Apie ką mes čia...

Maskvos „Didžiojo“ baleto prima balerina Dominika Jegorova patiria skaudžią traumą, kuri jai kainuoja ne tik stulbinamą karjerą, bet dar ir namus. Nenorėdama likti gatvėje, mergina kreipiasi į savo dėdę, kad jis jai padėtų. Sulaukusi teigiamo atsakymo, Dominika net nesuvokia, jog nuo to momento, kai ji priims pagalbą, ji taps savo dėdės ir jo slaptos organizacijos nuosavybe...

Kūrinio turinys

Naujas visai neblogo režisieriaus Franciso Lawrence‘o darbas save pozicionavo kaip gudriai apgalvotą ir įtempto siužeto trilerį su sadistiškos erotikos prieskoniu. Tačiau tai, ką teko išvysti kine, visiškai neatitinka šio filmo apibūdinimo. Tai labai vangiai papasakotas, ištemptas iki negalėjimo ir pernelyg nuobodžiai vystomo veiksmo filmas, kuris geriausiu atveju primena dramą su žiupsneliu melodramos ir erotikos.

Eidamas pasižiūrėti šios juostos tikėjausi intelektualaus trilerio „Druskos“ ir „Atominės blondinės“ stiliumi, bet, deja, vietoj mano paminėtų kino projektų, gavau pilkus atspalvius turinčio 2017 metų „Slaptasis agentas“ bruožus.

Ir tai yra labai blogai. Jau po dvidešimties filmo minučių galima suprasti, jog žiūrovų lauks itin ilga ir sunki kelionė į visiškai neįdomiai atrodantį pagrindinės herojės nuotykį. Visgi filmo trukmė net 140 minučių, kas yra labai daug bet kokiam trileriui. Jau nekalbam apie neišvaizdžiai pateiktą dramą, kuri nusibosta jai įpusėjus.

Filmo siužetas yra gana aiškus – jis pasakoja apie Rusijos ir JAV slaptųjų tarnybų darbą, agentų verbavimą ir labai brutalias priemones tardant įtariamuosius. Tik yra vienas bet. Filme tik rusai yra pateikiami kaip monstrai, įsakymus vykdantys su akmeniniais veidais. Ir tą darantys kaip įmanoma žiauresniais metodais. Tuo tarpu CŽV elgiasi humaniškai ir stengiasi išsaugoti kiekvieną gyvybę. Bet bala nematė, visgi juosta buvo kuriama amerikiečių ir paremta pagal amerikiečio rašytojo literatūrinį kūrinį. Gaila tik dėl vieno – filmas savo istorija neįtraukia.

Juostoje nemažai minusų, siužetinių skylių ir labai jau neįtikinamai atrodančios Rusijos bei jos piliečių. Iš karto prisiminiau 2007 metų filmą „Hitmanas“, kuriame panašiu būdu buvo pateikta ši šalis. Ir tai yra apgailėtina, jeigu tenka lyginti su tokiu prastu filmu. Erzino ir tai, jog veikėjai kalbėjo angliškai su laužytu rusišku akcentu, lyg tai būtų koks nors devintojo praeito amžiaus dešimtmečio kino projektas. Juokingiausia, jog kalbant angliškai, kelis kartus buvo galima išgirsti neįtikinamai įterptus rusiškus žodžius, kurie dar labiau pablogino esamą situaciją.

Veiksmo čia irgi nerasta. Vos keli labai blankiai atrodantys susišaudymai, dvi itin trumpos, nors tikroviškai pateiktos, muštynių scenos ir viena šiek tiek įtampos turinti pabaiga, kuri iš dalies kažkiek kompensuoja už nuobodžiai praleistas dvi valandas.

Patikėkite, šioks toks veiksmas prasideda tik maždaug praėjus dviems valandoms ir baigiasi po kelių minučių, kai yra išaiškinama visa tiesa apie vieną žmogų. Žinoma, kalbu užuominomis, nes nenoriu sugadinti peržiūros tiems, kurie dar ruošiasi nueiti į kiną.

Nors raginčiau susilaikyti ir palaukti šio filmo DVD ar Blu-ray kopijos, kad ramiai šį filmą pasižiūrėtumėte namie.

Žinoma, negaliu sakyti, jog filme nėra teigiamų akimirkų, jos yra. Ir tai pakankamai neblogai išvystyta „Žvirblių“ mokyklos ideologija bei visai išvaizdžiai pateikta šios slaptos įstaigos politika su įvairiais viliojimo meno niuansais. Šios agentų apmokymo scenos trunka gal dvidešimt minučių ir tai pats geriausias viso šio filmo momentas.

Be abejo, negaliu nepasakyti, jog filmas yra pernelyg atviras ir brutalus. Čia netrūksta nuogybių, neįtikinamų sekso scenų ir labai jau paviršutiniško smurto, kuris kaip ir turi šokiruoti, bet jis, deja, neatlieka šios funkcijos. Knygoje visos žiaurumu atsiduodančios akimirkos aprašytos sklandžiai ir subtiliai, o čia pasistengta kuo įmanoma kruviniau jas pateikti. Gi ne „Pjūklą“ atėjome žiūrėti, kad mums kas dvidešimt minučių rodytų mėsą.

Herojai filme nedžiugina. Tiek pati pagrindinė veikėja Dominika, tiek ir į ją įsižiūrėjęs Neitas nesukelia visiškai jokių pašalinių emocijų. Žiūri į juos ir netiki, kad tarp jų ore sklando kokia nors intymi trauka. Patys personažai atsiskleidžia kaip asmenybės, bet tik vienintelė Dominika turi praeitį, ko negalima pasakyti apie CŽV agentą Neitą.

Tačiau didžiausias nusivylimas stebint filmo personažus ateina, kai ekrane šmėžuoja blogiečiai. Tai tiesiog neįsiminantys, itin prastai išreikšti ir labai klišiniai herojai, kurie nesugeba įrodyti, kad būtent jie čia yra tokie pavojingi. Gaila, nes potencialas buvo, tik jo niekas neišnaudojo deramu būdu.

Daugiau net nežinau ką ir pasakyti apie šį filmą. Laukiau jo ir tikrai nesitikėjau, jog ekrane išvysiu beveik pustrečios valandos trukmės nuobodybę, kuris kelis kartu privertė primerkti akis, nors ir buvau ganėtinai žvalus ir gerai išsimiegojęs. Nerekomenduočiau eiti į kiną ir mokėti pinigus, nes tokius filmus galima pasižiūrėti ir per televizorių.

Techninė juostos pusė

Atsižvelgus į techninius šios naujos Franciso Lawrence‘o juostos aspektus, pagirčiau tikrai neblogą garso takelį. Atmosferos jis filmui pridavė, gaila tik, kad pats filmas buvo neįtraukiančiai nuobodus, todėl ir muzika čia negalėjo niekuo padėti.

Vizualiai filmas – patrauklus. Tiek pilkšva spalvų paletė, tiek herojų kostiumai, prabanga alsuojančios lokacijos ir scenografija bei geras grimas suteikia solidumo bendram paveikslui, kurį apčiuopia filmo operatorius Jo Willemsas. Operatorius, žinoma, kartais persistengdavo filmuodamas pernelyg atviras smurto scenas, kurios kėlė neaiškius jausmus. Vienos scenos atrodė fantastiškai, kitos visiškai perspaustos.

Vaizdo montažas atrodo steriliai, todėl ir filmas yra toks vientisas ir nuobodus. Kai kurios scenos buvo taip ištęstos, jog norėjosi, kad jos kuo greičiau baigtųsi. Ypač dėl to, jog kelios iš jų neturėjo net jokios įtakos bendram pasakojimui. Garsas filme sutvarkytas gerai. Apie tai byloja smurto perpildytos scenos, kuriose labai jau makabriškai nupaveiksluotas skausmas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme pasirodė jau ne vieną sykį kartu su režisieriumi dirbusi geriausiai apmokama pasaulyje aktorė Jennifer Lawrence, kuri juostai suteikė žavesio. Čia buvo vienas iš atviriausių jos vaidmenų, kokį teko matyti kine, nors, iš kitos pusės, tie, kurie matė jos pavogtas nuotraukas iš asmeninių archyvų, nieko naujo neišvydo.

Be nuogumo ir seksualių scenų su ja, kurių čia yra tikrai nemažai, galėčiau paminėti ir jos pakankamai natūralią vaidybą. Bet ko norėti iš talentingo žmogaus, kuris sugeba atsiduoti savo vaidmeniui tiek veiksmo filme, tiek dramoje ar komedijoje.

Taip pat pagirčiau ir Neito vaidmenį atlikusį Joelį Edgertoną. Puikus aktorius, kuris nepasišiukšlino ir gerai suvaidino jam duotą rolę.

Antraplanių aktorių filme irgi labai daug, bet kas svarbiausia, daugelis iš jų labai talentingi ir visame pasaulyje žinomi savo srities meistrai, kuriems buvo patikėtos skurdžios ir jų profesionalumo nevertos rolės. O kalbu taip dėl to, jog tikrai nefaina, jog tokie aktoriai kaip Jeremy‘is Ironsas, Charlotte Rampling, Matthiasas Schoenaertsas, Ciaranas Hindisas ir Mary-Louise Parker atliko tokius neįdomius personažus.

Verdiktas

„Raudonasis žvirblis“ – iš erotiką alsuojančių ir perdėto smurto kupinų scenų susidedanti nuobodi bei visiškai į savo siužetinę liniją neįtraukianti drama, kurios didžiausiu pliusu tampa tvarkinga techninė pusė ir ganėtinai profesionalus aktorių ansamblis, bandantis beveik pustrečios valandos gelbėti į nepavydėtiną situaciją pakliuvusį klišėmis apipintą pasakojimą apie slaptų agentų kasdienybę.

Filmo anonsas: