Ciklo "Mirtis kine" filmai suteiks galimybę dar kartą pagalvoti apie mirtį, tik be baimės ir abejingumo.
Mirties nuojauta persmelkti daugelis rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmų. "Aukojimo" herojus suvokia, kad visos nelaimės kyla dėl mirties baimės, tačiau žinojimas jam nesuteikia daugiau drąsos.
Režisieriaus Jeano Cocteau filme "Orfėjas" mirčiai suteiktas moters gundytojos pavidalas, kurią įsimyli poetas Orfėjas, įkūnytas legendinio aktoriaus Jean Marais.
Naujesnių laikų filmų "Mergina ant tilto", "Vilburas nori nusižudyti", "Ar pasnigs per Kalėdas?" herojai nemyli mirties, jie ją erzina žaisdami su gyvenimu. Nors ir labai skirtingi kino pasakojimai "Beldžiant į dangaus vartus", "Legenda apie Narajamą", "Negyvėlis", tačiau jų herojai panašūs susitaikymu su neišvengiamybe. Nebeturėdami pasirinkimo, jie keliauja pasitikti mirties.
Nuolankiai pasitikti mirtį nėra paprasta net ir gulint ligos patale. Aleksandro Kaidanovskio filme "Paprasta mirtis" pagal Levo Tolstojaus apsakymą "Ivano Iljičiaus mirtis" savimi pasitikintis valdininkas susirgęs dar bando priešintis juodoms mintims, bet kaskart pastangos atrodo beviltiškos. Lenkų kino metro Krzysztofo Kieslowskio filmo "Mėlyna" herojė po skaudžios netekties mėgina susitaikyti su gyvenimu.
Skirtingai prie mirties prisiliečia trys Stepheno Daldry filmo "Valandos" herojės. Vienai jų - rašytojai Virginia Woolf didesnę baimę už mirtį kelia gyvenimas. Kita filmo herojė dėl gyvenimo paaukoja šeimą. Trečioji stengiasi atitolinti draugo susitikimą su mirtimi.
Šiurpiausias mirties įvaizdis sukurtas Luco Bessono filme "Leonas", kuriame mirties pasiuntine tampa maža trapi mergaitė.