Šis naujasis žymaus italų režisieriaus darbas, kuriam scenarijų parašė nusipelnęs kino kūrėjas Jamesas Ivory, paremtas to paties pavadinimo rašytojo Andre Acimano romanu, kurį ilgus metus į didžiuosius kino ekranus norėjo perkelti įvairios Holivudo kino studijos. Tačiau galiausiai sėkmė nusišypsojo kelioms italų nepriklausomo kino bendrovėms, kurios juostos produkcijai skyrė keturis milijonus eurų, kad būtų išsaugotas nacionalinis filmo pamatas.
Apie ką mes čia...
Šiaurės Italijoje, savo tėvų viloje, vieną iš savo įspūdingiausių ir įsimintiniausių vasarų leidžia septyniolikmetis Elijas, kuris karštas ir saulėtas dienas leidžia skaitydamas knygas, grodamas pianinu, susipažindamas su vietinėmis panelėmis. Tačiau vieną nieko ypatingo nežadančią dieną, Elijaus tėvas į savo namus pakviečia žavų ir išsilavinusį akademiką Oliverį. Vaikinas net negalėjo pagalvoti, jog ši iš pažiūros paprasta ir niekuo neypatinga pažintis sujauks jo gyvenimą...
Kūrinio turinys
Prieš pasirodant kokiam nors pagal literatūrinį kūrinį paremtam kino filmui, dažniausiai perskaitau knygą, kuri tapo jo pagrindu. Tačiau paskutiniu metu į kino teatrus atkeliauja pernelyg daug knygomis paremtų filmų, jog tiesiog fiziškai nespėju susipažinti su kiekvienu kūriniu. Taip buvo ir su šia nauja režisieriaus Luca Guadagnino juosta, kuri buvo paremta 2007 metais pasirodžiusia knyga.
Žinoma, tai, kad nesu perskaitęs knygos, nepadaro manęs nusikaltėliu, bet ir objektyviai vertinti filmo iš ekranizacijos perspektyvos aš tikrai negaliu. Todėl šįkart vertindamas filmą atsižvelgsiu tik į tai, kaip jis yra pastatytas kaip kino kūrinys ir ar ši juosta prilygsta geriausiems LGBT temos filmams, kurie pastaruoju metu itin dažnai šmėžuoja tiek „Oskaruose“, tiek ir prestižiniuose kino festivaliuose.
Asmeniškai labai mėgstu prasmingus filmus apie meilę. Ir man nesvarbu, ar tai romantiški heteroseksualių žmonių santykiai, ar jausmingai atrodančios tos pačios lyties asmenų istorijos. Svarbiausia, kad viskas atrodytų natūraliai ir pamokančiai. Ir būtent tokiu žavingu bei pamokančiu filmu tampa ši keturiems JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams nominuota juosta.
Filmas spinduliuoja itin pozityvia energija, dėl ko jį yra taip malonu žiūrėti. Neprailgsta nė viena scena, nors juostos trukmė nėra jau tokia ir menka. Bet tai visiškai netrikdo, nes jaučiamas visiškas įsijautimas į pagrindinį siužetinės linijos veiksmą, kurį įvairiausiais vasara alsuojančiais atspalviais pagyvina mažo Italijos miesto grožis.
Temos šiame ypatingai jausmingame pasakojime yra įvairios. Čia mes susipažįstame su paaugliškomis problemomis ir intelektualaus jaunojo žmogaus, besimėgaujančio vasaros atostogomis, veikla, iš arti pamatome inteligentų šeimos kasdienybę bei įsijaučiame į dviejų jaunų vyrų nuotykį.
Pasižiūrėjus filmą iki galo, man ši juosta savo žinute ir pateikta mintimi labai priminė 2005 metų režisieriaus Ango Lee sukūrtą „Kuprotą kalną“, kuris, žinoma, savo pateikimu buvo grubesnis ir atviresnis. Bet tai nekeičia fakto, jog „Vadink mane savo vardu“ neturi panašių siužetinės linijos motyvų. Ypatingai įsiliepsnojusi aistra ir meilė tarp dviejų vyrų, kurie pagaliau pasijautė laimingi ir laisvi, yra būdinga abiems šiems filmas.
Tačiau ne vien fizinė ir dvasinė meilė ir atsidavimas vienas kitam čia yra svarbiausi, o draugystės ir pasitikėjimo principas. Labai dažnai taip būna, kai žmonės, kurie pajautė tarpusavyje stiprų, bet laikiną ryšį, bando visomis įmanomomis priemonėmis patirti kuo įmanoma daugiau gražių akimirkų, nes jos tiesiog gali labai greitai baigtis. Taip ir čia. Pagrindiniai filmo herojai savo dienas leisdavo ne vien lovoje, kaip manau įsivaizduotų kokie nors homofobai, bet pažindami save ir aplinką, kurioje jie buvo atsidūrę. Ir į tai yra labai malonu žiūrėti. Tai stiprūs ir pavydėtini abiejų žmonių, kurie atrado vienas kitą, santykiai.
Pagrindiniai filmo personažai Elijas ir Oliveris visos juostos metu leido juos pažinti skersai ir išilgai. Žiūrovams buvo pateiktas ne tik psichologinis šių abiejų vyrų portretas, bet ir labai išraiškingai pateiktas judviejų gyvenimo būdas, hobiai ir laisvalaikio praleidimo priemonės, kurių dėka gavome atsakymą į svarbų klausimą – kokiam žmonių tipui jie priklauso.
Be abejo, čia netrūko ir labai seksualių akimirkų, dėl kurių filmo metu buvo galima pasijausti ganėtinai keistai, atsižvelgiant į kelis aiškius niuansus. Man tiesiog nepatiko pernelyg daug nuogo kūno demonstravimo. Bet matyt dabar manyje tiesiog kalba tipinis heteroseksualas, kuris nėra pripratęs kas dešimt minučių matyti pusnuogius vyrus, žiūrinčius vienas į kitą su geiduliu. Gi ne „Magiškąjį Maiką“ atėjome žiūrėti. Nors, kaip jau rašiau anksčiau, nebuvau skaitęs knygos. Gal joje buvo nuodugniai aprašytos šios scenos ir filmo scenaristas bei režisierius tiesiog įgyvendino visa tai, kas buvo ten pateikta.
Bet čia tiesiog toks pastebėjimas, kuris galbūt šiek tiek suerzino. Visumoje, filmas išties vertas dėmesio ne tik dėl jautrios ir labai prasmingos temos, bet ir dėl to, jog jis skiriasi nuo daugelio kitų LGBT temos juostų. Tai pozityvus ir neslegiantis pasakojimas apie vieną didelį ir įsimintiną dviejų jaunų žmonių vasaros nuotykį, kuris gali nutikti kiekvienam iš mūsų. Nesvarbu, kokios mes būtume odos spalvos, seksualinės orientacijos ar religinių pažiūrų. Kaip sakoma, nuo meilės ir aistros nepabėgsi, nes ji gali tykoti bet kur.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgiant į techninius šio filmo niuansus, didžiausią įspūdį man paliko jausminga ir labai puikią romantišką atmosferą sukurianti muzika. Ypatingai dėl to, jog juostoje galime išgirsti „Oskarui“ geriausios dainos kategorijoje nominuotą „The Mystery of Love“, kurią atliko Sufjanas Stevensas.
Vizuali juostos dalis irgi keri. Labai patiko stilinga herojų apranga, puikios patalpų dekoracijos bei estetikos suteikiantis Italijos miestelio kasdienybės pateikimas dėka taikliai atrodančios operatoriaus Sayombhu Mukdeepromo vizijos.
Pats siužetas išdėstytas rišliai ir vientisai, todėl dėl montažo čia jaudintis irgi nereikia. Viskas žiūrisi lengvai, be jokių iki negalėjimo ištemptų scenų. O kaip gražiai buvo sudėliotos šokių, pokalbių ir dviejų vyrų aistros malšinimo scenos. Taip pat atsiliepsiu ir apie garso montažo darbus. Kokybiškas ir neerzinantis darbas. Kiekvienas vėjelio gūsis privertė pasijusti taip, lyg būčiau kažkur Italijos šiaurėje ir nepastebėtas iš šono stebėčiau įsimylėjusių žmonių kasdienybę.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Armie Hammeris visuomet sugeba stebinti savo pasirinktomis rolėmis ir nesvarbu, ar tai būtų didelio biudžeto nuotykių filmas „Vienišas klajūnas“, nepriklausoma rasistinį atspalvį turinti drama „Nacijos gimimas“ ar įtempto siužeto veiksmo trileris „Šnipas iš U.N.C.L.E.“. Jis visuomet išlieka aukštumoje. Todėl ir šiame filme buvo galima pamatyti puikų ir labai įsimintiną aktoriaus vaidmenį, kuris be jokių abejonių tapo vienu iš svarbiausių jo ilgametėje karjeroje.
Bet ne jis buvo šio filmo pažiba. Šįkart didžiausi plojimai keliauja dvidešimt dvejų metų pradedančiam ir labai talentingam aktoriui Timothee Chalametui, kuriam Elijaus rolė tapo tikru prasiveržimu į kino elitą. Už savo atliktą vaidmenį jaunuolis buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio aktoriaus kategorijoje. Manau, daugiau ir nereikia nieko sakyti. Jis išties buvo vertas šios nominacijas.
Filmo antraplanėse rolėse galima pamatyti irgi ne ką mažiau talentingą bei charizmatišką Michaelą Stuhlbargą, kuris praeitais metais suvaidino trijuose „Oskarui“ geriausio filmo kategorijoje nominuotuose filmuose. Ir vienas iš jų – šis italų režisieriaus Luca Guadagnino darbas. Jam talkino Amira Casar, kuri atliko Elijaus motinos Anelos vaidmenį. Abu šie aktoriai irgi puikiai susidorojo su jiems patikėtais personažais.
Verdiktas
„Vadink mane savo vardu“ – jausminga ir labai pozityviai nuteikianti juosta apie aistros ir atsidavimo kupinos meilės bei tikros vyriškos draugystės pavyzdį.
Tai kartu ir filmas, kuris neprailgsta dėl savo įtraukiančios siužetinės linijos vientisumo, nuostabios ir natūralumu atsiduodančios pagrindinių aktorių Armie Hammerio ir Timothee Chalameto vaidybos, puikių vasara alsuojančių dekoracijų, kokybiško Italijos grožį atskleidžiančio kameros darbo bei į svajingą meilės nuotykį leidžiančios pasinerti pagrindinės filmo Sufjano Stevenso atliktos dainos „The Mystery of Love“.
