Dėl šios priežasties festivalis padeda atskleisti artimiausių metų kino tendencijas, formuoti žiūrovų lūkesčius ir planuoti kitų festivalių programas. „Scanoramai“ kasmet vasarį vykstanti „Berlinalė“ yra tas festivalis, kuriame pradeda ryškėti artimiausio festivalio programų kontūrai.
Dieter’io Kosslick’o „Berlinalės“ era eina į pabaigą?
Kaip ir kiekvienas svarbesnis renginys ar reiškinys, taip ir "Berlinalė" neišvengia kritikos. Savotiška tradicija tapo kritikų strėlės, nukreiptos į šio festivalio konkursinę programą – neva ji yra silpnesnė už Kanų konkursą, kuriame visada rikiuojasi didžiausios pasaulio kino figūros.
Šis gretinimas kasmet atsiduria dėmesio centre ir neleidžia pabrėžti pagrindinių „Berlinalės“ privalumų, kurie jį išskiria iš kitų svarbiausių kino festivalių. Pastaruoju metu Vokietijoje ir už jos ribų netyla įvairios diskusijos, susijusios su dabartinio festivalio vadovo Dieter’io Kosslick’o pamaina. Nuo 2001 m., kuomet D. Kosslick’as užėmė šį postą, „Berlinalė“ tapo milžinišku kino įvykiu visai Vokietijai ir pasauliui, todėl bet kokia kritika neturėtų nustelbti nuopelnų, kuriuos pavyko pasiekti šiam renginiui. Ypač, kai po metų tikėtini svarbūs pokyčiai.
Berlynas – viena svarbiausių kino sostinių
„Berlinalė“ visų pirma yra žiūrovų festivalis. Toks pozicionavimas ir teisingi strateginiai sprendimai lėmė tai, kad prie festivalio kasų dabar driekiasi įspūdingo ilgio žmonių eilės, o žiūrovų skaičiai kiekvienais metais muša lankomumo rekordus. D. Kosslick’o asmenybė prieš tai vyravusiai atmosferai suteikė laisvės, humoro ir bičiuliškumo nuotaiką, traukiančią ir žiūrovus, ir meno pasaulio įžymybes. Festivalio raudonuoju kilimu žingsniavo Mick’as Jagger’is, Madonna, George’as Clooney, Gong Li, Mike’as Lee, Werner’is Herzog’as, Martin’as Scorsese – būtų lengviau išvardyti žvaigždes, kurios nebuvo nušvietusios "Berlinalės" padangės.
„Berlinalė“ visada pozicionavo save kaip aiškių politinių kriterijų festivalį, kuriam svarbios demokratijos, laisvės, žmogaus teisių gynimo idėjos. Galbūt kartais ši orientacija nustelbdavo meninės vertės kriterijus – tai, kas svarbu politiniu, nebūtinai reikšminga ir meniniu požiūriu. Konkursinės programos kontekste šį skirtumą tarp Berlyno ir Kanų kino festivalio galima interpretuoti įvairiai. Jeigu vertinsime tik pagal didžiausių pasaulio kino figūrų skaičių – svarstykles neabejotinai nusvers Kanai. Pats Dieter’is Kosslick’as valiūkiškai ne kartą yra įvardinęs neginčijamą „Berlinalės“ išskirtinumą – čia visuomet galima pasigauti slogą. Gal ir verta pasitelkti humorą, kai kalba pakrypsta apie panašius lyginimus.
Žvelgiant retrospektyviai aišku yra viena – „Berlinalė“ reikšmingai prisidėjo prie to, kad Berlynas taptų ne tik viena svarbiausių Europos, bet ir pasaulio kino sostinių.
Vokiška kokybė kiekviename žingsnyje
Berlyno kino festivalį iš kitų išskiria profesionalams sudaromos ypač patogios darbo sąlygos. Visa tai – dėl vokiečių gebėjimo organizuoti iš esmės viską – net ir ištirpdyti neišvengiamai nusidriekiančias eiles.
Laikui bėgant po „Berlinalės“ stogu esančios programos („Panorama“,„Forum“,„Generation“) tapo mini festivaliais, šalia kurių verda didžiulė Europos kino mugė (EFM), siūlanti taip pat milžinišką filmų pasirinkimą.
Vis dėlto pagrindinė intriga visuomet sukasi apie konkursinę festivalio programą, kurioje šiemet dėl auksinio ir sidabrinių lokių varžysis 24 filmai. Konkursinę programą lydi dvi papildomos, kuriose išrikiuoti filmai taip pat pretenduoja į garbingus įvertinimus – tai „Berlinale Special“ (13 filmų) ir „Berlinale Series“ (7 filmai). Atskirus apdovanojimus pelnys ir kitų programų geriausieji. Taigi esama daug įvairių pjūvių, kuriais vertinamas kiekvienų metų „Berlinalės“ filmų derlius.
Ko galima tikėtis iš šių metų „Berlinalės“ konkurso?
Galima prognozuoti, kad šie metai nebus išskirtiniai ir mes dar išgirsime komentarų apie tai, kad „Berlinalėje“ ir vėl pasigendama garsiausių pasaulio vardų, nors gerą reputaciją pelniusių režisierių festivalis šiemet sulauks tikrai daug. Svarstymai apie tai, kas laimės lokį, prasideda daug anksčiau nei pats festivalis, tačiau šių metų konkursinė programa spėlionėms lengvai nepasiduoda.
Nominantų sąraše garsių vardų nėra labai daug, čia dominuoja kokybiškas europietiškas kinas. Dėl to labai džiaugiuosi ir tikiu, kad planuodami šiųmetinės „Scanoramos“ programą po „Berlinalės“ turėsime nemažai stiprių kandidatų.
Labiausiai laukiu švedų ir norvegų dvikovos konkurse. Švedai pristatys filmą „Nekilnojamasis turtas“ (Toppen av ingenting, rež. Måns Månsson, Axel Petersén), o norvegai – naujausią Eric’o Poppe darbą „U – Liepos 22“ (Utøya 22. juli). Praėjusioje „Scanoramoje“ rodytas Eric’o Poppe filmas „Karaliaus ne“ pernykštėje "Berlinalėje" buvo pristatytas „Panoramos“ programoje. Įdomu, kaip šiemet režisieriui seksis konkurse.
Taip pat labai laukiu vokiečių tarpusavio konkurencijos, ypač filmo „Tranzitas“ (Transit, rež. Christian Petzold) ir „Mano brolio vardas yra Robertas, ir jis yra kvailys“ (Mein Bruder heißt Robert und ist ein Idiot, rež. Philip Gröning). Bus labai įdomu pamatyti ir Berlinalės užaugintos lenkų režisierės Malgožatos Šumovskos (Małgorzata Szumowska) filmą „Grimasa“ (Twarz).
Taigi "Berlinalės" žiuri prezidentui Tomui Tykwer’iui ir jo komandai bus ką veikti, renkant pretendentus į įvairių spalvų lokius. Pats T. Tykwer’is yra tipiškas viduriniosios kartos autorinio kino kūrėjas – jis ir režisierius, ir scenaristas, ir kompozitorius, ir prodiuseris. Tarptautinę šlovę jam pelnė garsioji „Bėk, Lola, bėk“ (Lola rennt, 1998), 2002 m. jo pirmasis anglakalbis filmas pagal Kszystof Kieslovski scenarijų „Dangus“ atvėrė tų metų "Berlinalę", o 2006 m. Tomas Tykwer’is ekranizavo garsųjį Patrick’o Süskind’o romaną „Kvepalai – vieno žudiko istorija“.
Tomui Tykwer’iui komisijoje talkins aktorė Cécilė de France (Belgija), fotografas Chema Prado (Ispanija), prodiuserė Adelė Romanski (JAV), kompozitorius Ryūichi Sakamoto (Japonija) ir kino kritikė Stephanie’ė Zacharek (JAV).
„Scanorama“ Berlyno kino festivalyje domėsis ne tik konkursu, bet ir turiningomis kitomis programomis. Galbūt į festivalį atkeliaus netikėti atradimai būtent iš ten. Čia ir yra tikroji atrankos intriga. Festivalis visada yra šventė, tad labai lauksiu jo atidarymo ceremonijos ir tradicinio susitikimo su žavingąja šventės moderatore Anke Engelke.
