Šįkart, nenorėdamas iš rankų paleisti potencialios kino frančizės kaip tai įvyko su „Kaip atsikratyti boso“ kino serija, režisierius sugalvojo žiūrovus palepinti ne tik naujomis kuriozinėmis pagrindinių herojų situacijomis, bet dar ir suteikti tęsiniui kalėdinės atmosferos, kuri jau nuo lapkričio pradžios juntama beveik visuose kine pasirodančiuose Holivudiniuose filmuose.
Apie ką mes čia...
Bredas ir Dastis užkasė karo kirvius dėl savo vaikų gerovės ir dabar gyvena pilnoje harmonijoje, apsupti ne tik savo atžalų, bet ir nuostabių žmonų meilės. Tačiau situacija kardinaliai pasikeičia, kai Kalėdoms pas juos atvyksta jų visiškai skirtingo būdo tėčiai – gyvenimo džiaugsmu trykštantis Donas ir brutaliai kietas Kurtas. Dabar vyrų laukia labai didelis jų draugystės išbandymas...
Kūrinio turinys
Pirmoji „Tėtuko namie“ dalis buvo visai neblogai įgyvendintas komedijinis projektas, kuris privertė visai smagiai praleisti laiką kino salėje. Ir nors tai nebuvo ypatingo siužeto projektas, tačiau jį žiūrėti buvo lengva, o tai ir papirko. Būtent todėl, paskelbus apie tęsinio darbus, pagalvojau, jog dabar kino studija „Paramount Pictures“ bandys iš šio finansinio hito išspausti kuo įmanoma daugiau šlamančių.
Žinoma, praktika rodo, jog labai retai, ypač paskutiniais metais, sėkmingų komedijų tęsiniai pakartoja pirmtakų rezultatus. Kaip pavyzdį pateiksiu „Tedis 2“, „Kaimynai 2“ ir „Blogos mamos ir jų Kalėdos“. Kiekvienas iš mano išvardintų filmų užsidirbo labai daug pinigų, tačiau jų tęsiniai nesugebėjo užsidirbti net pusės to, ką pavyko pasiekti originalioms juostoms. Todėl, kaip bebūtų, iškyla paprastas klausimas – kodėl? O viskas labai paprasta.
Pirmos dalys turėjo šiokį tokį ažiotažą, kažkokią naujovę, jog žmonės bėgo į kino teatrus, bet kartu tai buvo visiškai vienkartinės juostos, kurios turėjo pasibaigti ties pirmąja dalimi. Akivaizdu, jog godūs studijos vadovai to nesuprato ir norėdami pasipelnyti skubotai į produkciją paleisdavo pratęsimus. Ir kaip mes visi puikiai žinome – skubėjimas niekada nepasiteisina kokybės atžvilgiu.
Todėl visiškai suprantama, kodėl į antrąjį „Tėtuko namie“ filmą buvo taip skeptiškai žiūrima. Ir tikrai ne dėl to, jog jo pagrindinė tema – Kalėdos.
Šiais metas jau teko nusivilti visiškai neskaniu ir netgi pernelyg primityviu kalėdiniu filmu „Blogos mamos ir jų Kalėdos“, todėl eidamas į Seano Anderso filmą tikėjausi išvysti identišką rezultatą. Ir mano nuostabai, filmas pasirodė kur kas geriau.
Pirmiausia, filmas smagus dėl savo paprastos potekstės apie auklėjimą ir vaikų požiūrį į juos auginančius tėvus. Todėl filme ši tema yra pateikiama iš kelių kartų perspektyvų – vaikų, jų tėvų ir senelių. Todėl čia ne tik galima susimąstyti apie daromas klaidas norint išauklėti vaiką, bet ir smagiai pasijuokti iš kuriozinių situacijų, į kurias pakliūva šios juostos herojai.
Filmo anonsas:
Antra – filmas turi naujus, netgi sakyčiau žymiai smagesnius, herojus. Kalbu apie Dasčio tėtį Kurtą ir mieliausią žmogų pasaulyje, Bredo tėtušį – Doną. Abu šie herojai leidžia iki galo suvokti, iš kur pagrindiniai personažai yra tokie, kokie yra. Donas ir Kurtas ne tik atskleidžia savo atžalų personažus, bet ir leidžia pažvelgti į juos iš visiškai naujos, žymiai jautresnės žmogiškosios pusės. Patys Bredas ir Dastis išlieka nepasikeitę – vienas vaidina kietą ir tikrą mačo, nors giliai širdyje yra jautrus ir norintis būti pripažintas, o kitas yra iki negalėjimo įkyrus ir geraširdis nevykėlis.
Kiti juostoje pasirodantys personažai yra nepasikeitę nuo pirmos dalies, todėl nieko ypatingo jie ir nesukuria. Na, nebent galima paminėti Rodžerį, kuris šio filmo pabaigoje gerai prajuokina.
Pats siužetas yra standartinis tokio pobūdžio filmams, kurių pagrindinė tema – Kalėdos. Tačiau kaip nekeista, jis yra patrauklus akims ir svarbiausia, bežiūrint šią istoriją galima pajusti tikrą kalėdinę dvasią ir dar gauti gal kažkiek nuvalkiotą bei banalų, bet visai neblogą pamokslą apie šeimos svarbą. Ir maloniausia, jog čia visgi yra parodoma šeimos išvyka, jų noras būti kartu, jų nuotykiai ir šventinės akimirkos, o ne vulgarių kvaišų mamų prisigėrimas ir pokalbiai apie penius kaip buvo visai neseniai kino ekranuose pasirodžiusioje „Blogų mamų“ antroje dalyje.
Visumoje, filmas tikrai vertas bent jau vienos peržiūros kine. Svarbiausia, einant į jį nereikia tikėtis stebuklų, o tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis kvailomis ir juokingai atrodančiomis situacijomis, kurių dėka ne tik pagerės nuotaika, bet dar ir užplūs nostalgiški prisiminimai iš Jūsų pačių smagiausių Kalėdų. Kol kas, tai smagiausiais šiais metais matytas kalėdinis filmas, kurio naivumas paperka labiau, nei vulgarūs ir neskoningi juokeliai apie antrą galą.
Techninė juostos pusė
Daug kalbėti apie techninius šios juostos privalumus nereikia. Visgi čia yra komedija, o ne 200 milijonų dolerių kainavęs specialiųjų efektų prifarširuotas blokbasteris. Visumoje, juostos vaizdas tiek iš operatoriaus pusės, tiek ir dėka dekoracijų yra tvarkingas ir nerėžiantis akių.
Muzikinė dalis irgi džiugina, nes filme galima išgirsti daug žinomų kalėdinių dainų, tokių kaip „Do They Know It‘s Chrismas?“ ar „Jingle Bells“ bei tokių kietų gabalų kaip roko muzikos dinozaurų „AC/DC“ hito „Thunderstruck“ ir hip hopo muzikos pionierių „RUN DMC“ kalėdinės dainos „Christmas in Hollis“.
Vaizdo montažas ir garso montažas standartinis tokio pobūdžio filmams. Nėra jokių trukdžių, vientisas siužetas vystosi lengvai, garsas suderintas puikiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai Willas Ferrellas ir Markas Wahlbergas jau nebe pirmą puikiai susibendrauja filmavimo aikštelėje, todėl nėra jokių priekaištų dėl jų personažų pateikimo. Kietuolis ir nevykėlis, kurie kaskart pasirodę ekrane sugeba prajuokinti. Ir kas svarbiausia – kartu jie labai gerai žiūrisi.
Užtat ką galėčiau išskirti, tai, žinoma, brutalų Melą Gibsoną, kuriam šiame filme atiteko paties didžiausio šunsnukio vaidmuo. Žiūri į jį ir nekenti visa širdimi, ant kiek jo vaidinamas personažas yra atgrasus ir nemalonus akims. Tačiau ne ką mažiau atgraso ir Johno Lithgowo herojaus saldumas. Todėl šie aktoriai tiesiog nepakartojamai įkūnijo iš įvairiausių stereotipų nulipdytus veikėjus.
Iš antraplanių aktorių, kurie filme irgi visai smagiai susidorojo su savo rolėmis, galima paminėti imtynininką Johną Ceną ir gražuolę „Victoria‘s Secret“ modelį Alessandrą Ambrosio. Visi kiti – nieko ypatingo nesukūrę aktoriai, kurie bent jau neerzino savo buvimu.
Verdiktas
„Tėtukas namie 2“ – standartinis ir niekuo iš kitų panašaus pobūdžio kino projektų neišsiskiriantis Kalėdinis filmas, kuris visgi žavi savo lengvai vystoma siužetine linija, visai nebloga humoristine dalimi, smagiomis ir kartais bukai atrodančiomis herojų situacijomis, šventine atmosfera, prasmingu pamokslu apie šeimos svarbą ir be galo charizmatiškais aktoriais kaip Melas Gibsonas ir Johnas Lithgowas.
