Šįkart režisieriaus kėdę užėmė serialų „Drąsiaširdis“ ir „Smolvilas“ kūrėjas Stevenas S. DeKnightas, kuriam ši juosta tapo ne tik debiutu pilnametražiame kine, bet ir didele proga prisidėti prie naujos ir daug žadančios frančizės plėtojimo.
Apie ką mes čia...
Ramiajame vandenyne sunaikinus portalą, per kurį į Žemės planetą patekdavo milžiniški Kaidžu, ir tuo pačiu išgelbėjus visą žmoniją, atėjo ilgai laukta taika. Miestai ir miesteliai kartu su savo gyventojais atsigavo. Viskas atrodė kaip pasakoje. Tačiau po dešimties metų ramaus gyvenimo niekas net negalėjo įtarti, jog visai netrukus atsiras nauja ir žymiai didesnė grėsmė...
Kūrinio turinys
Pirmoji „Ugnies žiedo“ dalis, kurią 2013 metais pristatė puikus vizijonierius ir pasakotojas Guillermo Del Toro, asmeniškai man tapo viena iš didžiausių tų metų staigmenų. Buvau maloniai nustebintas, jog filmai apie milžiniškus robotus ir jų kovą su pabaisomis atrodys taip žvaliai ir, kas svarbiausia, įtraukiančiai. Filmas iš karto tapo mano pačiu mylimiausiu šios temos projektu, kuris savo didybe užgožė Michaelo Bay‘aus „Transformerių“ frančizę. Pastarieji filmai man pasirodė labai vaikiškai atrodančiais pramoginiais niekalais, neturinčiais jokio cinkelio. Na, išskyrus pirmąją dalį, kuri visgi buvo tikrai gera.
Ir man buvo labai gaila, jog pirmasis filmas, kurio biudžetas be reklaminių išlaidų siekė 190 milijonų dolerių, patyrė finansinį fiasko visame pasaulyje užsidirbdamas vos 411 milijonų dolerių. Tiesa, tie, kurie nežino, tai kino teatrai visuomet pasiima pusę uždarbio, todėl, kad atpirkti visas šio filmo išlaidas, kūrėjai turėjo užsidirbti minimum 500 milijonų dolerių. Todėl toks finansinis pasiekimas nebuvo itin šviesus tolimesniam šios istorijos pratęsimui, apie kurį taip svajojo pirmosios dalies režisierius Guillermo Del Toro.
Galiausiai studiją „Legendary Pictures“ iš „Warner Bros.“ Nupirko didelis Kinijos konglomeratas „Wanda“, kuris nusprendė surizikuoti ir duoti dar vieną šansą. Visgi pirmtakas buvo puikiai sutiktas kino kritikų, žiūrovų ir netgi nemažai pasiekė, pasirodydamas Blu-Ray ir televizijos kanaluose. Tačiau „Wanda“ bandė pernelyg kontroliuoti visą naujojo filmo procesą, dėl ko originalios juostos kūrėjas turėjo pasitraukti ir užleisti vietą kitam žmogui, kuris būtų nuolankesnis naujiems „Legendary Pictures“ savininkams.
Be Guillermo Del Toro, filmas buvo pasmerktas. Būtent šio režisieriaus vizija ir stilius tapo vienu iš svarbiausių pirmosios dalies akcentų. Žinoma, tokios mintys mane kaip ir daugelį pirmosios dalies gerbėjų aplankė vos tik paskelbus apie juostos filmavimą. Kaip žinia, negali spręsti apie nieką pilnai tuo neįsitikinus, todėl su nekantrumu laukiau pirmojo anonso. Ir jis buvo labai prastas. Bet, kaip sakau, negalima spręsti iš kelių minučių apie visumą, todėl apsiginklavau kantrybe ir išlaukiau antrosios dalies premjeros. Ir ji buvo... Net sunku kažkaip apibūdinti tą jausmą, kuris mane aplankė išėjus iš kino salės.
Antrasis „Ugnies žiedo“ filmas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju filmu, bet tuo pačiu tai visiškai nauja ir labai savarankiška juosta, kūrėjai bandė pristatyti naujus herojus, spjovus į tuos, kurie dominavo originale. Ir būtent apie herojus aš ir pradėsiu savo trumpą apžvalgą.
Pirmiausia, kas mane labai nuvylė ir kartu nedavė ramybės visos juostos metu, tai visiškas Beketo ignoravimas, kuris originalioje juostoje buvo esminis herojus. Maža to, kad jo filme nėra, tai apie jį net visiškai nieko nepasakoma. Taip pat buvau šoke dėl to, ką filmo kūrėjai padarė su vienu iš smagiausių pirmosios dalies herojų – daktaru Geišleriu. Taip, jis tapo vienu iš svarbiausių naujojo filmo siužeto variklių, bet toks pasityčiojimas iš tikrai smagaus pirmojo filmo personažo nėra atleistinas. Mako Mori irgi buvo nurašyta kaip viena iš esminių 2013 metų filmo veikėjų ir čia pasirodė tik epizodiškai.
Bet gana apie senus vilkus. Naujieji filmo herojai yra nekokie. Tikrai – jokios charizmos, visiškai jokio atsidavimo ir, kas liūdniausia, nė vienas iš jų nepriminė lyderio. Vaikiškas elgesys ir iki negalėjimo nuvalkiotos frazės dar labiau privertė nekęsti naujų herojų.
Vienas iš pagrindinių filmo personažų šiame filme tapo Pasaulio gelbėtojo Stakerio sūnus Džeikas. Visomis prasmėmis neįdomus personažas. Tą patį galiu pasakyti ir apie jo konkurentą Neitą, kuris taip pat atrodė kaip medis. Kiti personažai, kurie bandė būti panašūs į tuos, kuriuos matėme pirmoje dalyje, irgi nesukėlė jokių emocijų. Nė vienas iš jų neatsiskleidė kaip asmenybė ir neleido net suvokti, kodėl jie ten atsirado kaip kadetai. Todėl pažvelgus į pirmojo filmo veikėjus ir šio, pasidaro tiesiog graudu.
Be neįdomių herojų, filmo siužetinė linija irgi neblizga. Jeigu pradžioje buvo kažkiek įdomu kaip į Žemės planetą sugrįš Kaidžu, tai jau įpusėjus filmui pasidarė visiškai dzin, kaip milžiniški monstrai pasieks mūsų planetą. Nes pasakojimas visiškai neįtraukė, tai net nebuvo noro gilintis kas, kaip ir kodėl. Atjungi smegenis ir stebi mirtinas kovas, kurių čia, beje, irgi nebuvo tiek daug, kaip galima buvo tikėtis.
Pačios kovos filme irgi nusileido pirmtakui. O viskas dėl to, jog susidūrimo su Kadžu tenka laukti beveik pusantros valandos nuo filmo pradžios. Prieš tai yra tik keli robotų pasikumščiavimai, kurie bent jau pagyvino mirtinai nuobodų siužetinės linijos vystymąsi. Taigi, grįžkime prie finalinio mūšio. Jis nebuvo blogas, netgi smagiai žiūrėjosi Jėgerių ir Kaidžu mūšis, bet iš šono viskas atrodė taip, lyg mes stebėtume ne „Ugnies žiedą“, o „Galinguosius reindžerius“.
Kodėl taip sakau? Na, visgi pirmajame filme robotai priminė robotus. Jie buvo gigantiški, sunkūs ir jie judėjo lėtai. O čia visi šokinėja, bėgioja ir dar velnias žino ką daro. Kitas aspektas – mūšio laikas. Jeigu pirmajame filme viskas vyko naktį, tai čia pagrindinis veiksmas persikelia į dienos šviesą. Ir tuo pačiu dingsta pati paslaptinga ir baugi atmosfera, kuri lydėjo visą pirmosios dalies rodymo laiką. Ir tai tikrai liūdina, nes net ir kovos čia buvo ne tokios, kokių norėjosi.
Daugiau aš net ir nežinau ką čia pasakyti neišpasakojant visų siužeto spragų, nes filmas visomis prasmėmis nusileidžia originalui. Tai tiesiog visiškai nereikalingas ir beprasmis tęsinys, kuris labai primena situaciją su kultiniu 1996 metų filmu „Nepriklausomybės diena“ ir jo silpnu pratęsimu. Taip pat ši juosta man labiau priminė „Transformerių“ ir „Galingųjų reindžerių“ mišinį, nei pilnavertį „Ugnies žiedo“ tęsinį.
Tikiuosi, jog studija „Legendary Pictures“ susiims ir jeigu taip įvyks, jog bus planuojama trečia dalis, dėl ko labai abejoju, tikiuosi, kad į režisieriaus kėdę vėl sugrįš originalo kūrėjas Guillermo Del Toro. Visgi ši filmų serija turi tikrai nemažą potencialą, bet kad jį išnaudoti, reikia ir talentingo kūrėjo.
Techninė juostos pusė
Filmo specialieji efektai atrodo neblogai, nors daug kur galima pastebėti ne itin tvarkingai atrodantį CGI foną. Tai netrikdo, bet ir nežavi. Visgi Guillermo Del Toro buvo gudrus bičas, ir visas vizualines klaidas paslėpė tamsoje, todėl ir filmas atrodė taip kietai, ir akių nebadė nupiešta grafika.
Didelio įspūdžio nepalieka ir garso takelis, kuris tiesiog yra nekoks. Vienintelis momentas, kuris iš tiesų yra įsimintinas, tai kelioms akimirkoms nuskambėjusi pagrindinė pirmosios dalies melodija. Nei jokių epiškų muzikinių kompozicijų, nei labai gerų dainų filme nėra.
Užtat kameros darbas man patiko. Buvo gerai padirbėta ties mūšių scenomis, kurios bent kažkiek pridavė judesio bežiūrint šį neįdomiai papasakotą filmą.
Montažas kai kur buvo klaikus. Ypatingai blogai atrodė scenos, kuriose buvo pateikiamas darbo procesas bei kai kurios filmo pradžioje sudėliotos veiksmo scenos. Garso montažas neblogas, nors nebuvo čia tokio „WOW“ efekto, kaip jautėsi stebint Jėgerių ir Kaidžų dvikovas pirmoje juostoje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai... Bus sunku. Taigi, pagrindinį vaidmenį filme atliko naujosios „Žvaigždžių karų“ trilogijos žvaigždė Johnas Boyega. Tai tikrai talentingas vyrukas, kuris bandė ant savo pečių tempti visą humorą, kuris gana primityviu būdu buvo pateikiamas šiame filme. Bet jam trūko užsivedimo ir charizmos, kas nulėmė, jog jis čia žiūrėjosi kaip baldas.
Panašiu baldu galima įvardinti ir Clinto Eastwoodo sūnelį Scottą, kuris visuose filmuose atrodo vienodai, su ta pačia veido išraiška ir pasimetusiu žvilgsniu. Bet jis čia kažkaip net neerzino, kaip filme „Greiti ir įsiutę 8“.
Kiti aktoriai – Cailee Spaeny, Burnas Gormanas, Jing Tian, Rinko Kikuchi ir Charlie Day taip pat nepasirodė iš savo geriausios pusės. Ypatingai buvo liūdna dėl pastarojo, kuris šiame filme atrodo lyg ne savo lėkštėje. Nesitikėjau, kad kūrėjai neišnaudos šio puikaus aktoriaus komedinio potencialo.
Verdiktas
„Ugnies žiedas: Sukilimas“ – visiškai nereikalingas ir savo vidumi labai prastas puikaus 2013 metų fantastinio režisieriaus Guillermo Del Toro filmo tęsinys, kurį iš dalies gelbėja pakankamai neblogi specialieji efektai bei finalinė Jėgerių ir Kaidžu kova.
Filmo anonsas:
