Šįkart vyrukai, žinoma, sugrįžta ne tik su dar vienu puikiu ir pamokančiu projektu, bet dar ir tam, kad eilinį kartą įrodytų, jog būtent jie yra šiuolaikinių rusiškų komedijų karaliais.
Apie ką mes čia...
Praradęs gyvenimo džiaugsmą, Kamilis pasikviečia savo tris geriausius draugus į prabangų restoraną ir pasiūlo jiems kartu su juo ryžtis vienai neapgalvotai avantiūrai – nukeliauti į Sankt Peterburgą. Kelionės tikslas labai paprastas – prisiminti savo pašėlusios jaunystės laikus ir kartu suvokti kas yra tikroji gyvenimo laimė. Ši kelionė Kamiliui ir jo bičiuliams taps pačiu svarbiausiu jų iš pirmo žvilgsnio stipriai atrodančios draugystės išbandymu per daugelį metų...
Kūrinio turinys
Esu labai didelis „Kvarteto I“ gerbėjas, nes manau, jog būtent jie yra patys stabiliausi ir didelio pasitikėjimo nusipelnę Rusijos komedijos žanro asai, kurie dar nė karto nenuvylė savo žiūrovų. Ir nesvarbu, ar jie dirba prie originalių projektų, ar prie savo sėkmingų filmų tęsinių – visuomet yra į ką pažiūrėti. Gaila tik, jog jų kūryba kino teatruose pasirodo itin retai.
Iš visų jų sukurtų filmų man asmeniškai didžiausią įspūdį padarė 2010 metais pasirodžiusi komedija „Apie ką kalba vyrai?“, kurioje buvo aiškiai išdėstytos suaugusių vyrų mintys apie moteris, apie gyvenimo prasmę, darbus, asmeninę laisvalaikio veiklą, šeimą ir dar daugybę kitų temų, kuriomis dažniausiai prie alaus bokalo dalijasi tikri draugai.
Istorijos tęsinys pasirodė visai netrukus, po metų, tačiau jis nebuvo toks žvalus kaip pirmtakas, nes beveik visas jo veiksmas buvo perkeltas į vieną patalpą – butą, kuriame įstrigo pagrindiniai herojai. Filme, žinoma, buvo juokingų momentų, smagių dialogų, įdomių stereotipais pagražintų personažų, bet visumoje antra juosta ženkliai nusileido pirmajai daliai, kuri nuo pradžios iki galo spinduliavo lengvumu ir įtraukiančiu nuotykiu su gana aiškiu tikslu – nuvažiuoti į grupės BI-2 koncertą.
Antrasis filmas finansiškai buvo vos ne trigubai sėkmingesnis už originalą, tačiau kritikos strėlės visgi pasiekė savo – „Kvarteto I“ vyrukai keleriems metams atidėjo savo planus ties trečiuoju filmu, nes norėjo žiūrovams pristatyti vertą dėmesio istoriją, o ne ant greičio sukaltą pinigų kalimo įrankį. Būtent todėl trečiojo filmo teko laukti net septynerius metus. Ir žinote ką? Buvo verta.
Trečioji dalis yra labai gimininga originaliam filmui, nes ir čia, ir 2010 metais pasirodžiusiame filme visas veiksmas sukasi ties keliavimu ir rimtais pokalbiais apie vieną – gyvenimą ir jo prasmę. Ir daugiau nieko nereikia, kad juosta sukeltų malonumą ją bežiūrint. Visgi šičia svarbiausias akcentas – geras scenarijus. O ties juo buvo pasidarbuota iš peties.
Filmo metu žiūrovams yra pristatomos įvairios situacijos, kurios gali sukelti tiek isterišką juoką, tiek ir leisti susimąstyti apie patį gyvenimą ir tai, kaip mes su juo elgiamės, kaip mes žiūrime į tam tikrus dalykus ir ar įmanoma kažką pakeisti mūsų sukurtame pasaulyje. Ir būtent toks požiūris į šio filmo istoriją leidžia dar giliau pasinerti į rodomą pasakojimą, nes kaip bebūtų, šis filmas yra apie tokį gyvenimą, koks mus supa kiekvieną dieną pramerkus akis ir atsikėlus iš lovos.
Pagrindinė trečiojo filmo temos – senatvė ir laimės ieškojimas. Tai labai svarbios ir prasmingos temos, kurios paverčia paprastą draugų kelionę į kažką neįtikėtinai gražaus. Būtent tai ir yra laimė, kai šalia tavęs yra ištikimiausi draugai, kurie ilgus metus su tavimi dalijasi džiaugsmais ir vargais, o galiausiai pasensta kartu. Ir visa tai mes matome šiame filme. Filme, kuris džiugina savo paprastumu ir pamokslais, kuris sukelia daug įvairiausių minčių ir rimto peno apmastymams.
Herojai filme jau nėra tokie patys kaip ankstesnėse dalyse. Jie jau subrendę ir žinantys ko nori vyrai, kurie gyvenime matė tiek daug visko, jog šičia tampa išmintingais ir visažiniais mokytojais mums, žiūrovams. Kiekvienas iš jų yra įdomus ir tuo pačiu kiekvienas pakankamai gerai atsiskleidžia kaip asmenybė. Jų kelyje atsiduria ir kiti žmonės, kurie nors ir yra sukurti iš įvairiausių klišių ir stereotipų, bet dėka jų keliaujančių draugų ketvirtukas smaginasi ekrane dar labiau.
Atskleisti šios juostos siužetinės linijos įdomybių ir scenarijaus privalumų aš tikrai negaliu, nes čia yra vienas iš tokių atvejų, kai patiems reikia viską pamatyti ir suvokti. Todėl filmą tikrai rekomenduoju ne tik visiems gero rusiško kino gerbėjams, gerų komedijų mėgėjams ar tiems, kurie prijaučia „Kvartetui I“, bet ypatingai vyresniems žmonėms, kurie matė gyvenimo ir puikiai suvoks visą juostos kūrėjų išminti, kuri yra skleidžiama šio filmo metu.
Tačiau negaliu nepaminėti vieno minuso – begalybės reklamos, kuri tiesiog rėžė akis. Kas penkias minutes filme labai įkyriu būdu buvo demonstruojamas koks nors prekės ženklas ar produktas, dėl ko buvo išties sunku žiūrėti kai kurias scenas. Aš suprantu, kad reklama dažnai atperka produkcijos išlaidas, bet gi galima tą daryti kažkaip gudriai, o ne per pusę ekrano rodyti „Lay‘s“ čipsų pakelį ar demonstruoti koks kietas yra „Jandeksas“. Jeigu ne tai, filmas puikus.
Techninė juostos pusė
Stipriausiu koziriu šio filmo techninėje pusėje, žinoma, yra puikus legendinės rusų roko grupės BI-2 sukurtas garso takelis. Tiek muzika, tiek jų dainų žodžiai kuo puikiausiai tinka šiam filmui.
Kameros darbas irgi paliko gerą įspūdį. Ypatingai dėl to, jog taip nuostabiai buvo pristatytas Sankt Peterburgas. Visus pamatytus kadrus galima drąsiai parduoti kokiai nors kelionių agentūrai, nes jie užburia ir taip pat atskleidžia visą šio nuostabaus ir daug architektūrinių paminklų turinčio miesto grožį.
Montažas puikus. Visgi nemaža filmo scenų dalis yra sudėliota iš mažų skečų, kurie yra įterpiami tarp dialogų. Ir tas įterpimas nesukelia visiškai jokio diskomforto stebint pagrindinių herojų nuotykius. Garso montažas standartinis tokio pobūdžio filmams, todėl nieko ypatingo nepastebime.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nesenstanti „Kvarteto I“ komanda pasidarbavo kaip visuomet puikiai. Visi keturi aktoriai – Leonidas Baracas, Aleksandras Demidovas, Kamilis Larinas ir Rostislavas Haitas įtikinamai ir, kas labai svarbu, itin šmaikščiai įsikūnijo į savo personažus.
Antraplanių aktorių filme irgi nemažai, bet manau apie juos neverta šnekėti, nes jie tik papildė ketveriukės personažų atsiskleidimą. Bet pasakysiu, jog nė vienas iš antraplanių personažų atlikėjų nesuglumino ir nesunervino. Visi buvo vietoje ir laiku.
Verdiktas
„Apie ką galvoja vyrai: pratęsimas“ – be galo juokinga, nuostabiai suvaidinta, protingai papasakota ir itin prasmingas mintis skleidžianti satyra apie senatvę ir greitai lekiančio gyvenimo prasmės paieškas, kurioje stebint itin daug nuotykių turinčią keturių suaugusių vyrų kelionę į pasakiškai gražų kultūrinį Rusijos miestą – Sankt Peterburgą, gauname daug svarbių atsakymų į labai rimtus gyvenimiškus klausimus.
