Apie ką mes čia...
Jaunas, užsispyręs ir kovojantis dėl savo idealų šalies patriotas Šmelingas turi vieną svarbią užduotį – surinkti įrodymus apie Kremliaus nusikaltimus prieš Lietuvos žmones. Tą padaręs, jis, kartu su keliais bendražygiais, ruošiasi viską perduoti laisvam Vakarų pasauliui, kad visi žmonės žinotų, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys siekia laisvės bet kokia kaina.
Tačiau ne viskas taip paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šmelingui ir jo draugams šiame didvyriškame žygyje teks susidurti ne tik su piktavaliais NKVD pareigūnais, bet ir paaukoti jiems pačius svarbiausius gyvenime dalykus – pradedant meile ir baigiant šeima.
Kūrinio turinys
Ilgai laukta Audriaus Juzėno patriotinio pobūdžio juosta apie partizanus ir jų didvyrišką kovą su NKVD‘istais pagaliau, po trejų sunkaus darbo reikalavusių metų, atkeliavo į visus Lietuvos kino teatrus.
Asmeniškai, filmo laukiau dėl dviejų paprastų ir ganėtinai aiškių priežasčių – dėl režisieriaus, kuris mano nuomone yra sukūręs vieną geriausių XXI amžiaus lietuviškų filmų „Ekskursantė“, ir dėl to, jog šios juostos premjera įvyko labai svarbią Lietuvai dieną – vasario 16, švenčiant šalies atkūrimo šimtmetį.
Būtent dėl to laukimo kartelė buvo užkelta išties aukštai. Tačiau, nepaisant puikios režisieriaus reputacijos, šįkart teko gerai nusivilti. Ir tuoj, labai paprastu būdu neišpasakojant svarbių siužetinių elementų, paaiškinsiu kodėl šis filmas savo papasakota istorija nesukėlė visiškai jokio susižavėjimo.
Didžiausias filmo minusas, jog nuo pradžios iki pat pabaigos nėra aiškios ir vientisos istorijos, kuri turėtų kažkaip paveikti žiūrovą, jog jis peržiūros metu galėtų mėgautis ekrane rodomais įvykiais. Todėl, pasižiūrėjus visą filmą, galima drąsiai teigti, jog režisierius mums pateikė kažkokį visiškai neįdomų kelių skirtingų ir tarpusavyje labai vangiai susietų istorijų kratinį.
O viskas todėl, jog buvo bandoma į patį siužetą sutalpinti pernelyg daug visiškai neaiškių personažų, nuo kurių pertekliaus nukentėjo bendra pasakojimo koncepcija. Lyg ir filmas turėjo būti apie partizanus ir jų didvyrišką žygį, kovas su NKVD‘istais ir kitais „vatnikais“, bet galiausiai didesnė filmo dalis buvo skirta neaiškioms meilėms-seilėms ir jaunuoliams, kuriems labiausiai rūpėjo prarasti nekaltybę nei pasiaukojimas vardan tėvynės.
Žinoma, čia aš gal ir per grubiai kalbu, bet iš esmės tai taip ir atrodė. Todėl aš, kaip ir, manau, nemaža dalis žiūrovų, liko apgauti. Ateini į filmą apie partizanus, o gauni nevykusiai atrodančią melodramą su visai jokios chemijos tarpusavyje neturinčiais herojais.
Kalbant apie melodramą, tai patikėkite, čia man užvirė kraujas, jog sėdėdamas vos tvardžiausi. Ir šioje vietoje aš atskleisiu kai kuriuos siužetinius vingius, nes taip tiesiog reikia.
Pirma – einant į filmą, kuris kaip ir turi sukelti itin šviesius jausmus tėvynei, tikrai nesitiki, jog jame bus pateikta tiek daug visiškai nereikalingų ir tiesiog nieko vertų sekso scenų.
Aš tikrai suprantu, jog buvo norėta sumenkinti rusus bei tuo pačiu parodyti, jog rusų moterys yra lengvabūdės ir eina į lovą su visais kas tik papuola į jų geismo ištroškusias rankas, o visai kas kita, pasišaipyti iš tautiečių.
Vien ko yra vertos dvi tiesiog apgailėtinos scenos, tarp kurių, žinoma, yra patrioto išprievartavimas, norint jį sušildyti, bei oralinio darymas kino salėje bežiūrint filmą apie Stalino mirtį. Ir jeigu man čia kas nors pasakys, jog pastaroji scena buvo gudriai apgalvota satyra norint parodyti, ką tikri patriotai galvoja apie šį 1953 metais mirusį diktatorių, tai pasakysiu, jog tai yra tiesiog melas. Satyra apie šį milijonus žmonių pražudžiusį monstrą yra genialus britų kūrinys „Stalino mirtis“, bet tikrai ne menkavertis moters tenkinimas liežuviu.
Antra – nors filme ir yra puoselėjama taip vadinama „tikroji“ meilė, tačiau ji visiškai bereikšmė tiek veikėjams, tiek ir jų nelabai apgalvotiems poelgiams. Tiesiog nuobodžiai žiūri į neišvystytus herojų santykius ir galvoji apie jų neatskleistus jausmus ir tuo labiau neaiškų požiūrį vienas į kitą.
Tai yra blogiausia, kas gali nutikti bet kokio filmo personažams, kurie lyg ir atlieka savo funkciją, bet tu netiki nė vienu jų žodžiu. Todėl nenuostabu, jog visiškai kartoniniai herojai nesugebėjo įtraukti į rodomą siužetą, kuris ir taip čia nėra stebuklingas.
Grįžtant prie veikėjų, tai jų čia yra tiek daug, jog po pusvalandžio nebeprisimeni daugelio iš jų vardų. Įsivaizduojate? Vienintelis žmogus, kurio netikras vardas įkrenta į atmintį yra Šmelingas. Bet, tiek to. Kovotojai už laisvę ir partizanai čia parodyti labai trumpai, netgi sakyčiau epizodiškai, todėl jų darbas nesukelia labai jau ten didelių jausmų. Nors heroizmo jiems pakako. Tačiau NKVD‘istai šiame filme buvo parodyti kaip visiški liurbiai ir mėmės.
Dažnai mes peikiame rusus ar amerikiečius dėl jų propagandinio pobūdžio filmų, kuriuose jų tautiečiai pateikiami kaip tikri didvyriai, o priešai kaip menkystos. Bet tikrai labai retai tenka pamatyti jų didvyriškumu alsuojančiuose kino projektuose taip nevykusiai pateiktus priešininkus, kokius šiame filme pavaizdavo režisierius Audrius Juzėnas. Čia buvo tiesiog persistengta.
Taip pat trūko ir žiaurių scenų, kurios, mano nuomone, leistų filmui pasiekti itin dramatinį pagrindą bežiūrint į nelygią tautiečių kovą su okupantais. Apskritai, filme trūko veiksmo, kuris galėtų pagyvinti šią daugiau nei dvi valandas trunkančią neaiškių siužetinių linijų fiestą. Aš nemeluoju, tikrai, po pusantros valandos filmo, buvo vos kelių sekundžių susišaudymo scena bei filmo gale kelių minučių pasiaukojimas vardan laisvės. Ir viskas. Čia visas filmo veiksmas.
Filme be meilės ir partizanų kovos buvo ir kiti įvykiai, kurie neturėjo visiškai jokios įtakos bendrai istorijai. Daugelis iš jų net nebuvo iki galo užbaigti, todėl po peržiūros kyla labai daug klausimų apie daugelio personažų likimus. Bet matyt režisierius Audrius Juzėnas ir filmo scenaristas Pranas Morkus tiesiog nenorėjo sklandžiai atrodančios istorijos. Ką gi jau čia padarysi. Yra kaip yra.
Manau, jog ir taip per daug čia prirašiau, todėl pabaigai noriu pasakyti, jog filmas savo turiniu labai vidutinis. Žiūrimas, taip, tikrai žiūrimas, bet nesukeliantis labai didelių emocijų, lyg žiūrėtum eilinį LRT televizijai skirtą produktą.
Visgi 2017 metais pasirodęs Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ minint valstybės atkūrimo 99-uosius metus buvo brandesnis ir labiau „žiūroviškas“ darbas, nei šis, mano nuomone, bedvasis kūrinys, kuris praėjus kelioms valandoms po peržiūros lengvai užsimiršta. O gaila, tikrai gaila, nes galėjo gautis išties dėmesio vertas darbas.
Techninė juostos pusė
Užtat atsižvelgus į techninę šio filmo pusę, juosta išties džiugina akis. Pirmiausia dėl to, jog tiesiog nepriekaištingai buvo atkurtas filme rodomas laikotarpis. Herojų kostiumai, ano laikotarpio mados klyksmas, natūralios dekoracijos, puikiai parinktos lokacijos, įtikinamas grimas ir šukuosenos suteikia filmui autentiškumo jausmą. Todėl šis filmas vizualiai tampa gera kelione laike.
Kameros darbas irgi vertas dėmesio. Žinot, žiūrint šį filmą ir stebint operatoriaus Rolando Leonavičiaus manevrus, filmą galėčiau sulyginti su Holivudine produkcija. Pliusais tampa panoraminiai vaizdai, artimi ir tolimi planai, kruopštumas detalėms ir nemažas dėmesys herojams, kurie nors ir neatsiskleidžia kaip asmenybės, bet bent jau į juos buvo ne taip atgrasu žiūrėti.
Bet kas liečia muziką... Žiūrėdamas filmą aš kelis kartus susimąsčiau, jog buvau jau kažkur girdėjęs panašias muzikines kompozicijas, kurias filmui parašė Titas Petrikis. Ir įpusėjus filmui prisiminiau, kur būtent galėjau girdėti panašius skambesius. Ogi nuostabaus britų režisieriaus Christopherio Nolano mokslinės fantastikos šedevre „Tarp žvaigždžių“. Tie momentai su vargonais buvo tokie artimi šiam filmui, jog susidarė įspūdis, jog Hansas Zimmeris galėtų nevaikiškai supykti. Tikiuosi, jog čia tik sutapimas.
Montažas – silpnas. Tikrai, tai vienas iš silpnesnių šios patriotinės juostos momentų. Scenos išmėtytos neatsakingai, dėl to ir nukenčia siužetinės linijos vientisumas. Chaosas yra kartais gerai, kai žiūri kokį nors veiksmo filmą, bet tikrai ne istorinio pobūdžio juostą. Garso montažas asmeniškai man paliko malonų įspūdį. Susišaudymų scenos sustiprintos, o ir minimalistiškai atrodantis veiksmas pagyvintas adekvačiu būdu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Daug kartų buvau rašęs apie labai didelę lietuvių aktorių problemą kine – teatrinę vaidybą. Ir čia šios problemos irgi nebuvo galima išvengti. Nesakau, kad visi aktoriai vaidino neįtikinamai, nes tai nėra tiesa, bet dauguma iš jų pervaidindavo arba tiesiog nesijautė tvirtai savo rolėse, todėl neįtikinamų pasirodymų čia tikrai užtenka.
Tikrai neminėsiu, kas vaidino blogai, kas gerai, nes reikėtų paminėti beveik visus filme pasirodžiusius aktorius. Taip, taip, gi filme yra tiek bereikšmių, bet kartu pagrindinių personažų, jog tai ir sukelia labai daug diskomforto norint apie kiekvieną iš jų pakalbėti. O tada apžvalga taptų dvigubai ilgesnė.
Bet bendrai pasakysiu, jog jaunoji aktorių karta nors ir neprilygo savo pasirodymais senajai gvardijai, bet potencialas kai kuriuose iš jų yra pastebimas.
Verdiktas
„Pelėdų kalnas“ – gražiai nufilmuotas ir ganėtinai stipria technine puse galintis pasigirti režisieriaus Audriaus Juzėno režisūrinis darbas, kuriam koją pakišo neįdomus scenarijus su neišvystyta pagrindine istorija, kartoniniais bei visiškai neįdomiais herojais, pernelyg blankia žinute apie laisvės kovotojus ir tiesiog nereikalinga siužetinėje linijoje įvesta meilės istorija, kuri sukelia vienintelį jausmą – pyktį.
