Apie ką mes čia...
Vieną dieną, po penkerių metų santuokos su gangsteriu, į Konio salą atvyksta išsigandusi ir neturinti nei skatiko Karolina, kuri nori surasti savo tėvą. Tačiau mergina net nenutuokia, jog jos atvykimas gali sugriauti ne tik jos tėvo, bet ir jo naujos žmonos gyvenimus...
Kūrinio turinys
Woody Alleno pristatinėti tikrai nereikia, todėl eisiu iš karto prie reikalo. Beveik su kiekvienu savo nauju filmu, šis keturiais „Oskarais“ apdovanotas kino virtuozas sugeba nustebinti savo fantazija ir ryžtu įvairiose situacijose pateikti skirtingose socialinėse klasėse gyvenančių žmonių paveikslus. Ir šis filmas nėra išimtis.
Tiesa, kartais būna ir taip, jog lūkesčiai belaukiant naujojo Woody Alleno kūrinio nepasiteisina, nes jie būna dažnai per dideli. Nepaisant to fakto, kiekvienas jo filmas yra tikra šventė kino mylėtojams, kuriems jis visuomet yra paruošęs keletą staigmenų.
Asmeniškai mėgstu ankstyvą Woody Alleno kūrybą ir tuos laikus, kai jis kūrė tikras odes jo mylimam Niujorkui filmuose „Manhetenas“ ar „Anė Hol“. Bet ir XXI amžiuje jis sugebėjo ne kartą nudžiuginti savo polinkiu į kriminalines bei romantines komedijas ir trilerius. Tiesa, paskutiniu jo išties geru filmu buvo 2013 metais pasirodžiusi juosta „Džesmina“, kuri gavo nominacijas trims „JAV kino meno ir mokslo akademijos“ apdovanojimams.
Po šio filmo sekė žiūrimi ir akims malonūs filmai „Mėnesienos magija“, „Neracionalus žmogus“ ir „Aukštuomenės klubas“, tačiau, deja, nė vienas iš mano paminėtų filmų netapo kažkokiu ypatingu ir įsimintinu kino projektu.
Apie „Užburtą ratą“ galima būtų pasakyti tą patį. Atrodo, jog net ir tokie darbštūs žmonės kaip Woody‘is Allenas kartais perdega. Žinoma, tai nėra pats prasčiausias jo darbas, bet ir ne toks, apie kurį norėtųsi ilgai kalbėti ir jį rekomenduoti bičiuliams. Tai tiesiog dar vienas pasakojimas apie nelaimingą santuoką, neištikimybę, pavydą ir bėgimą nuo savo problemų. Tokių filmų mes matėme, tokius filmus buvo kūręs ir pats režisierius.
Todėl, bežiūrint šį naują kino grando darbą, tampa tiesiog nuobodu, nes visą tai mes jau kažkur žiūrėjome. Žinoma, filmas turi savo pliusų. Jame ganėtinai aiškiai yra pateikiami susižavėjimo ir įsimylėjimo skirtumai, todėl žmonės, kurie nesugeba to atskirti, turi pamatyti, kaip šioje juostoje ši tema yra gvildenama ir kaip vienas mažytis žodis „myliu“ sugeba pakeisti ir net sugriauti kelių žmonių gyvenimus. Visgi kartais reikia gerai pagalvoti, ką sakai ir kam sakai.
Filme yra ir nebloga alegorija į nelaimingos santuokos priežastį. Ši dalis filme man pasirodė pati stipriausia ir taikliausia. Woody Allenui pavyko visai tiksliai nurodyti moters tipažą, kuris ne tik aukojasi dėl savęs, bet ir dėl savo vaiko, kad tik turėtų pastogę virš galvos net neatsižvelgiant į tai, jog šalia jos bus net ir didžiausias stuobrys, girtuoklis ar smurtautojas. Ironiška, bet kokia pažįstama situacija, jeigu kalbėtume apie kai kurias mūsų šalies moteris.
Meilės tema, kuri irgi gvildenama šioje siužetinėje linijoje apie savotiškai atrodantį santykių trikampį arba net ir kvadratą, tampa viso veiksmo priežastimi. Būtent šis jausmas sukelia pavydą, neapykantą, skausmą ir neviltį pas kiekvieną iš juostoje pasirodančių herojų. Todėl norisi paklausti, ar visgi meilė yra kalta dėl visų negandų, ar tai žmonės, kurie nesugeba prisiimti atsakomybės dėl savo padarytų veiksmų? Ir į šį retorinį klausimą manau kiekvienas turėtų aiškų atsakymą.
Ir viskas. Daugiau čia nieko nėra. Tai filmas apie žmonių santykius ir jų veiksmų padarinius. Net ir anonsuose suintrigavusi gangsterinė dalis apie „pažymėtą“ moterį, čia buvo pateikta taip lengvai, jog ją yra tiesiog sunku pastebėti. Bet situaciją gelbėjo keli personažai, kurie ir prisidėjo prie filmo žiūrimumo.
Didžiausią įspūdį, žinoma, palieka Džinė, nes tai nėra paprastas ir labai lengvai perkandamas personažas. Na, bent jau ji nėra tokia iš pat pradžių. Vėliau ji atsiskleidžia kaip trapi ir meilės išsiilgusi moteris, kurią labai lengva užgauti. Žinoma, jos situacija yra tipinė, jeigu kalbėsime apie neištikimybės priežastį. Kai kurie vyriškos giminės atstovai gal to ir nesupras, tačiau tokių moterų yra labai daug, nes jos tampa tiesiog neįdomios savo vyrams, o kai kas nors kitas joms gražiau nusišypsos, parodys menkiausią dėmesį, jos susilydo ir net to nesuvokdamos, atsiranda kito vyro lovoje.
Hamptis yra tipinis darbštuolis, kuris laiką leidžia eidamas į beisbolo rungtynes ir žvejodamas. Jame nėra jokios romantikos, jokio noro išbandyti kažką naujo, kad galėtų patirti naujus įspūdžius. Jo karikatūra atspindi irgi nemažą pliktelėjusių pilvūzų armiją, kurie yra įsitikinę, kad jie savo žmonoms yra nepakartojami ir mylimiausi. Bet, deja, taip nėra.
Karolina ir Mikis, kurie irgi tampa svarbiais šio pasakojimo dalyviais, sužavi mažiausiai. Šie antraplaniai herojai, kurie tampa visos siužetinės linijos branduoliu, neatsiskleidžia kaip asmenybės. Apie juos mes sužinome mažiausiai, o ir jų veiksmai kartais atrodo labai dirbtinai, jog neįtikina.
Apie Džinės sūnų Ričį irgi galima pasakyti mažai. Filme net nėra paaiškinami jo poelgių motyvai. Taip, jie prajuokina, bet atvirai šnekant, kodėl jis taip elgiasi, tampa tikra mįsle. Tokia pat mįsle, kaip ir filmo pabaiga. Iš vienos pusės atviras finalas yra gerai, norint priversti žiūrovus sugalvoti savo pabaigą, iš kitos – tai visiškai nesąmoningai pasibaigęs filmas, kuris tiesiog leidžia galvoti apie tai, jog Woody‘is Allenas užsižaidė su scenarijumi ir neturėdamas jokių idėjų pabaigai, tiesiog nutraukė filmo rodymą. Ir tai man labiausiai nepatiko visame šiame pasakojime.
Visumoje – tai dar vienas nieko neypatingas režisieriaus projektas, kuris užsimirš praėjus kelioms valandoms po filmo peržiūros. Tikėkimės, jog ateityje mes sulauksime geresnių filmų, kuriais mus palepins šis darbštus kino kūrėjas.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės labiausiai patiko spalvų paletė, kurią šiam filmui panaudojo Woody‘is Allenas. Tos ryškios spalvos, dvelkiančios karščiu ir puikiai sukuriančios šeštojo praeito amžiaus dešimtmečio atmosferą Konio saloje, džiugina akis nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į herojų aprangą, kuri tobulai atspindėjo rodomą laikotarpį, o ką kalbėti apie dekoracijas, madas, gatves ir, žinoma, automobilius. Viskas čia buvo atlikta preciziškai, norint sukurti reikiamą atmosferą ir perkelti mus į praeitį.
Kameros darbas irgi palieka gerą įspūdį. Ypatingai jis puikus, kai susikoncentruojama ties ilgais aktorių monologais ir dialogais, o taip pat, kai ekrane yra rodomos gatvelės ir paplūdimys. Tokie vasariški vaizdai sukelia karštį kino salėje, ypač, kai už lango karaliauja žiema.
Muzikinė dalis kaip visuomet – nuostabi. Labai gerai parinktos tiek muzikinės kompozicijos, tiek ir dainos, jog žiūrint filmą atsiduri tais laikais, kuriais vyko filmo siužetinės linijos veiksmas. Garso ir vaizdo montažas standartinis Woody Alleno filmams. Čia jau tikrai prie nieko neprikibsi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostoje pagrindinius vaidmenis atliko keturi aktoriai, todėl apie juos ir pakalbėsiu.
Pirmasis – seniai kino ekranuose ir didesniuose kino projektuose apskritai matytas Jimas Belushis su savo vaidmeniu susidorojo ganėtinai neblogai, tačiau išskirtinės vaidybos jo veiksmuose mes nepamatėme. Kartais jo personažas labai priminė kultinį Elą Bandį, kas šiek tiek džiugino.
Užtat jo žmoną suvaidinusį Kate Winslet buvo nepakartojama. Nuostabus aktorės pasirodymas, kuris, matyt, nebus įvertintas „JAV kino meno ir mokslo akademijos“ narių, tačiau įsimins ilgam žmonėms, kurie pasižiūrės šį filmą. Emocionali, aistringa, nusivylusi, laiminga, įsimylėjusi ir pikta – tai tik dalis jos veidų, kuriuos ji pademonstravo savo vaidybiniais sugebėjimais šioje ganėtinai vidutiniškoje juostoje.
Justinas Timberlake‘as kartais sugeba nustebinti savo vaidyba, o kartais jis pademonstruoja savo įkūnijamus personažus pernelyg nenatūraliai. Ir čia buvo būtent klaiki ir visiškai neįtikinama vaidyba. Ypatingai paskutinėse scenose su Kate Winslet, kuri tiesiog sutriuškino Justino pasirodymą.
Talentinga, bet dažnai savo potencialo neišnaudojanti Juno Temple, taip pat nepasirodė iš savo geriausios pusės. Nykus ir labai neįdomus personažo pateikimas, kuris tiesiog buvo tam, kad sukurti kažkokį ažiotažą mano paminėtų personažų gyvenimuose.
Kiti aktoriai taip pat nepademonstravo nieko įdomaus. Tiesa, prajuokino Steve‘o Schirripos ir Tony‘io Siricos trumpas pasirodymas. Nejaugi nėra kitų aktorių, kurie galėtų suvaidinti mafijozus? Nes atrodo, kad tik „Sopranuose“ tokie pasirodydavo.
Verdiktas
„Užburtas ratas“ – niekuo neypatingas Woody Alleno filmas, kuriame be nepriekaištingos Kate Winslet vaidybos ir visai geros techninės dalies, apima keistas deja vu jausmas, lyg tai jau buvo kažkur matyta istorija apie meilės trikampį, šeimyninio gyvenimo negandas bei vyro ir moters stereotipus būnant nelaimingoje santuokoje.
