Apie ką mes čia...

Skriejančiame iš Stambulo į Londoną „Rytų eksprese“ įvykdoma kraupi vieno įtakingo žmogaus žmogžudystė. Kas tai padarė? Koks buvo šio sunkaus nusikaltimo motyvas? Kodėl žmogžudystė buvo įvykdyta būtent traukinyje? Būtent tą turi išsiaiškinti geriausias pasaulyje detektyvas – Erkiulis Puaro.

Kūrinio turinys

Pirmą kartą Agathos Christie detektyvo „Žmogžudystė Rytų eksprese“ motyvais paremtas filmas buvo pristatytas lygiai po keturių dešimtmečių nuo knygos pasirodymo, kas tapo visai neblogu marketinginiu ėjimu tiek pačiai knygai, apie kurią ir vėl pradėjo daug kas kalbėti, tiek ir režisieriaus Sidney Lumeto juostai.

Originalus filmas prikaustė dėmesį nuo pradžios iki pat galo, nes buvo labai kruopščiai vykdomas tyrimas, kurio metu išties sunkiai galima buvo atskleisti pabaigą. Visgi režisierius pasistengė suklaidinti knygą skaičiusius žiūrovus ir šiek tiek nutolti nuo originalaus kūrinio siužetinės linijos pateikimo. Ir tik pačioje filmo pabaigoje, buvo atskleista, jog visą šį laiką, filmo kūrėjas Sidney Lumetas su žiūrovu žaisdamas šaradas, vykdė itin sudėtingą planą – jis norėjo ne tik tiksliai pateikti literatūrinio kūrinio pabaigą, bet ją parodyti tokiu būdu, kad net ir tie, kurie yra susipažinę su knyga, maloniai nustebtų, jog buvo apgauti.

Tačiau originalus filmas turėjo ir vieną minusą – tai buvo labai lėtas ir kartais pernelyg monotoniškai nuobodus filmas, kuris šiuolaikiniam žiūrovui sukeltų paralyžių kino salėje. Todėl nenuostabu, jog studija „20th Century Fox“, kuriai priklauso šios knygos teisės , norėjo iš naujo papasakoti šią žymią istoriją ir ją pateikti moderniai, kad net ir jauni kino mylėtojai galėtų ja mėgautis. Todėl „Žmogžudystę Rytų eksprese“ perkelti į kino ekranus buvo pasirinktas pramoginių ir kostiuminių filmų specialistas, britas Kennethas Branaghas, kurio keli paskutiniai filmai sulaukė labai didelės finansinės sėkmės, o kartu ir buvo gerai sutikti žiūrovų bei kino kritikų.

Didžiausia naujojo filmo intriga – ar bus pakeista pabaiga, ar visgi tai bus tiesioginis 1974 metų juostos perdirbinys? Ir čia aš nieko neatskleisiu, nes kaip visi padorūs kino mylėtojai, nenoriu gadinti žmonėms peržiūros. Tikrai šventai tikiu, jog nemažai žmonių yra skaitę knygą bei matę jau paminėtą Sidney Lumeto juostą.

Ši juosta nuo Sidney Lumeto filmo skiriasi labai lengvu tonu. Tai nėra tamsiai atrodantis trileris su detektyvo žanrui būdingais siužetiniais išvedžiojimais ir žiūrovo maustymu, o pakankamai savo banalumu įtraukiantis pasakojimas, kuriame yra visko, kas gali suteikti gerą pramogą kino salėje. Ir tai yra vienas didelis pliusas režisieriui, kuris pabandė neapsunkinti žiūrovams gyvenimo.

Iš kitos pusės, nors juosta ir suteikia gerą pramogą kino salėje, bet tai kartu pernelyg ištęstas kino filmas. Jau įpusėjus filmui galima labai lengvai nuspėti kaip baigsis šis pasakojimas ir kas yra žudikas. Atidesni žiūrovai atkreips dėmesį į vieną detalę, kuri atskleidžia šio tyrimo pabaigą. Gaila, bet čia buvo viena iš klaidų, už kurią yra sunku atleisti. Iš karto dingsta visas malonumas stebėti tai, kaip rutuliojasi naujas Erkiulio Puaro nuotykis su iš pirmo žvilgsnio sunkiai atskleidžiamu nusikaltimu.

Pats Erkiulis Puaro – tai neatitinkantis knygoje aprašyto personažo išvaizdos, bet kartu turintis visus svarbius literatūriniame kūrinyje minimo veikėjo bruožus. Ir toks neatitikimo bei panašumo mišinys man asmeniškai pasirodė visai žaismingas. Akivaizdu, kad juostos režisierius jį pritaikė prie savęs. Visgi, tai dar ir šio personažo atlikėjas. Bet apie tai vėliau. Taigi, grįžtant prie Erkiulio, tai šis veikėjas nuo pražios filmo iki pat juostos pabaigos žavi ne tik savo keistenybėmis, bet ir nuovoka. Tai tikras detektyvas, kuriam pavydėtų net ir pats Šerlokas Holmsas, tačiau viena detalė šiek tiek erzino. Erkiulis pernelyg daug kartų filme pabrėžia savo pranašumą prieš kitus žmones, o taip pat ne itin vykusiai komentuoja apie tai, jog jis yra geriausias pasaulyje detektyvas. Tai labai sumenkina šį puikų seklį kaip asmenybę.

Kiti herojai, kurie tampa įtariamaisiais žmogžudyste, atsiskleidžia atėjus tam tikram laikui, bet jų psichologiniai charakteriai taip ir lieka kažkur užmarštyje. Tai kartu neįdomūs ir nepatrauklūs veikėjai, neturintys visiškai jokios charizmos. Vienintelis žmogus, kuriam visos juostos metu dar buvo galima jausti potraukį, buvo Edvardas Račetas. Paslaptingas, turintis daug priešų ir galintis sužlugdyti bet ką savo kelyje, Račetas keliose scenose net sugebėdavo užtemdyti ir patį Erkiulį. Būtent jis ir tapo antru svarbiu šios istorijos dalyviu.

Štai ir viskas, daugiau šiame filme nėra nieko įdomaus, ką būtų galima paminėti ir neatskleisti paslapties apie siužetinės linijos vingius. Na, išskyrus tą momentą, kuriame Erkiulis Puaro gauna naują bylą. Ši scena man priminė daugelį filmų apie superherojus arba tas juostas, kurių pabaigoje yra užsimenama apie pratęsimą. Šiuo atveju tai buvo „Mirtis ant Nilo“ – antra populiari Agathos Christie knyga, kurią 1978 metais į kino teatrus perkėlė Johnas Guillerminas. Todėl tikėtina, jog jeigu šis filmas susilauks finansinės sėkmės, po kelerių metų ir vėl pamatysime Erkiulį ir jo ūsus visame gražume, tik jau šiltesnėe aplinkoje nei čia – Egipte.

Bendrai, juosta mane šiek tiek nuvylė, bet kartu peržiūra kine neprailgo, todėl kaip pramoginį detektyvinį filmą aš šį Kennetho Branagho darbą vertinu teigiamai. Verta tikrai nueiti, bet tikėtis įspūdingos istorijos nereikia. Norint tą gauti, į rankas reikia pasiimti knygą.

Techninė juostos pusė

Filmo koncepcija man priminė teatrinį pastatymą, todėl nieko keisto, jog čia yra labai daug puikų ir kruopščiai pateiktų dekoracijų, nuostabių herojų kostiumų. Žinoma, pats veikėjų grimas bei jų šukuosenos tiksliai atspindi rodomą laikotarpį. Ką jau kalbėti apie kokybišką CGI, kurio dėka buvo sukurtas labai natūraliai atrodantis foninis Stambulo ir Jeruzalės vaizdas. Čia nėra dėl ko prikibti. Vizualiai filmas atrodo stilingai ir prabangiai.

Kameros darbas, kurį atliko ilgametis režisierius draugas bei operatorius Haris Zambarloukos, irgi vertas pagyrimo. Žinoma, labiausiai į akis krito stambūs ir tolimi traukinio planai, kuriuose buvo gana vaizdingai pateikti herojai ir tai, kas dėjosi su jais būnant vagonų viduje. Taip pat palepinti buvome ir panoraminiais kalnų vaizdais bei kitais įspūdį keliančiais kraštovaizdžiais. Detalumo filme irgi netrūko, todėl operatoriaus dėka buvo apčiuoptos visos svarbios ir nelabai esminės patalpų detalės.

Užtat muzika, kurią filmui parašė dviems „Oskarams“ nominuotas kompozitorius Patrickas Doyle‘as, nesužavėjo. Visiškai nedetektyvinis garso takelis, kuris juostai nesugebėjo suteikti reikiamos mistinės atmosferos ir sukelti įtampos jausmo, kai Puaro bando išnarplioti sudėtingai atrodančią mįslę.

Vaizdo montažas atliktas labai kokybiškai, jog nenukenčia siužetinės linijos vientisumas, o prisiminimo scenos, kuriose figūruoja nužudytasis, labai gerai įsiterpia į bendrą rodomos istorijos paveikslą. Garso montažas pakenčiamas. Nėra čia jokių staigių scenų, kurias galėtų paįvairinti sustiprintas garsas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Tokio aktorių kolektyvo, kuris buvo surinktas šiame filme, manau galėtų pavydėti bet kuris pasaulio režisierius. Ir čia aš atvirai pasakysiu – labai retai kada galima išvysti tokį žvaigždyną viename kino projekte.

Tačiau, nors ir kaip viskas patraukliai atrodo, tai nereiškia, jog viskas yra taip gerai.

Visas dėmesys filme atitenka juostos režisieriui ir pagrindiniam šio pasakojimo herojui, detektyvui Erkiuliui Puaro. Kennethas Branaghas visai neblogai atliko savo vaidinamą personažą, tačiau kartais jis užsižaisdavo ties juo, jog aplinkui nematydavo kitų personažų, tik savo stulbinančius ūsus ir pasiputimą. Todėl didžiausia filmo bėda ir yra pats režisierius, kuris susitelkė tik į save.

Johnny‘is Deppas filme atliko vieną iš savo trumpiausių vaidmenų, tačiau tai buvo patrauklus ir žaviai charizmatiškas herojaus pateikimas. Na, bet visada malonu žiūrėti į šį aktorių, nesvarbu, kokiame kino projekte jis vaidintų.

Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti ne tiek ir daug ekraninio laiko gavusius Penelope Cruz, Manuelį Rulfo, Daisy Ridley, Dereką Jacobį, Michelle Pfeiffer, Lucy Boynton ir Judi Dench su Williamu Dafoe.

Vieninteliu antraplaniu aktoriumi, kuris turėjo šiek tiek didesnį vaidmenį, buvo „Gražuolės ir pabaisos“ žvaigždė Joshas Gadas, įkūnijęs Makvyną. Ir kaip nekeista, šis ne itin populiarus aktorius pastaraisiais metais ganėtinai dažnai pradėjo rodytis ekrane ir atlikinėti visai gerus vaidmenis. Ir čia jis su savo role susidorojo pakankamai įtikinamai.

Verdiktas

„Žmogžudystė Rytų eksprese“ – dėl savo vizualinių sprendimų patraukliai atrodantis, nenuobodus, be galo stilingas ir lengvai pramogai kine skirtas Kennetho Branagho režisuotas ryškiausių Holivudo žvaigždžių prifarširuotas filmas, kurio esminiu varikliu tampa ne mįslinga žmogžudystės byla, bet geriausio pasaulyje detektyvo Erkiulio Puaro pasipūtimas bei jo neįtikėtini ūsai.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)