Apie ką mes čia...
Nuo vaikystės Nadia troško tapti profesionalia čiuožėja. Ir vieną dieną, po ilgų ir varginančių treniruočių, ši jos svajonė išsipildo. Prieš ją atsiveria durys į dailiojo čiuožimo Olimpą. Tačiau besimaudant šlovės spinduliuose, su laiku mergina supranta, jog tai nėra jai svarbiausias gyvenimo džiaugsmas...
Kūrinio turinys
Per pastarąjį dešimtmetį rusų filmai dažniau nuvilia nei nustebina, todėl tikėtis kažko ypatingo iš jų pramoginio kino visada yra sunku. Todėl beveik visuomet skeptiškai žiūriu į kiekvieną iš Rusijos atkeliavusį filmą, nes kai nėra didelių lūkesčių, tai ir nebūna taip skaudu.
Panašiai žiūrėjau ir į šį režisieriaus Olego Trofimovo debiutinį darbą, kurio anonsas man nesukėlė jokių didelių emocijų. Tiesiog atrodė, jog žiūrovams bus pateikta eilinė saldi melodrama su tam tikru sportinės dramos žanro prieskoniu. Ir šiuo atveju aš visiškai neklydau. Tai yra pernelyg paprasta, labai gražiai pateikta, savo turiniu banali ir kartu itin naivi istorija apie vienos paprastos mergaitės norus tapti geriausia čiuožėja pasaulyje.
Filmas susideda iš trijų etapų – pagrindinės herojės vaikystės, jos šlovės akimirkų ir labai skaudaus nuopuolio bei grįžimo į didįjį sportą po sunkios traumos. Būtent toks pasakojimo principas labai jau primena nemažai panašaus pobūdžio filmų, kurių siužetinės linijos epicentre atsidurdavo kažkoks užuojautos reikalaujantis herojus, kuriam gyvenimas dažnai pateikdavo labai daug įvairių išbandymų.
Kaip jau galima suprasti, svarbiausias šio filmo akcentas – personažai ir jų nelengvi sprendimai. Tačiau, tiesą pasakius, tik vienas iš jų buvo vertas dėmesio, nes būtent jis leido mėgautis bendra filmo visuma. Ir ne, tai ne pagrindinė filmo herojė Nadia, kuri visos juostos metu nesugebėjo atsiskleisti kaip asmenybė.
Nadia – tai labai savo rėmuose užspausta mergina, neturinti ryškaus plano bei dažnai dvejojanti dėl savo daromų sprendimų. Ir būtent tai neleidžia jai atsiskleisti kaip individualiai asmenybei. Kitas aspektas yra tai, jog kiekvienas šios veikėjos veiksmas nėra natūralus ir yra palydimas visomis įmanomomis melodramų klišėmis. Tai buvo tiesiog per saldu ir labai neįtikinama. Visgi ne „Saulėlydžio“ sagos atėjome žiūrėti.
Kiti herojai – Nadios mokytoja, kuri irgi atitinka visas įmanomas rūsčios trenerės klišes, yra visiškai neįdomi. Net jos siužetinė linija yra pasiskolinta iš šimto kitų filmų apie sportininkus ir trenerius. Bet tiek to. Svarbiau už ją čia yra du vyrai, kurie varžėsi dėl Nadios palankumo. Pirmasis iš jų – dailiojo čiuožimo virtuozas Leonovas, kuris nemato nieko kito apart savęs, bei paprastas ir labai savimi nepasitikintis ledo ritulininkas Saša. Abu šie herojai atitiko klasikinius blogiuko ir geriečio paveikslus, tik kad pastarasis buvo išties smagiai perteiktas. Būtent jo dėka filmas tapo gyvesnis, nes jis buvo atsakingas už šiokį tokį humorą. Ir nors humoristinės dalies čia nebuvo tiek daug, bet jos užteko, norint prajuokinti žiūrovą.
Tiesa, nors filmas ir pristatomas kaip melodrama, tai visgi būtų nelabai teisingas šios juostos apibūdinimas. Čia yra miuziklas su draminiais ir meilės elementais. Tik kad dramaturgija čia šlubavo, o tai nelabai geras ženklas norint įsijausti į problemas, kurios kamavo juostos personažus. Bent jau viskas buvo neužtęsta.
Daugiau, manau, neverta nieko sakyti, nes taip ar taip, nesinori išpasakoti filmo paslapčių, o tik menkai apčiuopti pagrindinį jo branduolį. Tokie filmai yra skirti namų peržiūrai, vakare, prie arbatos puodelio, bet ne kine, kur tikrai tikiesi bent jau kokybės ir kino kūrėjų pastangų, o ne televizijai skirto projekto.
Techninė juostos pusė
Filmas vizualiai yra gražus, nes beveik visos scenos buvo filmuojamos be jokių CGI. Todėl pasižiūrėti į Baikalo ežerą ir visokiausius kraštovaizdžius išties malonu. Taip pat gerai nufilmuotos scenos, kuriose pagrindiniams herojams teko ant ledo rodyti savo talentą. Filmo operatorius taip pat pasistengė kuo įmanoma efektingiau pristatyti ir dainavimo scenas. Dėl to juosta kelioms akimirkoms tapo visai pakenčiamu muzikiniu klipu, kuris išties neerzino.
Kalbant apie dainas, čia jau kitas reikalas. Dainos banalios, visiškai primityvios, bet užtat nesukeliančios diskomforto jų klausant ir stebint jų atlikimą ekrane. Labiausiai akis ir ausis nudžiugino daina sporto klube, kuriame personažas vardu Saša savo energija bandė paveikti viltį praradusią Nadią.
Montažas ir geras, ir klaikus. Geras jis buvo išties smagiai atrodančiuose muzikiniuose atlikimuose, o klaikus, nes pati istorija pernelyg chaotiškai rutuliojosi, be jokių paaiškinimų, uždavus paprastus klausimus kas, kaip, kodėl? Bet čia manau kiekvienas žiūrovas tą pastebės, ypatingai, jeigu atkreips dėmesį į labai jau dviprasmiškai atrodančias meilės scenas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Iš visų filme pasirodžiusių aktorių dėl savo išties neblogo pasirodymo išskirčiau Aleksandrą Petrovą, kuris įkūnijo Sašą. Žvalus, komiškas ir svarbiausia labai natūralus herojus, kuris bent jau turėjo šiokį tokį tikslą, ko negalėčiau pasakyti apie pagrindinę filmo aktorę.
Nadią suvaidinusi Aglaja Tarasova pasižymėjo visiškai prasta ir neįtikinama vaidyba. Žiūrint į ją, jos personažo nebuvo gaila, nes tiesiog buvo sunku pajusti jos neviltį ir kančias, patikėti jos jausmais tiek vienam, tiek kitam vyrui.
Milošas Bikovičius irgi nesukėlė jokių simpatijų vaidinant Leonovą. Eilinis savimyla ir savanaudis vyrukas, kuris dėka jo požiūriu eilinės moters norėjo pasiekti neregėtas aukštumas sporte.
Dažnas rusų komedijų aktorius Janas Capnikas bei puiki teatro aktorė Marija Aronova taip pat neblizgėjo savo pasirodymais. Tiksliau jų personažai neturėjo visiškai jokios charizmos.
Verdiktas
„Ledas“ – labai banali ir visiškai iš kitų panašaus pobūdžio filmų neišsiskirianti melodrama, kurią karts nuo karto gelbėjo smagūs muzikiniai aktorių pasirodymai, gana kokybiškas operatoriaus darbas, per objektyvo prizmę perduodantis Baikalo grožį, bei kelios komiškos aktoriaus Aleksandro Petrovo įkūnyto personažo situacijos.
Filmo anonsas:
