Apie ką mes čia...
Vienoje atokioje Amerikos glūdumoje įsikūrusioje fermoje gyvena iš pirmo žvilgsnio paprasta ir niekuo neišsiskirianti Abotų šeima. Tačiau tai tik iliuzija, kuri akimirksniu sudūžta, pamačius sąlygas, su kuriomis jiems tenka susidurti kiekvieną dieną. Visi šeimos nariai privalo laikytis daugelio taisyklių, iš kurių pagrindinė – jokiu būdu nesukelti net menkiausio triukšmo, galinčio jiems kainuoti net gyvybę.
Kūrinio turinys
Šio Johno Krasinskio režisuoto filmo pradėjau laukti prieš gerą mėnesį, nors puikiai žinojau apie jį dar prieš metus, kai buvo paskelbtas juostos filmavimo grafikas. O viskas todėl, jog manęs nesužavėjo nei pats idėjos pristatymas, nei pirmasis anonsas, kuris dar ir sukėlė labai daug klausimų, susijusių su siužetinės linijos logika. Tačiau pamačius pirmas žinomų JAV kino blogerių ir kino žinovų, kritikų bei taip vadinamos fokus grupės reakcijas, buvau lengvai šokiruotas. Filmas gavo aukščiausius įvertinimus ir buvo lyginamas su geriausiais visų laikų siaubo filmais. Todėl patikėkite, buvo išties sunku laukti premjeros Lietuvoje, nes smalsumas nedavė ramybės kaskart pasirodžius dar vienam teigiamam filmo įvertinimui.
Asmeniškai labai mėgstu gerus siaubo filmus, kuriuose dominuoja ne vien smurtas ar vaiduokliai, bet kuriuose yra bent jau kažkokia originali ir nenuvalkiotai atrodanti idėja arba bent jau unikalus pateikimas, leidęs pajausti stiprią baimę bežiūrint vieną ar kitą kino juostą. Ir iš tokių filmų, bent jau per paskutinius aštuoneris metus, galėčiau įvardyti aštuonis, kurie mane nustebino.
Tokie filmai būtų siaubo žanro genijaus Jameso Wano du tikrais įvykiais paremti „Išvarymo“ filmai, aštraus siužeto psichologinis siaubo trileris „Mirties namai“, ypatingai ilgai įtampą išlaikantis australų siaubo filmas „Babadukas“, netipinė iš Šiaurės Korėjos atkeliavusi zombių temos juosta „Traukinys į Busaną“, realistiškai pateikta 2016 metais pasirodžiusi siaubo drama „Ragana“, idealiai atrodanti Stepheno Kingo romano „Tas“ praeitų metų ekranizacija ir šiais metais kino ekranuose pristatytas sadistinio pobūdžio filmas „Vaiduoklių žemė“.
Visi mano išvardinti filmai buvo ne tik baisūs, bet kartu jie puikiai atskleidė rodomas temas, kuriose slypėjo originalumu pasižyminti siužetinė linija. Nors atsižvelgus į pačias temas, iš pirmo žvilgsnio buvo galima pastebėti klišių rinkinį. Todėl kartais reikia pačiam įsitikinti pasižiūrėjus filmą, o ne pasikliauti kažkokia nuojauta pasižiūrėjus anonsą ar pasiskaičius filmo aprašymą.
Iš karto noriu pasakyti, jog šis filmas yra vertas kiekvieno gero žodžio, kurį apie jį yra pasakęs bet koks žmogus. Nesvarbu, ar tai būtų kino kritikas, ar eilinis kino lankytojas. Tai ne šiaip filmas, tai unikali ir kvapą gniaužianti kelionė į labai bauginantį vienos šeimos matomą pasaulį, kuris priverčia mus pačius jaustis nepatogiai, iš šono stebint kiekvieną puikiai apgalvotą siužetinės linijos vingį.
Pirmiausia, kas man labai patiko – bendras atmosferos pateikimas. Tai yra pakankamai tylus filmas, kurį bežiūrint reikia gana didelio susikaupimo, norint pajusti baimę, kuria gyvena kiekvienas iš pagrindinių šios juostos herojų. Todėl bežiūrint šią juostą reikia gerbti ne tik save, filmo kūrėjus, bet ir kitus žmones. Bent kartą pamirškite spragėsių ryjimą seanso metu, nes, patikėkite, bent menkiausias šurmulys gali sugadinti peržiūrą ne tik jums, bet ir jūsų kaimynams, sėdintiems šalia.
Antra – intriga. Iki juostos finalo tiesiog neįmanoma yra nuspėti, kaip baigsis šis filmas ir kas iš tiesų čia yra pagrindinis blogis. Įdomu ir tai, kad filme susikoncentruojama į mažą žemės lopinėlį, o apie kitą pasaulio dalį mes nieko nežinome. Būtent todėl yra išties įdomu laukti filmo pabaigos ir galbūt sužinoti, kas iš tiesų pradėjo vykti pasaulyje ir kodėl žmonės yra priversti gyventi tyloje ir baimėje dėl savo gyvybių Čia siužetas jau šiek tiek priminė labai gerą 2016 metų trilerį „10-oji Kloverfyldo gatvė“. Jį matę tikrai supras, apie kokį pasakojimo principą rašau.
Trečias ir ne mažiau svarbus filmo akcentas – puikiai išnaudotos gąsdinimo galimybės. Ir sakau tai todėl, kad kituose siaubo žanro projektuose įtampa auga iki tam tikro momento, kol viskas nutyla ir tuomet kažkas įvyksta. Dažniausiai tokiais pigiais „siaubo šokliais“ bandoma išgąsdinti patiklų žiūrovą, kuris per daugelį metų yra įgavęs imunitetą, bežiūrėdamas įvairiausius siaubo filmus. Bet tik ne čia. Čia viso filmo esmė – tyla, todėl kada ir kas netikėtai iššoks, labai sunku nuspėti. Tai ir sukuria baugią ir itin kraupią atmosferą. Kartais tyla gali būti daug geresnis siaubo įrankis nei pasikartojantys ir jau nieko nebestebinantys garsai.
Man buvo baisu ne vien dėl puikiai sukaltos ir įtampos kupinos atmosferos, bet ir dėl pačių herojų. Jie čia fantastiški. Per jų prizmę mes galime pajusti iš filmo sklindantį siaubą, kuris dar labiau sužadina visokius jausmus, pradedant neviltimi ir užbaigiant tikrų tikriausia baime. Nejuokauju. Aš esu stiprių nervų žiūrovas, kuris itin retai išsigąsta, bet šio filmo seanso metu ne vieną kartą sėdėjau stipriai įsikibęs į kėdę.
Tęsiant kalbą apie herojus, visi jie unikalūs dėl itin gero pateikimo iš žmogiškosios prizmės, per jų baimes. Kiekvienas personažas atsiskleidžia pakankamai įdomiai, todėl sudaryti jų psichologinius portretus nesukels didelių problemų. Jiems galima prijausti ir dėl jų nerimauti, nes jie yra žmogiški ir pernelyg artimi mums. Tai ne idiotai, priimantys kvailus sprendimus, ar didvyriai, sugebantys stoti į lygiavertę kovą su pabaisomis, o žmonės, visų pirma gebantys kovoti su savo asmeniniais demonais ir su išoriniu pasauliu taip, kaip jie sugeba ir kaip mato tai per savo baimes.
Išsėdėti pusantros valandos kaip ant adatų yra išties dėmesio vertas iššūkis, kuris pasiteisina visu šimtu procentų. Šis filmas yra ne tik puikus siaubo žanro projektas, bet ir visiškai naujas šio itin mėgstamo kino žanro etalonas, įrodantis, kad idėjos Holivude dar gyvos.
Asmeniškai man ši juosta tapo vienu geriausių kada nors matytų siaubo filmų, kuris išties sugebėjo labai gerai išgąsdinti, ir, be abejonės, pačiu originaliausiu per daugelį metų matytų žanro projektu, už kurį turime būti dėkingi Johnui Krasinskiui.
Techninė juostos pusė
Filmas žavus ne vien puikiu scenarijumi ir gera režisieriaus vizija norint išgąsdinti žiūrovą, bet ir keliais techniniais sprendimais, sugebėjusiais sukurti unikalią atmosferą bendrai siužetinei linijai.
Iš tokių techninės pusės momentų paminėti norėčiau minimalistinę aplinką ir dekoracijas, leidžiančias pamatyti itin kraupiai atrodančią realybę, kurioje gyvena Abotų šeimyna. Taip pat ir natūralių spalvų paletė, kurią pasirinko filmo kūrėjai, pridavė atskiro žavesio. Būtent dėl paties natūralumu pasižyminčio vaizdo buvo galima pajusti tikrovės jausmą, kas šiai juostai irgi pridėjo didelį pliusą.
Muzika ir garso montažas čia verti plojimų. Tai buvo išties įspūdingas ir kraują stingdantis reginys. O pabaiga... Aš čia nieko nekomentuosiu, bet finale garso montažas buvo toks tobulas, jog galvojau, kad nuo tokio garso sustos širdis. Vien dėl garso šį filmą privaloma žiūrėti tik kine ir niekur kitur.
Kameros darbu taip pat likau patenkintas. Puikiai buvo apčiuopta ir pati bauginančiai atrodanti aplinka, ir herojų kovos susirėmimai su sunkumais. Emocijos liejosi laisvai, todėl per jas irgi filmas tapo baisesnis ir žymiai tikroviškesnis.
Vaizdo montažas irgi be priekaištų. Pusantros valandos įtampoje laikanti istorija nė vienai akimirkai nesušlubavo ties siužetinės linijos pateikimu. Intriga buvo išlaikyta iki pat galo, o ir paslapties atskleidimas įvyksta vėliau nei to norėtųsi. Toks derinys neleidžia atsikvėpti, todėl ir peržiūra tampa labai ypatinga.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo režisierius Johnas Krasinskis ne tik parašė šiam filmui scenarijų, jį prodiusavo, bet dar ir atliko pagrindinį vaidmenį. Ir tą jis padarė puikiai. Įdomu buvo matyti jį kitokiame amplua nei įprastai, nors, tiesą sakant, prieš keletą metų šis „Biuro“ seriale išpopuliarėjęs aktorius atliko ne ką mažiau draminį vaidmenį Michaelo Bay sukurtame kariniame epe „13 valandų: Slaptieji Bengazio kariai“. Ir minėtame, tiek ir čia, aktorius pademonstravo savo kaip gero draminio aktoriaus potencialą.
Pagrindinį moters vaidmenį filme atliko tikroji Johno žmona Emily Blunt. Ji kaip visada buvo puiki ir atsidavusi savo rolei. Buvo tikrai malonu stebėti šios „Auksinį gaublį“ pelniusios aktorės vaidybą ir pergyventi dėl jos personažo.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė iš praeitų metų hito „Gerumo stebuklas“ puikiai atpažįstamas daug žadantis jaunos kartos Holivudo aktorius Noahas Jupe bei naujokė kino pasaulyje Millicent Simmonds. Šie jauni aktoriai į filmą įnešė labai daug energijos ir kas įdomiausia, pas juos buvo keletas tokių svarbių scenų, po kurių man asmeniškai buvo sunku atsitokėti. Vien ko buvo vertas Noaho žvilgsnis.
Verdiktas
„Tylos zona“ – nepriekaištingas loginiu siužetinės linijos išvystymu ir dėl savo unikaliai atrodančio pamato, labai baisus bei nepaliaujamoje įtampoje visas 90 minučių laikantis siaubo trileris, kuris taip pat nustebina savo itin tikrovišku istorijos pateikimu, sugebančiu emocionaliai paveikti žiūrovą per daugelį žmogiškosios baimės faktorių.
