Ir išties, tai nėra lengva užduotis, nes mes puikiai žinome, jog yra tiek daug blogų ir visiškai neįdomių juostų, kurios kiekvienais metais yra kepamos godžių kino studijų prodiuserių, kurie yra įsitikinę, jog žiūrovai sukramtys bet ką, ką jie pasiūlys kalėdine tema.
Žinoma, kalėdiniai filmai gali būti ne vien tik apie šeimas ir jų bandymą susitaikyti ar apie Kalėdų senelius ir jų nuotykius, bet ir apie tyrą meilę, siaubą ir net įkaitus.
Todėl, atsižvelgus į įvairiausių skonių žmonių poreikius, pristatome Jums dešimt geriausių ir įdomiausių kalėdinės temos filmų, kurie privers juoktis, sugraudins ir netgi laikys įtampoje.
Tai nuostabus gyvenimas“ (angl. „It‘s a Wonderful Life“), 1946
Šis garsiausias režisieriaus Franko Capro 1946 metų kūrinys tapo pačiu mėgstamiausiu visų laikų kalėdiniu filmu, kuriame kiekvienas žiūrovas sugebės atrasti kažką savito. Filme pasakojama Džordžo Beilio istorija, kuriam ant galvos vienu metu nukrinta daugybė problemų.
Jis netgi galvoja atsikratyti pačios brangiausios Dievo dovanos – gyvybės. Netikėtai jam į pagalbą ateina angelas, kuris parodo Džordžui jo artimųjų ir miestelio gyventojų likimą, jeigu jis niekada nebūtų gimęs. Išties pamokantis ir už širdies griebiantis filmas, sugebantis parodyti, koks gyvenimas yra gražus, margas ir neįkainojamas kiekvienam iš mūsų. Nors ir nominuotas penkiems Oskarams, bet nepelnęs nė vieno, šis filmas išlieka tikru JAV kino industrijos paveldu ir pačiu šilčiausiu Kalėdinės temos filmu per amžius.
„Stebuklas 34-ojoje gatvėje“ (angl. „Miracle on 34th Street“), 1947
Šis klasikinis 1947 metų pasakojimas pelnęs tris Oskaro statulėles neša savyje žinutę visiems vaikams apie tai, jog Kalėdų Senelis egzistuoja ir gali bet kada įžengti pro namų duris, nešdamas ne tik puikią šventinę nuotaiką visiems aplinkiniams, tačiau ir dovanas – ramybę, meilę, laimę ir sveikatą.
Tai juosta, kuri savyje apipina vaikiškų norų nuoširdumą, neturintį jokių blogų kėslų. Filmas gražus ne tik savo vidumi, bet ir išore. Daug gražių ir prasmingų dekoracijų, jaukiai atrodančios patalpos ir kostiumai. Ką jau kalbėti apie nuostabią pagrindinių aktorių vaidybą.
„Kalėdų giesmė“ (angl. „A Chrismas Carol“/“Scrooge“), 1951
Abiejų rankų pirštų neužtektų, jei tektų suskaičiuoti, kiek per šimtmetį buvo išleista žymiosios Čarlzo Dikenso novelės ekranizacijų. Tačiau be abejonės, nė viena jų neprilygsta 1951 metų klasikiniam perteikimui, kuriame dominuoja puikus garso takelis, įtikinama aktorių vaidyba, nuostabūs kraštovaizdžiai ir nepriekaištingai perteikiama knygos idėja.
Taip pat filmas savyje sukaupia geriausias XX a. amerikietiško kino tradicijas, teatrališkumą ir prašmatnią vizualinę pusę, kurios dėka galima pasijausti kaip tikroje pasakoje apie gėrį ir žmogiškumo paieškas.
„Kalėdinis pasakojimas“ (angl. „A Christmas Story“), 1983
1983 metų šeimai skirtas komedinis pasakojimas apie vienos šeimos problemas Kalėdų išvakarėse perteikia mintį apie tai, jog ne dovanos turi būti svarbiausios kiekvieno žmogaus gyvenime, o artimieji, draugai, giminaičiai ir tie, kurių šypsena gali ištirpdyti net ir didžiausią paniurėlį.
Taip pat filmas kupinas kuriozinių, šmaikščių pagrindinių herojų situacijų, kurias išspręsti bus ne taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kalbant apie geriausius šios šventinės temos darbus, akivaizdu, jog šis darbas turi pakliūti tarp penkių geriausių visų laikų Kalėdinių filmų.
„Kietas riešutėlis“ (angl. „Die Hard“), 1988
Vienas geriausių visų laikų veiksmo filmų ir vienas geriausių Bruce‘o Williso karjeros darbų, jo viršūnė irgi priklauso Kalėdų temai. Jeigu rinktis tarp „Vienas namuose“ ir „Kieto riešutėlio“, antras visiškai nenusibosta, o ir visas adrenalinas, kuris kaupiasi peržiūros metu, pamalonina mamą, žmoną, merginą, nes tada net bet koks paruoštas jų maistas bus skanus po tokios įtemptos ir daug nervų kainuojančios peržiūros.
Taip pat filme yra nemažai sarkazmo ir ironijos, pašiepiami tam tikri kalėdiniai stereotipai, nuo kurių 1988 metais amerikiečiai niekaip negalėjo atsiginti. Brutalus, bet itin smagus darbas, kuris primins, ką reiškia tikros vyriškos Kalėdos.
„Vienas namuose“ (angl. „Home Alone“), 1990
Sunku būtų sutikti žmogų, kuris gyvenime nebūtų matęs kultinio kalėdinio filmo apie vieno berniuko, pasilikusio namuose, nemalonumus su vagimis, norinčiais apšvarinti jo namus. Pirmą kartą juokingas, nuotaikingas ir šiltas filmas, tačiau su kiekviena peržiūra, ypač jei per kiekvienas Kalėdas rodomas visuose televizijos kanaluose, jis tiesiog pabosta.
Vienas didesnių filmo privalumų – aktoriai M. Culkinas ir J. Pesci. Būtent jie ir padaro tikrą šventę bet kuriam vaikui, paaugliui ar net suaugusiam, žiūrinčiam šį 1990 metų hitą.
„Košmaras prieš Kalėdas“ (angl. „The Nightmare Before Christmas“), 1993
Timo Burtono prodiusuotas animacinis eksperimentas, kuris, atrodytų, turėtų būti skirtas Helovinui, išradingo scenaristo ir režisieriaus Henrio Selicko dėka tapo dar vienu kultiniu Kalėdų temos kūriniu. Filmuke pasakojama Džeko Skelingtono kelionė iš tamsos pasaulio į Kalėdų miestelį, kuriame jis sužino, jog egzistuoja gėris, laimė, džiaugsmas ir smagumas.
Jis panoro patirti visa tai ir leisti žmonėms pasijausti laimingais. Būtent tokia tema taip pat parodo stiprią Kalėdų dvasią, kai norisi aplinkiniams teikti vien tik džiaugsmą, kad net ir didžiausi paniurėliai sugebėtų bent akimirkai nusišypsoti. Oskarui nominuotas filmukas tikrai privalomas visiems geros animacijos gerbėjams.
„Tegyvuoja meilė“ (angl. „Love Actually“), 2003
Jeigu kalbame apie britiškus filmus ir Kalėdas, tai akivaizdu, jog jos asocijuojasi su 2003 metais režisieriaus Richardo Curtiso meilės kupinu almanachu apie šešias skirtingas, tačiau labai artimas gyvenimiškas situacijas ir žmonės, bandančius visais įmanomais būdais Kalėdų išvakarėse patirti tą nuostabų, svaiginantį ir tobulą meilės jausmą, susirasti savo antrąją pusę ir leistis į svajingą jausmų kelionę su žmogumi, kurį irgi norisi padaryti laimingu.
Stiprus aktorių kolektyvas su Billu Nighy‘iu, Keira Knightley, Martinu Freemanu ir Colinu Firthu neleidžia nė vienai akimirkai nuobodžiauti, o vien tik kvatoti ir jausti šilumą, dvelkiančią iš ekrano puses.
„Elfas“ (angl. „Elf“), 2003
Kol dar nebuvo „Geležinio žmogaus“, režisierius Jonas Favreu specializavosi šmaikščiomis komedijomis ir geru bendradarbiavimu su visais Holivudo komikais. Jo 2003 metais sukurtas filmas pasakoja netipinio Kalėdų Senelio padėjėjo istoriją, kuris nori tik vieno – surasti savo tikrąjį tėtį ir būti mylimu šeimos nariu.
Filmas kupinas ir juoko, ir ašarų, ir susimąstymų. Nuostabus aktorių kolektyvas ir specifinis aktoriaus Willo Farrello humoro jausmas nė akimirkai neleis nuobodžiauti komedijų gerbėjams. Tai vienas įsimintiniausių paskutinio dešimtmečio kalėdinių filmų, kuris neplagijuoja kitų panašios tematikos juostų, o neša vien tik pozityvias ir gana taiklias nuotaikas kiekvienam žiūrovui.
„Blogasis Santa“ (angl. „Bad Santa“), 2003
Jeigu daugelis kalėdinių filmų turi gerą moralą arba pamokslauja, kaip reikia gyventi dorai ir dėl ko stengtis, tai 2003 metais pasirodęs Terry‘io Zwigoffo filmas neturi su tuo nieko bendro. Tai juoda, labai vulgari, tačiau kartais net itin taikli komedija apie girtuokliaujantį, moterų draugiją mėgstantį ir nusikalstamą veiklą vykdantį Santą Klausą.
Puikūs juokeliai, pajuoka iš storų draugų neturinčių vaikų ir jokios kalėdinės dvasios neturintis filmas tampa nuostabia pramoga kiekvienam chuliganui, kuriam Kalėdos nesiasocijuoja su šiluma, jautrumu ir šypsenomis prie Kūčių stalo. O dar tas nepamirštamas Billy Bobo Thortono pagrindinio vaidmens atlikimas. Tikra pasaka, bet su N-18 ženkliuku.
