Apie ką mes čia...
Puikus golfo žaidėjas, pokerio asas, autoritetas vyrams ir moterų numylėtinis Djukas sėkmingai valdo sanatoriją „Vila Kapri“. Tačiau vieną dieną į jo valdas atvyksta žavus, iškalbingas ir daug visko matęs Leo. Jis akimirksniu pritraukia sanatorijos gyventojų dėmesį, tuo pačiu sunervindamas „Vila Kapri“ šeimininką. Pajutęs nevaikišką konkurenciją, Djukas paskelbia naujam atvykėliui karą...
Kūrinio turinys
Pastaruoju metu komedinio pobūdžio filmai, kuriuose dažnai pasirodo Holivudo grandai, tampa aiškiu blogų kino projektų rodikliu. Ir taip kalbu todėl, jog kiekvienais metais į kino ekranus atkeliauja itin prastos ir visiškai nejuokingos komedijos, kuriose mūsų visų mylimi aktoriai tampa pašaipų objektais. Kaip pavyzdį pateikčiau visomis prasmėmis prastą filmą „Džekas ir Džilė“, tiesiog klaikią komediją „Kelnėse dar ne senelis“ ar nuviliantį kino projektą „Didžiosios vestuvės“.
Todėl akivaizdu, kodėl prieš einant į naująjį Rono Sheltono filmą jaučiau nerimą. Visgi filmo tema apie senstelėjusių vyrų konkurenciją iš pirmo žvilgsnio atrodė labai jau banaliai, bet kita vertus, juostos anonsas pasirodė neblogas. Buvo gi ir neblogų komedijų apie senukus kaip „Paskutinį kartą Vegase“, „Seni bambekliai“ bei „Prieš pakratant kojas“, todėl nesinorėjo laidoti filmo jo nepamačius.
Atėjus į premjerą, salėje buvo nemažai žmonių, bet tai visiškai nestebino, nes ir aktorių kolektyvas geras, ir pagrindinis juostos siužetinės linijos veiksmas vyko kalėdiniu periodu, ir, žinoma, buvo savaitgalis.
Kartu su žiūrovais nusiteikėme pamatyti linksmą ir lengvą filmą, bet tai, ką mums pasiūlė režisierius, buvo tiesiog nesuvokiama. Aš vaikštau į labai daug filmų, žiūriu juos su labai skirtinga publika, bet tai buvo katastrofa. Pusė žmonių išėjo net filmui neįpusėjus, o tie, kurie pasiliko iki galo, įjungus šviesas atsistojo su tokiomis veido išraiškomis, lyg būtų palaidoję savo artimą žmogų. Šiuo atveju tiesiog akyse matėsi agonija dėl iššvaistytų 7 eurų, kuriuos šio filmo žiūrovai paliko kino teatro kasose.
Susidaro esminis klausimas, kodėl? O viskas labai paprasta. Tai juosta, kuri yra ne tik nejuokinga, bet ir neišpasakytai nuobodi.
Filmas prasideda nuo klaikios, daug ko nepaaiškinančios scenos, kurioje iš dalies pristatomas pagrindinis antagonistas, na ir šiek tiek užsimenama apie pagrindinį filmo herojų. Tiesa, viskas parodoma tokiu būdu, jog jau nuo pradžios suvoki, kuo mus džiugins filmo režisierius būsimas pusantros valandos.
Filmo pristatomasis filmukas:
Siužetas vystomas itin kreivai, todėl čia nėra nei atitinkamos įžangos, nei tuo labiau problemos, kurią lyg ir bandė pateikti pačioje filmo pradžioje, nagrinėjimo. Tai chaotišką struktūrą turintis filmas, kurio istorija vystoma iš dviejų perspektyvų.
Pirmoji – Djuko ir Leo akistata. Žinoma, ši konkurencija, kurią buvo galima pamatyti juostos anonsuose, atrodė tiesiog apgailėtinai. Nei ji buvo juokinga, nei ten buvo kažkokia logika, nei buvo atskleisti personažų motyvai tokiems neadekvatiems poelgiams. Visiškai nieko. Matyt, juostos scenaristas ir režisierius pagalvojo, jog ir taip tokios neišdirbtos situacijos sueis eiliniam žiūrovui. Deja, bet jis klydo. Net ir neišprusęs kino mylėtojas pamatys kokią pigią komediją į kino ekranus prastūmė ponas Sheltonas, jeigu šį filmą dar galima priskirti tokiam žanrui.
Antra perspektyva – kriminalinė dalis. Tai veiksmą ir įtampą turėjusi sukurti siužetinių vingių mišrainė. Gaila tik, jog visos pastangos, jeigu jos ten buvo, pavirto į nesusipratimų mišinį. Jau įpusėjus filmui sunku buvo susigaudyti, kas su kuo kariauja, kodėl tas vyksta, kodėl veikėjai daro tokius neapgalvotus sprendimus ir išvis, kam yra reikalinga policija, kai senukai patys gali susitvarkyti su mirtinais reikalais. Tiesiog kažkoks minčių kratinys.
Humoras ir dialogai - dar klaikiau už pačią šiame filme pateiktų įvykių raidą. Stebėjausi visą filmo rodymo laiką, kaip buvo įmanoma personažams parašyti tokius primityvius dialogus ir monologus. Juokai apie vyriškus organus čia atskira kalba. Atvirai sakau, buvo tiesiog gėda dėl šio filmo kūrėjo, jog jis, 72 metų vyras, gali sugalvoti tokios žemos moralės filmą, kuris visiškai spjovė į Kalėdų esmę.
Kalbant apie herojus, ant kurių pečių laikėsi šios istorijos pamatas, negaliu prisiminti nieko pozityvaus. Nė vienas iš senosios gvardijos vilkų nesugebėjo pralinksminti, įtikinti savo veiksmais ir tuo labiau atsiskleisti. Djukas, kuris tampa tokiu vakarėlių seneliu, nežavi nė vienoje scenoje. Leo -personažas, kuris yra itin paslaptingas, neatskleidžia visiškai nieko apie save, išskyrus vieną vietą filmo pabaigoje, kai ji pasako, dėl ko atvyko į sanatoriją. Ir aš jau nekalbu apie antraplanius personažus, kuriuos galėtų pakeisti medžiai. Nepamatytume jokio skirtumo.
Pasišlykštėjęs šiuo ypatingai nuobodžiu bei visiškai nejuokingu filmu, galiu pasakyti, jog jis keliauja į mano blogiausių šių metų juostų dešimtuką. Nerekomenduoju jo nė vienam žmogui, kuris ruošiasi išleisti pinigus kino teatre. Jį nebent galima būtų pasižiūrėti sekmadienio ryte gulint lovoje, bet ir tai, galiu lažintis, po penkiolikos minučių tektų perjungti kanalą.
Techninė juostos pusė
Apie techninius dalykus čia nėra ką pasakoti. Iš pliusų paminėčiau visai neblogas kalėdines dekoracijas, kai kuriuos visai gerai atrodančius operatoriaus Barry‘io Petersono panoraminius vaizdus ir visai pakenčiamą garso takelį.
Iš minusų išskirčiau vieną – montažą. Tokio neatsakingo ir prasto montažo dar reikia gerai paieškoti. Visos scenos apkarpytos ir neadekvačiausiu būdų sujungtos tarpusavyje, na o siužetinės linijos pasakojimo struktūra taip nerišliai ir nuobodžiai suderinta, jog bežiūrint filmą kas kelias minutes norisi tikrinti laikrodį, kad žinotum, kada ši nesąmonė pasibaigs.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aš dažnai užduodu sau klausimą: ką tokiuose filmuose pamiršo tokie kino grandai kaip Morganas Freemanas ir Tommy Lee Jonesas? Atrodo, jog žmonės neturi, ką valgyti, kad sutinka filmuotis tokiuose projektuose, o gal čia iš draugystės kino kūrėjams? Nes tikrai netikiu, jog tokie kine nusipelnę žmonės pasirašytų dėl pramogos ir gero laiko vaidinti panašiose juostose. Bet.. trumpai apibūdinsiu visų jų pasirodymą.
Morganas Freemanas ir Tommy Lee Jonesas paperka savo charizma, bet to nepakanka, kad jų personažai būtų gyvi. Tai tiesiog buvo itin mediniai ir jokio profesionalumo neturintys pasirodymai, dėl kurių man asmeniškai buvo nesmagu.
Glenne Headly ir Rene Russo irgi nepersistengė, jos įkūnijo tokias pačias medines veikėjas, kaip ir pagrindinis duetas. Prie jų prisijungė dar ir kiti žinomi Holivudo veidai: Joe Pantoliano, Sheryl Lee Ralph ir Elizabeth Ashley. O kaip man buvo gaila Johnny Mathiso, jog ir jam teko sudalyvauti šiame dvasios neturinčiam projekte.
Verdiktas
„Viskas tik prasideda“ – vienareikšmiškai vienas blogiausių 2017 metų komedijos žanro atstovų, kuris savo nejuokinga ir nuobodžiai vystoma istorija, klaikia režisūra, tiesiog niekingai atrodančiais personažų nuotykiais bei gėdingais Holivudo kino veteranų pasirodymais priverčia pasijusti labai nejaukiai dėl taip neatsakingai iššvaistytos pusantros gyvenimo valandos.
