Apie ką mes čia...
Apsilankęs balete, Rusijos Imperijos sosto paveldėtojas Nikolajus pastebi neregėto grožio šokėją Matildą, kuriai jis akimirksniu pajaučia trauką. Mergina jam atsako tuo pačiu. Tačiau judviejų meilei nelemta išsipildyti, nes šie santykiai gali privesti ne tik prie imperatoriškos šeimos nemalonės, bet ir sugriauti visą tolimesnę Nikolajaus tėvynės ateitį... Būsimam carui tenka rinktis tarp meilės jo širdžiai mielam žmogui ir pareigos tėvynei.
Kūrinio turinys
Naujasis Aleksejaus Učitelio filmas į kino ekranus keliavo labai sunkiai. Pirmiausia – pritrūko biudžeto, kuris sudarė 20 milijonų dolerių, tačiau galiausiai buvo padidintas iki 25 mln. dolerių, kas padarė šią juostą pačiu brangiausiu 2017 metų rusų filmu. Antra – kilęs skandalas dėl turinio, kuriuo buvo nepatenkinti tikintys rusų žmonės bei kai kurios religinės bendruomenės.
Tuo pasėkoje, didžiausi rusų kino teatrų tinklai atsisakė rodyti „Matildą“, nes gavo grasinimus dėl teroristinių išpuolių tose kino rodymo vietose, kuriose įvyks minimo filmo seansai. Ir tai buvo visiškai ne juokai, nes filmo prodiuserių mašinos buvo padegtos, o taip pat kai kurie iš kūrybinės komandos narių gavo anoniminius laiškus, kuriuose buvo žadama su jais susidoroti. Bet visgi filmas atkeliavo į kino ekranus, dėl ko tenka dėkoti patiems filmo kūrėjams, kurie nepabijojo ir nusprendė parodyti kino mylėtojams intriguojančią istoriją, kuri sukėlė tiek daug aistrų.
Žinoma, po tokio ažiotažo buvo galima tikėtis labai jau atviro ir nepakartojamo reginio, kuriame režisierius Aleksejus Učitelis atskleis nežinomus faktus apie carą Nikolajų II bei jo amoralius santykius su baleto šokėja. Ir turint tokią gerą temą, kurioje būtų galima parodyti išties stulbinantį caro portretą, mes gavome nykią muilo operą, kurioje veikėjai bėgioja vienas paskui kitą.
O viskas dėl to, jog pats siužetas yra pernelyg kartoninis ir tuščias. Visas juostos veiksmas sukasi aplink būsimą carą ir jo meilužę šokėją, kuriems trukdo visi, kas tik gali. Nikolajaus motina, jo būsima žmona, patarėjai ir žmonės, saugantys paveldėtoją nuo jo paties, paverčia jį į nykią vyro parodiją. Tai joks imperatoriškos šeimos narys ar būsimas Rusijos Imperijos valdovas, o savo nuomonės neturintis mėmė, kuris yra pavaldus savo primityviems instinktams. Tiesiog juokinga žiūrėti į tokį vaizdą, kai vyras, kuris pamato nuogą moters krutinę, gali taip jautriai sureaguoti ir iš karto jai prisipažinti meilėje.
Matilda Kšesinskaja irgi nėra ką geresnė už savo meilužį. Tai impulsyvi ir kvailo būdo mergina, kuriai yra svarbūs tik jos pačios interesai. Tipinis savanaudės portretas, kuris žavi tik vienu – pastangomis atkreipti į save dėmesį. Na, ir kartu ji parodo, kad vyrai – tai silpnavaliai liurbiai, galintys tapti marionetėmis gražios moters rankose. Be to, pats Matildos pateikimas nėra įspūdingas. Ji nėra atskleidžiama kaip žmogus, todėl mes apie ją, galima sakyti, nieko ir nesužinome. Apart kelių faktų, kuriuos ji pamini Nikolajui apie savo kilmingą kraują, tai eilinė šokėja, neturinti charizmos ar svarbaus gyvenimo tikslo.
Kiti herojai – vokiečių princesė Aliks bei Nikolajaus motina Marija taip pat neatliko nieko ypatingo. Jos tik buvo, kad trukdytų pagrindinei porelei užsiiminėti meilės žaidimais. Be jų, filme buvo dar ir keli Matilda susižavėję vyrai, kurie buvo parodyti taip nykiai, jog net buvo sunku suprasti tokio jų elgesio motyvus. Čia kalbu apie Voroncovą ir Nikolajaus brolį Andrejų. Visiškai tušti personažai, kurių galėjo tiesiog nebūti ir siužetas visiškai nepasikeistų.
Vienintelė filmo dalis, kuri man asmeniškai paliko įspūdį – tai pavydo tema. Žiūri į tas scenas, kuriose ganėtinai vaizdingai pateikiami kelių žmonių pavydo priepuoliai ir supranti, koks esi laimingas žmogus. Tiek filme, tiek ir gyvenime visgi pavydi tik visiškai nepasitikintys savimi žmonės, o su tokiais žmonėmis neįmanoma sukurti ne tik laimingos santuokos, bet ir apskritai vystyti santykių. Visos kitos juostos temos prilygsta muilo operoms būdingiems elementams, kas padaro bendrą reginį nuobodžiu pasisėdėjimu kine.
Ir viskas, daugiau šioje juostoje be neįtikinamai atrodančios meilės, pavydo, neįdomių herojų ir dvaro tradicijų nieko nėra. Nors, yra. Aš dabar puikiai suprantu, dėl ko taip buvo kritikuojamas šis filmas. Ogi dėl to, jog šventuoju pripažintas Nikolajus II filme buvo parodytas kaip visiškais bevalis liurbis. Vien tik dėl to verta apsilankyti šiame filme, kad pamatyti, kokiu būdu režisierius pristatė paskutinį Rusijos Imperijos carą ir dėl ko kilo tokie tikinčiųjų žmonių nepasitenkinimai.
Techninė juostos pusė
Vizualiai juosta tikrai yra nepriekaištinga. Ją puošia įstabios, rankomis kurtos tiek rūmų, tiek ir atvirų vietovių dekoracijos, įspūdingi herojų kostiumai, puikus grimas ir, žinoma, pasirinktos vietovės filmavimui, kurias papuošė natūralios detalės, o ne kompiuterio pagalba sukurti specialieji efektai.
Taip pat dėmesio vertas yra kameros darbas, kuris leido pasigrožėti imperatoriškos šeimos prabanga kiekviename parodytame kadre. Be to, juostai žavesio pridavė ir didingai skambanti muzika, už kurią buvo atsakingas dviems „Oskarams“ nominuotas kompozitorius Marco Beltrami.
Garso montažo darbai irgi netrikdė. Bet užtat vaizdo montažas atrodė taip, lyg filmas buvo visiškai neatsakingai sukarpytas ir pateiktas žiūrovams visiškai trumpame variante. Suprantama, jog pilną versiją bus galima pasižiūrėti per televiziją, nes jau yra suplanuotas mini-serialas, tačiau kažkaip buvo galima kokybiškiau sumontuoti šią istoriją. Filme yra labai daug vietų, kurios labai kenkia siužetinės linijos vientisumui dėl pernelyg greito šokinėjimo nuo vienos scenos prie kitos. Patikėkite, tai labai erzina.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vieninteliu aktoriumi, kurio potencialas šioje juostoje bent jau kažkiek buvo išnaudotas, tapo kylanti lenkų aktorė Michalina Olšanska. Tai labai talentinga mergina, su kuria man teko susipažinti prieš metus vykusiame festivalyje „Kino Pavasaris“, kuriame ji pristatinėjo kitą savo gerai įvertintą darbą „Aš – Olga Hepnarova“.
Šiame filme ji irgi spindėjo ir nuo jos buvo sunku atitraukti akis, nes tai moteris, kuri turi viską, kad galėtų pakerėti bet kokį vyrą – stulbinantį grožį, subtilumą, aštrų žvilgsnį ir manieras. Ir kaip aktorė, ji čia nenuvilia, tik gaila, kad scenaristai bei režisierius nesusiprotėjo pateikti jos vaidinamo personažo iš žymiai gilesnės pusės, o ne parodyti atmestinį būsimos caro meilužės portretą.
Carą Nikolajų II suvaidino vokiečių aktorius Larsas Eidingeris. Apie jo aktorinius sugebėjimus aš nieko nenoriu kalbėti – eilinis medinio žvilgsnio herojaus pateikimas, kuris visos juostos metu vaikšto su ta pačia veido išraiška. Jame nebuvo rasta beveik jokių emocijų. Na, išskyrus tą vieną kartą, kai jam teko matuotis karūnos prototipą.
Neatsakingai išnaudoti buvo puikių aktorių Danilos Kozlovskio ir Sergejaus Garmašo talentai. Pastarasis išvis filme pasirodė gal penkioms minutėms, o kas liečia Danilą Kozlovskį, tai jis filme pasirodė ne ką ilgiau. Na, galbūt apie dešimt minučių. Todėl tie žmonės, kurie tikisi išvysti čia meilės trikampį, kuriame bus įpainiotas Danila, ir eis filmo žiūrėti dėl jo – nepatariu, nusivilsite. O ir jo personažas visiškai neįdomus ir netgi atgrasus.
Smagu dėl vieno, jog mūsų tautietė, aktorė Indeborga Dapkūnaitė karts nuo karto pasirodo tokio masto kino projektuose. Šiame filme ji atrodė visai neblogai, turėjo nemažai replikų ir scenų, bet visumoje – tai nėra kažkoks išskirtinis pasirodymas, apie kurį būtų galima diskutuoti.
Antraplaniuose vaidmenyse dar galima pamatyti nemažai gerų aktorių kaip Grigorijus Dobryginas ar Jevgenijus Mironovas.
Verdiktas
„Matilda“ – vizualiai gražus ir kruopščiai atliktas filmas, kurio vieninteliu pliusu tampa jo patraukli techninė pusė, į kurią įeina akis džiuginančios dekoracijos, puikūs herojų kostiumai, iškili muzika bei kokybiškas kameros darbas, tačiau turinio prasme juosta visiškai nuvilia, nes ji paverčiama į pigią ir neįdomią muilo operą, kurioje būsimas caras Nikolajus II pateikiamas kaip visiškas mėmė, o jo meilės santykiai su baleto šokėja atrodo taip netikroviškai, jog jų net negelbėja subtilus Michalinos Olšanskos grožis.
