Apie ką mes čia...
Savo kabinete tvarkydamas labai svarbius reikalus, Ričis Raskas gauna visiškai jį iš vėžių išmušusį telefono skambutį. Kitame laido gale – jo geras draugas ir vienas iš pačių ištikimiausių įmonės darbuotojų – Haroldas, kuriam gresia rimtas pavojus Meksikoje. Ričis per kelias dienas turi surinkti penkis milijonus dolerių, nes kitaip jo bičiulis jam bus atsiųstas gabalais. Apsvarstęs visas įmanomas galimybes, ne iš kelmo spirtas Ričardas sugalvoja planą, kuris jam kainuos mažiau streso ir pinigų...
Kūrinio turinys
Kriminalinių komedijų apie narkotikus, pavojingas nusikalstamas organizacijas ir įvairiausius keistus žmones, kurie papuola į nepavydėtinas situacijas, nėra tiek ir daug. Ypač pastaruoju metu, kai kino ekranuose dominuoja komedijos apie vakarėlius ir palaidą jaunimo gyvenimą, kurie jaučiasi labai šaunūs vartodami neleistinus preparatus ir prisigerdami iki komos būsenos.
Todėl nenuostabu, jog kiekvieną kartą sulaukus kriminalinės komedijos, kurioje bent jau yra ne toks primityvus siužetas kaip daugelyje šiuolaikinių komedinių filmų, reikia bėgte bėgti į kiną, nes jos tampa tikra prabanga subtilesnio humoro gerbėjams. Iš tokių pavyzdingų žanro filmų, kurie savyje sujungė mano aukščiau paminėtas temas, galėčiau įvardyti smagią 2013 metais pasirodžiusią komediją „Labas, mes Mileriai“, dvi puikiais „Nevykėlių po priedanga“ dalis bei karštai atrodantį Melo Gibsono nuotykį filme „Sumautos atostogos Meksikoje“. Ir prie šio mažo sąrašiuko pridėčiau dar ir šį režisieriaus Nasho Edgertono darbą, kuris nustebino gerąja to žodžio prasme.
Didžiausiu šio filmo koziriu tampa bendras pasakojimo išdėstymas. Tai istorija, kuri tik įpusėjus filmui leidžia žiūrovams suvokti visą tiesą apie pagrindinius herojus ir jų nusikalstamą veiklą tam, kad mes galėtume suvokti, apie kokio masto nusikaltimus čia yra kalbama ir kas yra kas.
Taigi apie patį pasakojimą... Jis susideda iš kelių mini istorijų, kurios tarpusavyje yra labai glaudžiai susijusios, nors tikrai sunku yra suvesti visus galus taip, kad mums būtų aiškus filmo finalas. Tai dar labiau įtraukia į peržiūrą, nes nežinai ko galima tikėtis iš filmo kūrėjų, kurie visos juostos metu mus mausto kaip tik galėdami. Nesakau, kad tai yra tobulas scenarijus, kuriame nėra jokių skylių. Jų yra ir kai kur galima nuspėti tam tikras vietas, kurios lyg ir turėtų nustebinti, bet to nedaro. Bet jos tokios nereikšmingos, jog neverta sukti galvos dėl jų įterpimo į bendrą šio itin smagaus pasakojimo kontrastą.
Be patrauklaus siužeto filmas leidžia maloniai jaustis ir dėl komiškų momentų, kurių čia yra labai daug. Pradedant puikiais dialogais, kurie sugeba prajuokinti, tęsiant riebiais kai kurių personažų pasisakymas ir baigiant kuriozinėmis situacijomis, į kurias pakliūva visi, kas netingi. Čia buvo išjuokta ir labai daug stereotipų, susijusių su baltaodžiais ir juodaodžiais, religija ir net buvo pašiepti nusikalstomo pasaulio autoritetai. Viskas pateikta buvo taikliai, ir svarbiausia, šmaikščiai, kad ir žiūrovai, kurie nelabai gaudosi stereotipuose, galėtų pasijuokti.
Visa tai, aišku, nebūtų įmanoma, jeigu ne labai išraiškingi ir patrauklūs herojai. Visi šiame filme spinduliavo charizma. Ypatingai seksuali ir ryžtinga Eleinė, kuri tapo mano asmenine visos šios juostos favorite. Tai įdomus ir svarbiausia gerai atskleistas veikėjas, kuris savimi aiškiai pateikia stiprios ir kartu trapios moters portretą.
Iš kitų herojų, kurie irgi krenta į akis – pagrindinis filmo personažas Haroldas. Jis yra komiškas, jo būdas yra keistai žavus, o jis pats atlieka tipinio geraširdžio nevykėlio vaidmenį, kuriuo naudojasi kiekvienas, kuris tik pamato jo silpnąsias puses. Be abejo, jis čia ne vienas toks. Yra ir kitas smagus herojus Mičas, kuris pavaizduotas kaip brutalus ir nuožmus specialiųjų pajėgų narys. Ir jis toks yra, bet kai jis susipažįsta su Haroldu, viskas pasikeičia.
Pagrindiniai blogiečiai filme taip pat įdomūs. Jų čia yra keli – kiekvienas mąsto skirtingai, bet visi jie turi vieną tikslą – atsikratyti ir pasinaudoti Haroldu. Smagiausia stebėti jų manipuliavimo būdus, kurie yra skirtingi, bet labai veiksmingi. Deja, bet negaliu atskleisti kas jie tokie, nes nebus smagu patiems stebėti šią istoriją kino salėje.
Veiksmo filme nėra tiek daug, bet tai netrikdo. Ne jis čia yra svarbus, o užsukto siužeto istorija. Tačiau netrūko smurto ir žiaurių akimirkų, kuriomis mums pradžiugino režisierius. Bet stebėtis irgi dėl to nereikia. Nepamirškime kurioje šalyje vyksta filmo veiksmas ir su kuo tenka susidurti pagrindiniam herojui.
Apibendrinant, galiu pasakyti, jog tai labai smagi kriminalinė komedija, kuri netaps žanro klasika, bet ji to ir nesiekia. Tai pozityvus ir tikrai juokingas filmas, kuris neleidžia nuobodžiauti per dvi rodymo valandas, nes tiesiog yra smagu stebėti kaip vystytis kai kurių herojų nuotykiai ir kaip pasibaigs nesėkminga kelionė į nusikaltimų persotintą Meksiką.
Techninė juostos pusė
Iš techninių šios juostos aspektų išskirčiau gana gerą herojų grimą, bendras dekoracijas ir puikai pateiktą aplinką. Filmas buvo iš dalies filmuojamas Australijoje, todėl didelė pagarba režisieriui ir jo komandai, jog jam pavyko atkurti pavojų kupiną Meksiką savo gimtinėje.
Kameros darbas irgi puikus. Vien ko buvo verti susišaudymai, gaudynės ir smurto persotinti filmo momentai, kuriais galima buvo suvokti tą neišpasakytą Meksikos kartelių žiaurumą.
Muzika filme taip pat smagi bei suteikianti lengvumo bendrai pasakojamai istorijai. Visgi šiek tiek įtampos nestokojanti atmosfera čia irgi turi savo svorio tam, kad peržiūra atrodytų dar gyvesnė.
Vaizdo montažas preciziškas, todėl iki pat filmo galo sunku yra nuspėti, kas ką nužudys, o kas ką išduos ir taps laimėtoju. Garso montažas irgi kokybiškas. Keliose filmo vietose net pašokau, nes taip gerai aidėjo šūviai, jog jauti, lyg kažkas sėlina šalia ir paspaudžia gaiduką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo žvaigždė – Charlize Theron. Ir ne kitaip. Ši moteris puikiai moka įsikūnyti į stiprias ir kiaušus turinčias bei seksualumu spinduliuojančias koketes, kurios visuomet gauna tai, ko nori. Tiek vaidyba, tiek jos įvaizdis šiame filme buvo nepriekaištingas.
Visai gerai pasirodė ir filmo „Selma“ žvaigždė Davidas Oyelowo, atlikęs Haroldo rolę. Jis čia buvo visoks – ir bailus, ir šmaikštus, ir didvyriškas, ir sutrikęs. Visapusiškai smagus personažo pateikimas, dėl kurio buvo neramu. Nuoširdžiai, žmogiškai pergyvenau dėl Haroldo, kuris spinduliavo tokia pozityvia energija, jog buvo tiesiog neįmanoma jo nepamėgti.
Antraplanėse rolėse galima pamatyti režisieriaus brolį Joelį Edgertoną, kuris labai retai nuvilia savo pasirinkimais kino filmuose. Jo suvaidintas Ričis labai gerai atskleidė vieną ryškų žmogaus stereotipą, kuris dažnai pasitaiko mūsų kelyje. Kitu įsimintinu pasirodymu gali pasigirti iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs Sharlto Copley. Jo personažas man labai priminė „Eliziejaus“ blogiečio Kriugerio įvaizdį. Bet tai netrukdė. Jis suvaidino puikiai.
Kitose rolėse filme galima pamatyti Yulijį Vazquezą, Kennethą Chojų, Alaną Rucką, Amandą Seyfried, Thandie Newton ir Harry Treadaway‘ų. Sakyčiau gana solidus aktorių ansamblis, kuris irgi nė akimirkai neleido nusivilti.
Verdiktas
„Gringo“ – daug smagių ir labai juokingų momentų turinti kriminalinė komedija apie nevykėlį, kuris dėl savo gerumo atsiduria ypatingai nepavydėtinose situacijose, kurios perpildytos visiško netikėtumo ir išvaizdaus žiaurumo.
Filmas be pozityvumu spinduliuojančios energijos taip pat žavi labai charizmatiškais aktoriais, puikiais ir nebanaliais dialogais, taikliais bei sarkazmo ir stereotipų persotintais juokeliais, o taip pat - taikliomis mintimis apie draugystę, meilę ir atsidavimą darbui, kuris kartais gali kainuoti gyvybę.
