Šįkart šis keturis „Oskarus“ už savo nuostabius šedevrus „Šindlerio sąrašas“ ir „Gelbstint eilinį Rajaną“ pelnęs kino gigantas po ganėtinai ilgos pertraukos sugrįžta prie fantastinio nuotykių žanro ir pristato ilgai lauktą rašytojo Ernesto Cline‘o bestseleriu tapusios 2011 metais išleistos knygos „Oazė: Žaidimas prasideda“ ekranizaciją.

Apie ką mes čia...

Ateities pasaulis atrodo kaip vienas didelis šiukšlynas, kuriame vyrauja savos taisyklės. Todėl žmonės, norintys pabėgti nuo tokios nykios ir į depresiją varančios realybės, naudojasi genialiu išradimu – virtualios realybės įranga, kuri leidžia jiems pakliūti į svajonių pasaulį – „Oazę“, kurioje jie gali būti bet kuo.

Vienu iš tokių „Oazės“ lankytojų yra tėvus praradęs Veidas Vatsas, kuris vieną dieną nusprendžia dalyvauti sudėtingose varžybose dėl itin vertingo prizo – visos „Oazės“ kontrolės, kuri bus suteikta tik tam žaidėjui, kuriam pavyks įvykdyti tris itin svarbias ir labai pavojingas užduotis. Lydimas sėkmės, Veidas ne itin sunkiai išnarplioja pirmą jam pateiktą užduoti.

Tačiau jis nežino, jog šis jo laimėjimas jam atsirūgs ir jau visai greitai jam teks kovoti už savo gyvybę ne vien žaidime, bet ir realiame gyvenime...

Kūrinio turinys

Stevenas Spielbergas yra vienas iš tų retų ilgus dešimtmečius Holivude dirbančių kino režisierių, kurie kelia itin didelį pasitikėjimą. Todėl kiekvienas jo projektas yra su nekantrumu laukiamas, nes puikiai yra žinoma, jog tai bus minimum kokybiškai sukurta juosta.

Ir nors režisierius puikiai susidoroja su įvairiais žanrais – pradedant rimtomis dramomis apie vergovę ir rasizmą, jautriais pasakojimais apie žydus bei užbaigiant brutaliai atrodančiomis vizijomis apie Antrąjį pasaulinį karą ir biografiniais epais, visgi labiausiai dėmesį traukia jo fantastiniai nuotykių filmai, dėka kurių jis ir gavo didžiojo režisieriaus vardą. O kalbu apie tokius filmus kaip „Indianos Džounso“ seriją, „Juros periodo parką“, „Nasrus“ bei jo prodiusuotas kultines juostas „Atgal į ateitį“ ar „Padaužos“.

Todėl sužinojus, jog Stevenas Spielbergas vėl sugrįžta prie fantastikos, o jo naujuoju šio žanro projektu tapo nuostabi Ernesto Cline‘o knyga, buvo galima pasijusti kaip septintame danguje. Visgi tokį sunkiai ekranizavimui pasiduodantį kūrinį turėjo režisuoti didis kino virtuozas, kuriam pavyktų į ekranus perkelti šį ypatingą ateities pasaulį. Todėl Steveno Spielbergo kandidatūra buvo idealiausia šiam kino projektui. Ir, beje, jis su iškelta užduotimi susidorojo tiesiog puikiai, kino mylėtojams pristatydamas dar vieną įspūdingą ir kvapą gniaužiantį nuotykį.

Tiesa, iš karto noriu pasakyti vieną svarbų aspektą, kuris yra būtinas šio filmo peržiūrai, norint gauti šimtaprocentinį malonumą. O tai yra popkultūros išmanymas. Taip, tai yra pats „geekiškiausias“ filmas, kokį man kada nors teko matyti, todėl aš iš jo išėjau pasitenkinęs, nes supratau kiekvieną juokelį, suvokiau apie ką yra kalbama ir, žinoma, pamačiau tai, iš ko buvo čia pasityčiota. Todėl tie žmonės, kurie bent jau yra susipažinę su kelerių dešimtmečių filmais, yra žaidę populiariausius kompiuterinius žaidimus, žino kas yra „Duran Duran“, mėgsta Steveno Kingo kūrybą bei bent jau minimaliai suvokia virtualios realybės principą, peržiūros metu pasijus kaip rojuje, nes jiems bus suteikta neįtikėtinai nostalgiška kelionė laike.

Būtent tokiu filmu, kuris sukelia pačius nuostabiausius nostalgijos jausmus, ir yra „Oazė: Žaidimas prasideda“.

Juostos siužetas savo „velykiniais kiaušiniais“ nėra primityvus, nors pats pasakojimo principas yra labai paprastas – yra užduotis, kurią turi įvykdyti pagrindiniai filmo herojai, kad jie pasiektų norimą tikslą. Na, viskas kaip kokiame nors standartiniame kompiuteriniame žaidime. Ir to pakanka, kad peržiūra suteiktu smagią pramogą tiek dideliam, tiek ir mažam kino teatro lankytojui, kuris nenori pernelyg kvaršinti galvos pseudoprotingomis nesąmonėmis.

Užtat kas išties žavi, tai neišpasakyta meilė popkultūrai. Čia mes galime pamatyti ir Tiranozaurą iš „Juros periodo parko“, ir Roberto Zemeckio filmo „Atgal į ateitį“ laiko mašiną, kraupiai atrodančius King Kongą su Godzila ar net Fredį Kriugerį. Bet net ir tokie kultiniai ir visiems žinomi herojai negalėjo čia konkuruoti su tuo, kas mums buvo pateikta kino teatro zonoje. Nenoriu čia išpasakoti to, ką pamačiau, tik pasakysiu viena – tai buvo stulbinanti duoklė Stanley‘iui Kubvrickui ir jo vienam labai žinomam šedevrui. Plojau po šios scenos, nes tai buvo tobulas reginys. Kitos filmo scenos irgi įtraukė ir laikė įtampoje, bet jos tikrai neprilygo tam, ką teko pamatyti įėjus į jau mano paminėtą kino teatro sceną.

Beveik visas filmo siužetinės linijos veiksmas vyksta „Oazėje“, todėl iš dalies galima pavadinti šią fantastinę nuotykių juosta ir animuotu filmu, kuris savo pateikimu atrodo ne ką blogiau už Jameso Camerono „Įsikūnijimą“. Virtualus pasaulis yra turtingas įvairiomis staigmenomis, puikiu veiksmu, kuris susidėjo iš kvapą gniaužiančių gaudynių, žūtbūtinių personažų dvikovų ir itin galingų įvairiausių bazių atakų. Tikrai yra į ką pasižiūrėti, todėl nė viena filmo akimirka nesukelia jokio nuobodulio ar streso belaukiant kada gi pasibaigs ši istorija. Visgi filmo trukmė 140 minučių, kas nėra taip ir mažai.

Herojai filme irgi sukelia malonius jausmus, todėl stebint jų kovą už teisybę yra išties malonu, nes norisi sirgti dėl jų. Tiek Veidas, tiek jo draugė Samanta atsiskleidė kaip asmenybės ir tuo pačiu kaip paprasti jausmingi žmonės, kuriems ilgus metus trūko meilės ir noro pamatyti pasaulį visiškai kitokiomis spalvomis. Taip pat mane sužavėjo ir pagrindinis filmo antagonistas. Jis buvo puikus ne vien dėl savo žiaurių metodų ir noro manipuliuoti kitais žmonėmis, bet ir dėl jo asmeninio vidinio pasaulio, kuris filmo gale atsiskleidė visu gražumu.

Pasibaigus šiai juostai, norėjosi dar ir dar, todėl iš karto nusipirkau bilietus kitos dienos seansui, nes tai yra vienas iš tų retų filmų, kurį reikia žiūrėti ne vieną kartą, norint pagauti visas detales ir suvokti kiekvieną paslėptą „velykinį kiaušinį“.

Akivaizdu, jog „Oazė: Žaidimas prasideda“ buvo kurtas su labai didele meile ir atsidavimu ne tik populiariajai praeito amžiaus aštuoniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų kultūrai, bet ir pačiam literatūriniam kūriniui, kuris tapo visos šios istorijos pamatu. Tai matėsi kiekviename kadre ir filmo detalėje, kurios ekrane atgijo dėka kruopštaus ir sudėtingo darbo, kurį čia atliko Stevenas Spielbergas.

Tikiuosi, kad jo būsimas filmas „Indiana Džounsas“ penki bus irgi toks pats kietas ir sukeliantis pačias gražiausias emocijas, kaip ir ši Ernesto Cline‘o knygos ekranizacija.

Techninė juostos pusė

Vizualiai – šedevras. Čia be jokių kalbų, nes filmas keri nuo pradžios iki galo įspūdingai atrodančiais specialiaisiais efektais ir tiesiog fantastišku 3D. Tikrai taip. Trimatė erdvė šioje juostoje yra tiesiog nerealiai išreikšta, todėl kiekvienas kadras yra toks gyvas ir priartintas prie tikrovės, jog sėdint kino salėje buvo galima pasijausti lyg užsidėjus VR akinius ir patiems atsidūrus „Oazėje“.

Žinoma, be puikiai atrodančių kultinių personažų, nostalgija gali sukelti ir muzika, kuri čia irgi nėra paskutinėje vietoje. Iš pačių žinomiausių kūrinių galėčiau paminėti grupės Bee Gees užvedančią šokiams dainą „You Should Be Dancing“, Twisted Sister hitą „We‘re Not Gonna Take It“, rokerišką Van Halen gabalą „Jump“ bei „Worl In My Eyes“ dainą, kurią atliko Depeche Mode. Ir čia tik maža dalis to, kas laukia tikrų melomanų, atėjusių pasižiūrėti šio nuostabaus filmo.

Kameros darbas filme irgi buvo atliktas kaip visuomet gerai, nes jį atliko etatinis Steveno Spielbergo operatorius Januszas Kaminskis, su kuriuos režisieriui čia yra jau aštuonioliktas bendras projektas. Taip, nuo 1993 metų Stevenas Spielbergas dirba tik su Januszu Kaminskiu. Va čia tai yra pasitikėjimas ir tikra draugystė.

Kameros darbo gerumas čia slypėjo kiekviename kadre. Pradedant gaudynių pateikimu ir užbaigiant finalinėmis didingai atrodančiomis mūšių scenomis, kurios privertė išsižioti dėl stambių planų. Tai buvo išties kvapą gniaužiantis pasivažinėjimas kompiuterinio žaidimo viduje, kuris nebūtų toks efektingas, jeigu ne taikliai atlikti manevrai su kamera.

Garso ir vaizdo montažas be priekaištų, bet kaip kitaip. Čia yra Steveno Spielbergo filmas, todėl jokių klaidų čia nepamatysi. Tai yra režisierius, kurio visi filmai techniškai yra nepriekaištingi.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorius kalbėti čia manau yra beprasmiška, nes beveik visos juostos metu mes matome animuotus personažus. Tačiau toks scenos, kuriose dominavo žmonės iš tikro pasaulio, nenuvilia. Čia turime išties puikų blogietį, kurį suvaidino nuolatinis neigiamų personažų atlikėjas Benas Mendelsohnas, bei puikų protagonistą Veidą, kurį įkūnijo „Iksmenų“ žvaigždė Tye Sheridanas. Vaikinukas neerzino, jis smagiai perteikė pagrindinį herojų. O ir jo meilės dalis su Olivia Cooke suvaidintu personažu Samanta irgi nekėlė jokio diskomforto. Tarp jų jautėsi ryšys ir chemija.

Antraplanėse rolėse galima pamatyti puikius britų aktorius – Simoną Peggą ir Marką Rylance‘ą, o taip pat išgirsti T.J. Millerio balsą, kuriam atiteko visai charizmatiškas i-R0kas.

Verdiktas

„Oazė: Žaidimas prasideda“ – vizualiai tobulas ir neišdildomą nostalgijos jausmą sukeliantis naujas Steveno Spielbergo fantastinio nuotykių žanro šedevras, kuris stebina ne tik savo nesibaigiančia įtampa, puikiai sudėliotu veiksmu, staigmenomis, susijusiomis su popkultūra, ar įdomiai ekrane išreikštu virtualiu pasauliu, pagardintu žinomais muzikiniais kūriniais, bet ir skleidžia labai pozityvią energiją.

Tai taip pat ir itin taikli puikios rašytojo Ernesto Cline‘o knygos ekranizacija, kurią dėl sudėtingumo į didžiuosius kino ekranus ilgus metus neišdrįsto perkelti nė vienas kino kūrėjas, išskyrus legendinį šiuolaikinio Holivudo tėvą – Steveną Spielbergą, kuriam dar kartą pavyko įrodyti savo beribį pasakotojo talentą ir režisūrinį genialumą.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)