, kai mes ekrane pamatome tikrai viską griaunančius padarus. Iki to tenka apsišarvuoti kantrybe ir tiesiog sekti rodomus įvykius, privesiančius prie epiškai atrodančio mūšio.

Pasibaigus filmui, su ramia sąžine išėjau iš kino salės gavęs tai, ko ir tikėjausi – kvailą, bet itin smagią pramogą, kuri suteikė man nuostabų poilsį kino salėje bei šiek tiek sukėlė nostalgijos jausmą, primindamas mano pirmus žingsnius kompiuterinių žaidimų pasaulyje. O daugiau ir nieko nereikėjo. Todėl filmą rekomenduočiau pasižiūrėti tiems žmonėms, kurie užaugo žaisdami arkadinius žaidimus, kurie mėgsta smagias ir ne itin protingas fantastinio pobūdžio juostas ir tiems, kurie nori bent kelioms valandoms pabėgti nuo realybės. Visa tai gali pasiūlyti Brado Peytono sukurtas filmas „Griaunantys viską“.

Techninė juostos pusė

Kiekvienais metais mane vis labiau stebina CGI technologija, kurios dėka yra kuriami labai tikroviškai atrodantys specialieji efektai. Šiame filme iš vizualios dalies pliusų paminėčiau Džordžo pateikimą, kuris man priminė nuostabiai atrodantį Cezarį iš naujos „Beždžionių planetos“ trilogijos. Gaila tik, kad kiti padarai nebuvo taip grakščiai pristatyti, o ir griuvėsiai dažnai atrodė pernelyg netikroviškai, bet, užsidėjus 3D akinius, dauguma netikslumų dingsta. Nesakau, jog šio filmo trimatė erdvė yra pasakiškai atrodanti, kaip Steveno Spielbergo juostoje „Oazė: Žaidimas prasideda“, bet visumoje, skųstis nėra dėl ko, todėl rekomenduočiau rinktis kino seansus, kuriuose yra pritaikytas 3D.

Kas patiko, tai išties geras operatoriaus Jarono Presanto darbas, leidęs pasimėgauti ne tik paskutine epine monstrų kova, kuri dėl savo vaizdų sugebėjo sukelti šiurpą, bet ir sklandžiai vystoma siužetine linija. Didingai nufilmuotos scenos, kuriose daužėsi Džordžas su driežu, buvo viso susidūrimo vinimi. Vien dėl jų pakelčiau bendrą filmo įvertinimą.

Garso takelis labai standartinis tokiems filmams – daug epiškų ir kietai skambančių muzikinių kompozicijų, kurios pagyvina bendrą vaizdą ir neleidžia nuobodžiauti belaukiant įdomesnių momentų, kuriuose dominuoja Čikagos miestą apėmęs chaosas bei gigantiški monstrai.

Montažas pakenčiamas – tiek vaizdas, tiek garsas nesukelia jokių nemalonių akimirkų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme vaidina, jeigu galime taip pavadinti, Dwayne‘as Johnsonas, todėl apie aukšto lygio vaidybą iš jo pusės čia nėra ką kalbėti, tačiau yra vienas bet. Šis žmogus sugeba sukelti šypseną, jis neerzina ir į jį visada yra malonu žiūrėti, nesvarbu ar jis įkūnija dantukų fėją ar kietą bičą, kuris meta iššūkį pačiam Vinui Dieseliui.

Vienintelis aspektas, kuris gali erzinti, yra tai, jog buvęs imtynininkas pernelyg dažnai šmėžuoja kino ekranuose. Visai neseniai jis dominavo juostoje „Džiumandži: Sveik atvykę į džiungles“, o visai netrukus jį bus galima pamatyti įtempto siužeto veiksmo trileryje „Dangoraižis“.

Kitu ryškiu ir, mano nuomone, pačiu charizmatiškiausiu filmo personažu tapo aktoriaus Jeffrey Deano Morgano įkūnytas agentas Harvis Raselas. Jis su savo role susidorojo labai gerai. Tik man gaila, kad jį labai retai galime sutikti didesniuose kino projektuose, todėl tenka džiūgauti žiūrint „Vaikštančius numirėlius“, kur jis atlieka brutalaus Negano rolę.

Antraplaniuose vaidmenyse filme taip pat pasirodo Joe Manganiello, Malin Akerman ir Naomie Harris.

Verdiktas

„Griaunantys viską“ – maloni akims ir puikiai smegenis sugebanti atpalaiduoti juosta, kuri dėl savo lengvo ir efektingai atrodančio turinio, nereikalaujančio jokių gilesnių siužetinės linijos analizių, brangių specialiųjų efektų, kokybiško veiksmo kupinų scenų ir eilinį kartą pasaulį gelbėjančio Dwayne‘o Johnsono, tampa smagia pramoga kiekvienam nuotykių ir lengvų fantastinių filmų gerbėjui.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)