Apie ką mes čia...

Didingam ir spindinčiam Dievų pasauliui Asgardui gresia išnykimas. Kadaise nenugalima, bet Odino sutramdyta pragariškoji mirties deivė Helą vėl prisikėlė. Vedama keršto ir noro valdyti, ji akimirksniu susidoroja su kiekvienu jai kelią pastojusiu kariu, o vienintelį savo rimtą priešą Torą ji pažemina ne tik sunaikindama griaustinio Dievo kūjį „Mjolnirą“, bet dar ir jį išmesdama iš jo tėvynės.

Atsidūręs nežinomoje planetoje, Toras visais įmanomais būdais bando išgyventi. Tačiau mintys apie Helą jam neduoda ramybės. Todėl griaustinio Dievas sugalvoja planą, kaip galima būtų pabėgti iš jį kalinančios planetos. Žinoma, tam jam prireiks seno draugo, priešo ir naujai atrasto kovotojo pagalbos...

Kūrinio turinys

Kai tik išgirdau, jog trečiosios ir finalinės „Toro“ dalies imsis Naujosios Zelandijos kino kūrėjas Taika Waititi, pagalvojau, jog tai kažkoks nevykęs pokštas. O viskas dėl to, jog esu puikiai susipažinęs su šio kino režisieriaus filmografija ir niekaip negalėjau jo įsivaizduoti „Marvel“ kino studijos projekte. Tai buvo protu nesuvokiamas „Marvel“ vadovo Kevino Feigo‘o sprendimas. Todėl teko laukti ir tikėtis, jog režisieriaus matomas pasaulis kine nepridarys bėdų taip sklandžiai vystomai kino frančizei, kuri prasidėjo dar 2008 metais su pirmuoju „Geležinio žmogaus“ filmu.

Galiausiai, šių metų pradžioje pasirodžius pirmam labai žavingai atrodančiam anonsui bei atskleidus pagrindinę siužetinę liniją, teko nusiraminti. Bent jau iš pirmų pristatymų filmas atrodė ne tik labai gyvas, bet jis savo stiliumi dar priminė pačius smagiausius „Marvel“ kino visatos projektus – „Galaktikos sergėtojus“. Svarbu ir tai, kad filmo istorija buvo paimta iš dviejų ganėtinai gerų komiksų – „Ragnaroko“ ir „Halko planetos“, kurių istorija buvo supinta į vientisą pasakojimą.

Ir tai mane sužavėjo labiausiai, nes, tiesą sakant, pirmieji du „Toro“ filmai nebuvo tokie kvapą gniaužiantys, kaip du paskutiniai „Kapitono Amerikos“ projektai, jie nusileido soliniams „Geležinio žmogaus“ filmams, nesužavėjo kaip „Daktaras Streindžas“ ir „Skruzdėliukas“, o taip pat neprilygo ir 2008 metų „Nerealiojo Halko“ istorijai. Ir aš jau nekalbu apie galingai atrodančius „Keršytojus“.

Todėl vien jau iš anonsų išvydęs, ką gali Taika Waititi, pradėjau tikėti, jog šis filmas taps ne tik svarbiausiu „Toro“ trilogijoje, bet jis bus vienu iš esminių „Marvel“ studijos pasididžiavimų.

Tokiu šis filmas ir tapo – stipriu, drąsiu, visiškai kitokiu nei kiti „Marvel“ projektai, kuriais jau beveik visą dešimtmetį mus lepina Kevinas Feige‘as. Maloniausia yra ir tai, jog pasirinkta ne tokia jau ir lengva tema trečiam soliniam „Toro“ filmui – „Ragnarokas“, kurią meistriškai apdorojo režisierius ir visa scenaristų grupė, jog viskas buvo pateikta labai žaismingai, bet kartu ir rimtai.

Ši vizija tapo puikia metafora skandinavų mitologijoje aprašytoje pasaulio pabaigoje. Ir kas svarbiausia – ją gali suprasti net ir patys mažiausi kino lankytojai. Gi ne visada reikia apsunkinti kino žiūrovui galvą, norint papasakoti ką nors protingo. Galima gi tą padaryti ir labai švelnia forma.

Taigi, pagrindiniu visos šios unikaliai atrodančios juostos varikliu tampa... Ogi humoras. Taip, supratote mane teisinga. Tai yra nuostabi, labai gerai apgalvota, turinti dešimtis humoru trykštančių scenų, komedija. Būtent taip ir reikia žiūrėti į šį filmą, kuris, žinoma, nėra toks jau atviras kaip „Deadpoolas“, bet jame yra labai daug ant padorumo ribos svyruojančių juodų juokelių. Čia ir pasimato firminis Taika Waititi stilius, kuriuo jis užpildė visas humoristines vietas.

Nepamenu, kada taip garsiai juokiausiu iš filme matomo absurdo bei labai komiškų herojų situacijų. Tiesa, nemaža jų dalis buvo labai susieta su ankstesniais filmais, todėl tie žmonės, kurie nėra matę bent jau pirmųjų „Keršytojų“, nelabai supras, kodėl kino salėje iš tam tikrų rodomų vietų yra taip juokiamasi. Todėl, jeigu jums nepatiko pirmieji du „Toro“ filmai, bet žavitės „Galaktikos sergėtojais“, šį filmą būtina pamatyti, nes nei vienas „Marvel“ kino visatos filmas nėra toks žvalus ir nuotaikingas, kaip ši humoro prifarširuota juosta.

Be komiškosios filmo dalies mes gauname ir labai stipriai atrodantį veiksmo kokteilį. Pagrindinį veiksmo akcentą sudaro dvikovos, kurių čia yra begalė. Svarbiausia iš jų – Halko ir Toro akistata. Ir žinote, „Marvel“ tą faktą pristatė ganėtinai adekvačiai ir nepavadino filmo „Toras prieš Halką: Ragnaroko belaukiant“. Kodėl aš taip sakau? Na, prisiminkime 2016 metų studijos „Warner Bros.“ filmą „Betmenas prieš Supermeną: Teisingumo aušra“ ir kaip buvo akcentuojama šių žymių superherojų dvikova mano minimoje juostoje. Jie, toje beveik pustrečios valandos epiškai atrodančioje istorijoje tarpusavyje kovėsi mažiau nei dešimt minučių. Ir čia yra lygiai tas pats. Toras su Halku kovoja beveik tokį pat laiką. Ši epinė dviejų „Marvel“ komiksų herojų dvikova atrodo įspūdingai.

Kadras iš filmo "Toras. Pasaulių pabaiga"

Tačiau ar ji užgožia kitus veikėjų susidūrimus ir mūšius? Tikrai ne. Kiekvienas mūšis yra skirtingai įtraukiantis ir sukeliantis epiškumo jausmą. Nuo filmo pradžios iki pat finalinių titrų gauname begalinį malonumą stebėti kol kas galingiausias „Marvel“ kino visatoje matytas kovas. Ir čia nėra juokai. Net „Keršytojai“ nusileidžia šios juostos veiksmo scenoms. O tai daug ką pasako apie filmo didybę ir studijos norą su kiekvienu filmu vis augti.

Atmetus herojiškai atrodančius veikėjų pasirodymus veiksmo scenose, norėčiau pasakyti, jog šiame filme buvo pristatytas antrasis kol kas įdomiausias blogietis – Hela. Pirmuoju, žinoma, tapo Toro netikras brolis Lokis. Hela savo esybe kelia neviltį, bet neįmanoma ja nesižavėti. Tai lyderiškų bruožų antagonistas, kuriam norisi ne tik užvaldyti visą Asgarą bei kitus pasaulius, bet dar ir atverti akis visiems dėl Odino veidmainystės. Ir Helos žodžiuose bei veiksmuose buvo nemažai tiesos. Gaila tik, jog šis personažas negavo pakankamai daug ekraninio laiko, per kurį galėtų visu gražumu pademonstruoti savo galią.

Nors tai ir Toro filmas, tačiau jame nemažai dėmesio sulaukė Briusas Baneris arba tiesiog jo alter ego Halkas. Ties juo buvo padirbėta iš peties. Mes ne tik sužinojome, kas nutiko po jo pasitraukimo „Altrono amžiaus“ pabaigoje, bet dar pamatėme šį veikėją visiškai kitame amplua. Tai jau ne tas kvailas Halkas, kurį mes galėjome regėti ankstesniuose „Marvel“ studijos filmuose, o iš visiškai naujos perspektyvos pateiktas didvyris.

Žavusis Toro broliukas Lokis vėl pasistengė sužibėti. Jis taip pat pristatytas iš kitos perspektyvos, nors kai kurie jo charakterio bruožai nepasikeitė. Tai vis dar tas pats blogietis, kuris ieško sau naudos ir sugeba prisitaikyti prie bet kurios situacijos. Ką mes šiame filme ir matome ne vieną kartą.

Toras, kurio istorija trečią kartą gauna solinį kino apipavidalinimą, galiausiai parodė, ką gali tikras griaustinio Dievas. Tokios galios jis nedemonstravo nei viename ankstesniame filme. Čia jis buvo nepakartojamas. Na, ir kas dar svarbu, šioje juostoje jis galiausiai suvokia, kas yra tikrasis Asgardas. Mano nuomone, tai puiki mintis, kurią turi suvokti kiekvienas žmogus, gyvenantis šiame pasaulyje.

Naujų herojų irgi buvo. Pirmiausia tai Valkirija, kuri dalį filmo geria alkoholį, o kitą pusę daužo snukius. Bet jos personažas yra atskleistas iki galo. Paslaptingiau atrodo Skurdžas, kuriam tenka nelengva užduotis – dilema tarp gėrio ir blogio. Juostoje taip pat pilna ir kitų neblogų bei dar nematytų herojų kaip Didmeistris ir Korgas bei keli seni pažįstami veidai – daktaras Styvenas Streindžas ir Heimdalis. Kiekvienas iš išvardintų personažų įneša filmui pilnumo jausmą. Bet svarbiausia, nė vienas iš jų neerzina ir neatrodo, lyg nebūtų pakankamai išnaudotas ekrane.

Todėl visa tai – veiksmas, personažai ir humoras, sudarė neišdildomą įspūdį žiūrint šį filmą kine. Jis ne tik, kad neprailgsta, bet dar ir suteikia tokią gerą pramogą, jog net nesinori, kad ši juosta tiesiog pasibaigtų. Bet yra kaip yra. Užtat pasibaigus filmui, kaip ir visuose „Marvel“ filmuose, žiūrovų lauks dvi staigmenos – po titrų pasirodysiančios scenos. Viena iš jų – tiesiogiai susijusi su trečiąja „Keršytojų“ dalimi.

Bendrai, „Toras. Pasaulių pabaiga“ tampa ne tik geriausiu „Toro“ trilogijos filmu, smagiausiu „Marvel“ filmu, kokį teko žiūrėti, bet ir vienu iš geriausių 2017 metų pramoginių filmų. Net sunku patikėti, jog šie metai atnešė mums tiek daug nuostabių komiksų ekranizacijų kaip „Loganas“, „Galaktikos sergėtoja. II dalis“, „Nuostabioji moteris“, „Žmogus-voras: Sugrįžimas namo“ ir dabar šį, Taika Waititi režisuotą filmą apie griaustinio Dievą ir jo bandymus sustabdyti pasaulio žlugimą. Tikėkimės, jog visai neturkus į kino ekranus įžengsiantis „Teisingumo lygos“ filmas bus toks pats geras, kaip ir mano paminėti kino projektai.

Ačiū, nuoširdus ačiū režisieriui, kuriam šis projektas tapo ne tik didžiausiu karjeroje, bet dar ir plačiai atvėrė jam duris į didįjį Holivudo kiną. Tikiuosi, kad ateityje jis mus dar labai nudžiugins. O kol kas vasarį pasirodys priešpaskutinis trečiosios „Keršytojų“ fazės projektas „Juodoji pantera“, po kurio sulauksime brangiausio visų laikų filmo, net 500 milijonų dolerių kainuojančio „Keršytojai: Begalybės karas“.

Kadras iš filmo "Toras. Pasaulių pabaiga"

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai šiame filme atrodo labai natūraliai. Viskas kardinaliai pasikeitė nuo 2013 metais matyto filmo „Toras. Tamsos pasaulis“, kuriame buvo galima pastebėti karts nuo karto akis rėžiantį CGI. Čia to nebuvo, todėl didelė padėka žmonėms, kurie dirbo ties šios juostos vizualiniu apipavidalinimu. Tačiau 3D efektai manęs nesužavėjo. Vaizdas kartais buvo pernelyg tamsus, lyg žiūrėčiau pirmąją „Toro“ dalį, kuri ir buvo peikiama dėl labai neatsakingai išnaudotos trimatės erdvės. Todėl šį filmą rekomenduočiau žiūrėti įprastu formatu.

Vizualiai taip pat akis keri kai kurios lokacijos ir tų vietų dekoracijos bei, žinoma, herojų kostiumai. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko teko plušėti, kad sukurti filme rodomus rūbus.

Kameros darbu irgi likau patenkintas. Juosta labai maloniai žiūrisi, o veiksmo scenos, kuriose tenka dalyvauti herojams, nufilmuotos pritrenkiančiai. Vien ko vertas mūšis tarp Toro ir Halko ar panoraminiu būtu pateikti susidūrimai tarp Helos armijos ir Asgardo gyventojų. Pasakiškai pateiktas vaizdas, kuris dar ir laiko įtampoje.

Bet tai dar ne viskas. Muzika... Kokia šioje juostoje nuostabi ir epinę atmosferą sukurianti muzika. Kiekviena muzikinė kompozicija taip gerai yra suderinta su rodomu vaizdu, jog bežiūrint šį filmą galima ir pačiam pasijausti kietu. Žinoma, visas garso takelis buvo priklausomas nuo vieno vienintelio kūrinio, kuris tapo šios juostos himnu. Žinoma, kalbu apie jau pirmajame anonse girdėtą grupės Led Zeppelin hitą „Immigrant Song“. Ši daina tiesiog tobulai tiko filmui.

Vaizdo montažas ir garso montažas kaip ir visuose „Marvel“ filmuose nesukelia jokio nepatogumo. Todėl jie ir žiūrisi taip lengvai, suteikdami žiūrovams salėje puikią pramogą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galime pastebėti vieną labai ryškią tendenciją „Marvel“ filmuose – juose visuomet pasirodo patys geriausi pasaulio aktoriai. Ir tai nenuostabu. „Marvel“ priklauso studijai „Disney“, kuriai Holivude meldžiasi visi ir todėl daugelis net ir pačių ryškiausių aktorių svajoja pakliūti į kokį nors jų kuruojamą projektą.

Pradžiai greitai aptarsiu senbuvius.

Pirmiausia, pagrindinio vaidmens atlikėjas Chrisas Hemsworthas – jis atrodė kaip ir įprastai, jokių naujovių jame nepamačiau, tačiau jis ir nenusivažiavo. Tai toks pats kietas, šarmo turintis ir humoro nestokojantis Asgardo sosto palikuonis.

Lokį vaidinantis Tomas Hiddlestonas irgi atrodė gerai. Nors jame jau nėra tokio piktavališkumo, kokiu jis spinduliavo „Keršytojų“ filme, bet visumoje labai smagus herojus, kuris šiam filmui suteikė savito žavesio.

„Oskarui“ nominuotas Markas Ruffalo atliko dvi roles – Halko ir Briuso Banero. Kiekvienas jo amplua buvo malonus akims, nes jis kardinaliai pakeitė savo požiūrį į šiuos du personažus, todėl jie gavosi įdomūs ir savotiškai patrauklūs. Net sunku pasakyti, kuris iš jų buvo žmogiškesnis.

Filme trumpam pasirodė seras Anthony‘is Hopkinsas, talentingasis Idrisas Elba ir Benedictas Cumberbatchas. Visi jie gerai atliko patikėtus vaidmenis.

Užtat nustebino naujokai. Iš juostos „Krydas: Gimęs kovoti“ pažįstama perspektyvi aktorė Tessa Thompson lengvai susidorojo su Valkirijos vaidmenimi. Jai talkino Kartlas Urbanas, kuris nėra naujoku tokio pobūdžio filmuose. Smagų vaidmenį atliko ir Holivudo veteranas Jeffas Goldblumas.

Tačiau juos visus užgožė Cate Blanchett charizma. Tai buvo tobulas blogietis, kuriam tiesiog pritrūko ekraninio laiko. Ir dėl to buvo gaila, nes kiekviena scena, kurioje aktorė pasirodydavo Helos vaidmenyje, atrodė epiškai bauginanti. Norėjosi jos dar ir dar. O ta velniška šypsena, kuria ji puošėsi beveik kiekvienos scenos metu.... Galima įsimylėti.

Žinoma, filme yra dar keli aktoriai, kurie sukels nuostabą ir privers juoktis. Bet čia jau neatskleisiu, kas jie tokie, bet galiu pasakyti, jog tikrai nesitikėsite jų čia.

Verdiktas

„Toras. Pasaulių pabaiga“ – smagiausias iki šiol pasirodęs „Marvel“ kino visatos projektas, kuris savo komiškai nestandartiniu stiliumi užgožia net ir geriausias komedijas. Filmas stebina ne vien puikiai pateiktu humoru, charizmos nestokojančiais veikėjais, epiškai atrodančiais mūšiais ir kokybiškai pastatytomis dvikovų scenomis, bet dar ir labai taikliu „Ragnaroko“ bei „Halko planetos“ komiksų perteikimu, dėl ko šis pasakojimas pavirsta į vieną geriausių visų laikų komiksų ekranizacijų.

Filmo anonsas: