Apie ką mes čia...
1953-ieji – Tarybų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius ir TSRS vyriausybės vadovas Josifas Stalinas netikėtai miršta. Apie tai sužinoję kiti svarbūs šalies politiniai veikėjai pradeda gudrią ir melo kupiną kovą dėl absoliučios valdžios net nesulaukus savo buvusio lyderio laidotuvių. Tačiau jie net nenutuokia, jog visiškai niekingai atrodančiu farsu virtusi kova vieniems atneš šlovę ir statusą, o kitiems mirtį...
Kūrinio turinys
Sužinojęs apie šio filmo kūrimą, prieš pasirodant pirmiems juostos aprašymams ir anonsams, galvojau, jog mums yra ruošiamas rimtas žvilgsnis į vieno žiauriausių ir milijonus žmonių pražudžiusio diktatoriaus Josifo Stalino mirtį. Tačiau pamačius pirmąjį filmo anonsą supratau, kad tai bus itin įdomi bei keista komedija. Ir neklydau. „Stalino mirtis" nuo pradžios iki pat pabaigos prajuokina savo išradingumu bei itin taiklia satyra Tarybų Sąjungos valdžiai.
O viskas dėl puikiai režisieriaus adaptuotos 2017 metų rašytojų Fabieno Nury ir Theirry'io Robino knygos. Kaip tik baigiau ją skaityti likus savaitei iki filmo premjeros Lietuvoje, todėl rekomenduoju ir jums ją pavartyti. Dabar grįžkime prie filmo.
Filmo siužetinės linijos principas yra ganėtinai paprastas. Viskas sukasi aplink Tarybų Sąjungos lyderio mirtį ir jo artimiausių draugų priešpriešą. Kiekvienas iš jų nori užimti Josifo Stalino vietą, bet ne kiekvienas tam ryžtasi, todėl ši situacija tampa labai komiška ir kartu tragiška. Šioje vietoje yra pateikiamos įvairiausios valdžios siekimo priemonės – pradedant manipuliacija, fizinės jėgos panaudojimu ir baigiant psichologiniu spaudimu, kuris dažnai paveikia net ir stipriausius asmenis.
Svarbiausias filmo koziris – personažai. Tai yra tikri ir visiems puikiai žinomi politiniai veikėjai, tokie kaip Georgijus Žukovas, Georgijus Malenkovas, Nikita Chruščiovas, Viačeslavas Molotovas, Lavrentijus Berija ir Vasilijus Stalinas (Džiugašvilis), kuriuos čia pateikė kaip taiklias jų portretų karikatūras. Šių veikėjų veiksmai, dialogai ir monologai verti plojimų. Kartais atrodo, jog viskas balansuoja ties absurdo riba, bet tuo pačiu neperžengiant subtiliai vystomos pagrindinės istorijos, o filmas įgauna savito žavesio dėl protu nesuvokiamų herojų pasirinkimų.
Be humoristinės dalies, kuri sudaro itin didelę šio filmo dalį, galiu paminėti ir puikiai pateiktus faktus apie susiklosčiusius įvykius. Visgi filmas ne vien prajuokina ir leidžia suvokti nemalonią tų metų situaciją šalyje, bet ir edukuoja. Čia taip pat pateikiami ir politiniai motyvai, susiję su vyriausybe ir įvairiomis aukščiausių šalies pareigūnų pareigomis. Ir visa tai išaiškinama labai paprastu, bet kartu itin įdomiu būdu. Dėl to šį filmą dar smagiau žiūrėti.
Pabaigai, neišduodant svarbiausių juostos siurprizų, noriu pasakyti, kad filmas neprailgsta, todėl, manau, jog pagauti nuobodulį kino salėje bus beveik neįmanoma. Be abejo, tai kartu vienas linksmiausių ir keisčiausių 2017 metų filmų, kuris leidžia patirti ir gerą pramogą kino salėje, bet kartu ir susimąstyti apie pašvinkusią ir niekam tikusią Tarybų Sąjungos politinę doktriną, kurią dar iki šiol garbina kai kurie žmonės.
Techninė juostos pusė
Didžiausią įspūdį juostos techninėje dalyje palieka dekoracijos ir tiesiog nepriekaištingai atkurtas to laikmečio paveikslas. Kostiumai, automobiliai, paminklai, šukuosenos ir grimas priduoda dar daugiau autentiškumo stebint kurioziškus herojų pokalbius bei jų ne itin apgalvotus veiksmus.
Kruopštus operatoriaus darbas, puikią atmosferą sukuriantis garso takelis, puikus montažas bei sustiprintas garso montažas taip pat priduoda solidumo bendrai filmo koncepcijai. Tai ganėtinai kokybiškai atliktas darbas, kuris pamalonina tiek ausis, tiek akis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas filme yra nepriekaištingas. Manau, kad šiame filme pristatytas vienas geriausių 2017 metais kino filmuose matytų kolektyvų. Visi aktoriai puikiai dera tarpusavyje.
Didžiausia filmo žvaigždė – Steve'as Buscemis. Nikitos Chruščiovo personažas atlieka pačią komiškiausią dalį visame filme. Stipriu pasirodymu gali pasigirti Lavrentijų Beriją įkūnijęs Simonas Russellas Beale'as. Jis suvaidino tikrą blogietį ir menkystą, kuris visos juostos metu žavėjo savo kuriamomis intrigomis.
Filme puikiai su savo rolėmis susidorojo ir Jeffrey'is Tamboras, Jasonas Isaacsas, Rupertas Friendas, Andrea Riseborough, Olga Kurylenko, Paddy'is Considine'as bei Michaelas Palinas.
Verdiktas
„Stalino mirtis" – taikli ir labai juokinga satyra vienam svarbiausių XX amžiaus įvykių, kuris kardinaliai pakeitė Tarybų Sąjungos istoriją. Filmas be nuostabių aktorių ir ne ką mažiau puikių personažų, gali didžiuotis itin autentiškai atkurtu laikotarpiu bei itin įdomia siužetine linija, kurios metu žiūrovai gauna ir vertingą istorijos pamoką.
