Apie ką mes čia...

Maksas ir Anė – stalo žaidimų asai, prieš kuriuos nėra laimėjęs nė vienas iš jų draugų. Tačiau į jų namų duris pasibeldus vyresniam Makso broliui Bruksui, situacija kardinaliai pasikeičia. Suorganizuotas tradicinis savaitgalio draugų žaidimų vakaras pakiša Maksui koją. Todėl, matydamas savo brolio fiasko, Bruksas pasiūlo sužaisti šiek tiek kitokį žaidimą nei įprastai.

Ilgai svarstęs ir galiausiai sutikęs su brolio pasiūlymu, Maksas su Ane net nenutuokia, jog nekaltai prasidėjęs žaidimas virs didžiausiu jų gyvenimo nuotykiu...

Kūrinio turinys

Sukurti išties gerą komediją – tikras menas, todėl nenuostabu, jog per pastaruosius keletą metų vykusias ir išties juokingas amerikietiškas komedijas galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir čia kalbu būtent apie komedijas, o ne veiksmo juostas, dramas ar melodramas, kuriose galima įžvelgti komiškų elementų. Bet nuo to tie filmai netampa komedijomis.

Todėl su nekantrumu laukiau, bet ir kartu žiūrėjau itin atsargiai į naują Jonathano Goldsteino ir Johno Franciso Daley‘o tandemo darbą. Visgi šie bičai buvo parašę tikrai gerus scenarijus mano jau aukščiau paminėtiems filmams, bet ir taip pat 2015 metais sukūrę košmariškai nejuokingą filmą „Kvaišų atostogos“. Būtent pastarasis filmas, kurį jie režisavo, ir sukėlė didžiausias abejonės dėl „Žaidimų vakaro“ kokybės.

Tačiau prasidėjus filmui, nusiraminau. Jau po dešimties peržiūros minučių buvo galiam suprasti, jog tai bus išties smagus ir nuotaikingas filmas. Ir tuoj aš Jums papasakosiu, kodėl ši komedija, mano nuomone, yra verta ne tik didelių ekranų, bet ir mūsų brangaus laiko.

Pirmiausia, ką reikia žinoti apie šį filmą, jog tai yra visiškai kino mylėtojų sukurtas projektas. Todėl labai daug gerų juokelių bus susieta ne tik su kino pasauliu, aktoriais, bet ir bendrai su šou verslu. Ir tai gali sukelti šiokias tokias problemas, nes taip vadinami „vidiniai juokeliai“ (angl. inside jokes) bus suprasti tik tų žmonių, kurie domisi kinu ir yra matę nemažai filmų, apie kuriuos čia yra šnekama.

Bet, manau, čia nėra kūrėjų kaltė, jog kai kurie mažiau pasikaustę žmonės nesupras itin taiklių ir tiesiog sarkazmu perpildytų pokštų apie Denzelį Washingtoną, Edwardą Nortoną, „Žaliąją mylią“ ar „Geležinį žmogų“.

Antras svarbus aspektas – tai nėra vien juoda komedija. Tai filmas, kurio pagrindu tampa juokingos ir makabriškos situacijos, įmestos į dar kelių žanrų kokteilį. Todėl šios puikios komedijos fonu kartais tampa trilerio ar veiksmo juostų elementai. Bet jie neužgožia paties svarbiausio – pagrindinio filmo žanro, kuris kiekvienoje rodomoje scenoje įsiveržia į pirmą planą.

Palieką įspūdį ir tai, jog siužetinė linija yra išties puikiai įgyvendinta. Čia mes gauname labai smagų veiksmo pateikimą, kurį nuspėti yra pakankamai sunku, nors ir įmanoma, jeigu labai pasistengsi. O kalbu aš apie kelis užsuktus siužetinius vingius, kurie kaskart apverčia rodomas situacijas aukštyn kojomis. Todėl iki pat galo nežinai, kas blefuoja, o kas kalba rimtai. Ir tai, patikėkite, labai smagu.

Žavesį kelia ir filmo personažai. Kiekvienas iš jų yra individualus, nors galima teigti, kad tai buvo gana standartiniai komedijų herojai. Čia mes gauname vienas kitą mylinčią porelę Maksą ir Anę, visišką šiknių Bruksą, riešuto dydžio smegenis turintį idiotą Rajaną, labai protingą moterį Sarą, į nesutarimus besiveliančius vyrą ir žmoną Keviną su Mišele bei kraupų keistuolį Garį.

Tačiau, kaip ten bebūtų, būtent tas keistuolis Garis ir buvo ryškiausias filmo personažas. Visos scenos su juo privertė juoktis iki ašarų. Nemeluoju. Tai išskirtinis herojus, apie kurį galėtų sukurti kokį nors šalutinį šios juostos projektą.

Šis dinamiškas, veiksmo ir kartais įtampos kupinas komedinis projektas neprailgsta. Filmas žiūrisi labai žvaliai, todėl ir laikas kino salėje prabėga nepastebimai. Būtent taip ir turi atrodyti geros ir į savo siužetinę liniją įtraukiančios komedijos, kurios leidžia po peržiūros pasijausti ne tik gerai, bet kartu sugeba sukurti itin gerą pramogą. Ko, deja, negalėčiau pasakyti apie daugumą kine pasirodančių tokio žanro projektų.

Techninė juostos pusė

Šis filmas tampa ir labai kokybišku reginiu tiek akims, tiek ausims. Vien nuo puikaus garso takelio galima susilydyti. Tikrai, kai filmo pradžioje užgrojo grupės „Queen“ daina „Don‘t Stop Me Now“, o juostą vainikavo jų didžiulis hitas „We Are the Champions“, vos neapsiverkiau iš laimės. Nuotaika iš karto buvo pakelta iki debesų. Žinoma, ir muzikinės kompozicijos, kurias filmui parašė žymusis Cliffas Martinezas, sukėlė labai pozityvius jausmus šiam filmui.

Išskirti reikėtų ir gerą kameros darbą, kurį atliko operatorius Barry‘is Petersonas. Kiekviena veiksmo scena buvo nufilmuota grakščiai ir gyvai, o aš jau nekalbu apie vaizdingai atrodančius kraupius vaizdus, kurie filme, beje, irgi atliko gana svarbią rolę.

Montažas irgi geras. Ypač dėl to, jog sugebama išlaikyti intrigą iki pat filmo galo. Tikrai pakankamai sunku yra nuspėti kiekvieną herojų veiksmą, todėl siužetinės linijos pateikimas šičia buvo sumąstytas preciziškai. Užtat garso montažas veiksmo ir susišaudymų scenoms pridavė adrenalino jausmo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorius Jasonas Batemanas šįkart nustebino savo pasirodymu, nes jau atrodė, jog jis tiesiog vaidina ten, kur jam pasiūlo. Taip, su juo buvo nuostabus serialas „Ozarkas“ ir keli rimti draminiai projektai kaip „Atjungimas“ ir „Dovana“, bet jeigu kalbėsime apie komedijas, tai paskutinė gera pasirodė 2011 metais ir tai buvo „Kaip atsikratyti boso?“.

Nors, ką aš čia kalbu. Jis šiame filme buvo toks pats, kaip ir daugelyje kitų panašių juostų, bet kas svarbiausia, šis aktorius nesugeba suerzinti, nors visur ir atrodo vienodai. O čia dar ir kokybiškas projektas, kuriame jam užteko pabūti savimi.

Rachel McAdams šiame filme spindėjo. Ji ne tik graži, bet ir puiki aktorė, kuri gali suvaidinti tiek naivią ir meilėje paskendusią merginą, tiek ir kvanktelėjusią seksualią žmoną, kurios veiksmus yra labai sunku nuspėti.

Bet nei ji, nei Jasonas Batemanas negali rungtis su, mano nuomone, pačiu charizmatiškiausiu filmo personažu Gariu, kurį atliko talentingas ir visapusiškas Jesse‘is Plemonsas. Aktorius dažniausiai yra žinomas iš kriminalinio žanro juostų kaip „Juodoji masė“, „Baris Sylas: Amerikos sukčius“, ar tokių istorinių dramų kaip „Šnipų tiltas“. Šiame filme jis atliko keistuolio vaidmenį, kuris jam labai pavyko. Atvirai, tai sėdėdamas kino salėje pradėjau jo bijoti, toks jis kraupus buvo.

Antraplanėse rolėse visai smagiai pasirodė Billy‘is Magnussenas, Sharon Horgan, Lamordne Morris, Kylie Bundbury ir Kyle‘as Chandleris. Tiesa, filme buvo ir maži vaidmenys, kuriuose žymūs aktoriai atliko ne tokius svarbius, bet siužetinei linijai reikšmingus vaidmenis. Todėl malonu buvo pamatyti Danny‘į Houstoną, Chlesea Peretti, Michaelą C. Hallą ir Jeffrey‘į Wrightą.

Verdiktas

„Žaidimų vakaras“ – labai kokybiška ir savo turiniu gera komedija, kuri leidžia patirti neapsakomai smagius įspūdžius kine. Ir viskas dėl nenuspėjamos ir linksmai vystomos siužetinės linijos, daugybės nuorodų į populiariąją kultūrą – pradedant filmais ir baigiant žinomais įvykiais, charizmatiškų aktorių, nepabostančio veiksmo ir, žinoma, puikiai įtampoje išlaikytos trileriams būdingos atmosferos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)