Šįkart režisieriaus kėdę užėmė 2014 metais pasirodžiusio mažo biudžeto siaubo filmo „Priėmimas“ kūrėjas Adamas Robitelis, kuris perėmė estafetę iš šios filmų serijos scenaristo Leigho Whannellio, režisavusio ankstesnę juostą.
Apie ką mes čia...
Vieną dieną žymioji parapsichologė Eliza Rainer sulaukia keisto skambučio iš nepažįstamo vyro. Moteris iškviečiama kartu su savo patikėtiniais ištirti vieno namo, kuriame, pasak užsakovo, vaidenasi.
Eliza nelabai nori imtis naujos bylos, bet sužinojusi, kad kalbama apie namą, kuriame ji augo, viskas pasikeičia. Atvykusi į vietą, Eliza suvokia, jog praeities šmėklos neduos jai ramybės, kol ji pati nestos akis į akį su savo didžiausiu demonu – praeities klaidomis.
Kūrinio turinys
2010 metais pradėjęs vos 1,5 milijono dolerių kainavusią „Tūnąs tamsoje“ istoriją, režisierius ir prodiuseris Jamesas Wanas tikrai nesitikėjo, jog jam pavyks sukurti itin sėkmingą frančizę, kurios ketvirtasis ir matyt ne paskutinis filmas dienos šviesą išvysta po trejų metų nuo trečiosios dalies pasirodymo.
Asmeniškai man, tik pirmasis šios serijos filmas paliko didelį įspūdį, nors neneigsiu, jog ir antroji juosta privertė pašiurpti. Visgi tai paties Jameso Wano režisuoti filmai, kurie išties leido pasijusti nejaukiai bei patirti ganėtinai nemažai baisių akimirkų kino salėje.
Tačiau su trečia dalimi įvyko nesusipratimas. Filmo pagrindinė istorija neturėjo beveik nieko bendro su pirmomis dalimis, o dar ir jos pateikimas buvo ganėtinai prastas. Vos tik kelios scenos turėjo siaubo elementus, bet ir jos nesugebėjo išgelbėti filmo nuo nuobodžiai vystomos siužetinės linijos ir visiškai neįdomiai atrodančio pasakojimo.
Todėl itin skeptiškai žiūrėjau į ketvirtosios dalies pasirodymą.
Ir štai, ketvirtasis filmas atkeliauja į kino teatrus. Filmo anonsas buvo neblogas, o ir nauja istorija atrodė visai patraukliai. Todėl buvo smalsu, ką jau ten tokio paruošė ankstesnių dalių scenaristas ir naujas serijos režisierius Adamas Robitelis.
Pasak jų, šis filmas, kurio veiksmas vyksta iki 2010 metų įvykių, turėjo sujungti visą frančizę į vieną ilgą pasakojimą bei atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su esminiu serijos demonu. Tačiau ar kūrėjams pavyko tą padaryti? Iš dalies – taip. Bet apie viską iš eilės.
Pirmiausia, filmo veiksmas šokinėja į dvi laiko juostas – šeštąjį praeito amžiaus dešimtmetį ir pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Todėl nesitikėkite tiesioginio trečiosios dalies pratęsimo, nors ir kaip atvirai atrodė 2015 metų filmo pabaiga.
Žiūrovai yra supažindinami su blogio ištakomis, kurios laikui bėgant užvaldė kai kuriuos šios filmų serijos herojus. Taip pat yra pateikiama demonų galia praeityje ir ateityje bei skirtingi kovos būdai su šiomis mirtį nešančiomis būtybėmis.
Atskleistos yra ir kitos paslaptys. Sužinome, kas iš tikrųjų yra Eliza, kokias galias ji turi, kodėl su ja dedasi tokie dalykai bei kokią reikšmę visam šiam pasakojimui turi iš pirmosios dalies pažįstamas berniukas Daltonas. Buvo įdomu stebėti šiame filme pateikiamas sąsajas su pirmomis dvejomis dalimis. Tai bent jau nuteikė neblogai peržiūrai.
Įspūdį paliko ir ganėtinai įdomiai pateiktas demonas, kuris atrodė išties originaliai. Kartais buvo galima pagalvoti, jog jis atkeliavo tiesiai iš kokio nors „Resident Evil“ ar „Silent Hill“ žaidimo. Ir čia yra didžiulis pliusas filmo kūrėjams, kuriems pavyko nustebinti originalumu.
Tačiau ties „raktininku“ pasibaigia visi filmo pliusai. Pasakojimas dažnai atrodo nuobodžiai, nes jame elementariai trūksta veiksmo ir įtampos. Jau nekalbu apie siaubo elementus, kurie šioje juostoje buvo pastebimi vos kelis kartus. Ir čia buvo liūdniausia, nes filmo pradžioje taip gerai išgąsdino vienas momentas, jog puikiai nusiteikiau siaubo reginiui, o galiausiai gavau tik mažytį pabaksnojimą per nervus.
Nepatiko ir finalinis susidūrimas su demonu. Tai buvo tiesiog banalus, visiškai jokios logikos neturintis susirėmimas, kuris dažnai priminė „Drakonų kovą“. Nejuokauju, kelios filmo scenos net privertė nusišypsoti iš absurdo, kurį teko matyti ekrane.
Veikėjų veiksmai taip pat buvo buki. Žinot, kai einu žiūrėti iš pirmo žvilgsnio rimtai atrodančio siaubo filmo, kažkaip nenoriu gauti pigią ir nuvalkiotų juokelių turinčią komediją. Bet, deja, čia kelis kartus teko patirti šį nemalonų jausmą, nes kai kurių herojų veiksmai atrodė taip neadekvačiai, jog būtų galima pagalvoti, kad dalį scenarijaus parašė Adamas Sandleris.
Visumoje, filmas palieka ne tokį blogą įspūdį kaip trečiasis, nes šiame bent jau yra visai įdomi istorija, kuri atskleidžia mums paslaptį, susijusią su pirmuoju filmu. Gaila tik, jog siužetinė linija nėra tokia žvali bei baisi, kaip pirmtakas.
Techninė juostos pusė
Vizualiai, filmas yra pakankamai patrauklus. Dvasių pasaulis atrodo šiurpiai ir paslaptingai, o ir pagrindinis demonas buvo išties šiurpus. Dekoracijos, veikėjų kostiumai ir grimas irgi pridavė savotiško žavesio bendrai šio siaubo filmo koncepcijai.
Muzikinės kompozicijos geros, bet čia nieko nuostabaus. Visgi filmui muziką rašė ilgametis Jameso Wano filmų kompozitorius Josephas Bishara. Šiurpo jo sukurtose kompozicijose pakanka, o tai jau leidžia sukurti neblogą atmosferą visai juostai.
Kameros darbu likau patenkintas. Visai neblogai buvo nufilmuotos astralinių kelionių scenos, kova su demonu ir kai kurių herojų kvailiojimai. Ypač gerą įspūdį palieka raudonųjų durų alėja.
Garso montažu irgi skųstis negalima. Dėka garso, buvo sustiprinti firminiai šiai kino serijai būdingi „siaubo šokliai“. Bet čia stebėtis nereikia, nes nuo 2010 metų jie tapo pakankamai akivaizdžiu Jameso Wano kūrybos elementu.
Vaizdo montažas irgi netrikdė. O tai tikrai vertas pagyrimo momentas, nes tiek trečiame, tiek antrame filme mane labai nuvylė montažo darbas. Tada pasakojant istoriją trūko vientisumo ir tvarkos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostos pažiba – Lyn Shaye, kuri ganėtinai įtikinamai suvaidino savo veikėją Eliza. Buvo išties malonu stebėti jos pasirodymą. Tai retas atvejis, kai siaubo filmuose aktoriai vaidina taip natūraliai, kaip tą darė ši aktorė.
Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti filmo scenaristą Leighą Whannellį, Angusą Sampsoną, Bruce‘ą Davisoną, Spencerį Locke‘ą, Kirką Acevedą, Joshą Stewartą ir Tessą Ferrer. Visi jie buvo savo vietose, neerzino, o tai bent jau yra gerai. Nes iki pagrindinės filmo aktorės profesionalumo kiekvienam iš išvardytų aktorių matyt pritrūko paprasto talento.
Verdiktas
„Tūnąs tamsoje: Paskutinis raktas“ – ne pati prasčiausia šios filmų serijos dalis, kurioje buvo atsakyta į nemažai svarbių klausimų, susijusių su pagrindine 2010 metais prasidėjusia istorija.
Tačiau įdomi istorija ir neerzinantis siužetinės linijos pateikimas negelbėja filmo nuo nuobodaus veiksmo, kvailų veikėjų poelgių, neišpasakytai prasto susidūrimo su demonais ir elementaraus siaubo nebuvimo.
Filmo anonsas:
