Apie ką mes čia...
Žmonija susidūrė su tikra katastrofa – gamtinėmis stichijomis, kurios laikui bėgant niokojo Žemės planetą ir naikino joje gyvybę. Todėl didžiausi planetos protai iš įvairiausių šalių suvienijo jėgas ir surado būdą, kaip galima sustabdyti visas nelaimes. Jų dėka buvo sukurtas galingas kosminis palydovas, galintis sukontroliuoti pasaulio orą ir neleisti keistis klimatui. Tačiau vieną dieną įvyksta nepaaiškinamas gedimas, dėl kurio palydovas tampa nevaldomas. Pasauliui vėl gresia didžiulė nelaimė, kuri gali sunaikinti visą Žemės planetos gyvybę...
Kūrinio turinys
Gamtinių katastrofų tema kine pastaraisiais metais tapo itin retu reiškiniu, nes didžiausios kino studijos maloniau investuoja pinigus į filmus apie superherojus, nei į panašaus pobūdžio projektus kaip „2012“, „Armagedonas“ ar „Diena po rytojaus“.
Tiesa, visi mano išvardyti filmai nėra kažkas ypatingo, nes tai visgi pramoginiai filmai, kuriuos buvo verta žiūrėti kine dėl jų epiškai pastatytų veiksmo scenų, bet tikrai ne dėl prasmingo siužeto ar gilių personažų dialogų. Nors... Būna ir išimčių.
Ir tokiu išskirtiniu filmu, kuris savo pateikimu gal ir nusileido Holivudiniams blokbasteriams, bet menine prasme buvo keliomis galvomis aukščiau, tapo 2015 metų norvegų filmas „Banga“. Todėl tikėjausi, jog ir amerikiečių kino studijos atsižvelgs į šį filmą ir ateityje pasiūlys žymiai subtilesnį požiūrį į katastrofų temą.
Ir čia, 2015 metų pabaigoje užsidegė viltis. Vos tik pasirodžius pirmoms naujienoms apie ilgamečio Rolando Emmericho draugo ir bendradarbio Deano Devlino norą sukurti naują filmą apie katastrofą, kuri ištinka Žemės planetą, pasidarė išties smalsu. O gal ir Holivudas pagaliau sukurs ką nors gero ir įsimintino?
Bet... 2016 metų pirmoje pusėje tapo aišku, jog projektą ištiko nemažai problemų, todėl filmo prodiuseriams teko perkelti premjerą į 2017 metų pradžią. Suprantama, problemos nebuvo išspręstos, o ir prireikė papildomo perfilmavimo, kas nulėmė, jog filmą galėjome pamatyti tik dabar, spalio mėnesį. Ir viskas gal ir būtų tvarkoje, bet po to, kai pasirodė pirmieji anonsai, buvo galima suprasti, jog žiūrovams bus pasiūlyta niekinga žymiųjų katastrofų filmų parodija.
Tai išties buvo pats blogiausias šių metų anonsas, kokį tik teko matyti kino salėje. Ir aš nejuokauju. Po tokio apgailėtinai atrodančio filmo pristatymo, buvo galima suprasti, ko tikėtis ir iš paties filmo. Ogi nieko gero.
Todėl ir atėjau į kino salę su labai dideliu nusistatymu, nes tikėjausi tiesiog kraupaus vaizdo, lyg tai būtų koks pigus „Asylium“ kino studijos produktas. Nes iš anonso šis filmas taip ir atrodė. Ir mano nuostabai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Būtent taip pat jaučiausi šių metų kovo mėnesį, kai į kino teatrą atėjau pasižiūrėti „Galingųjų reindžerių“.
To filmo anonsas kaip ir „Globalinės audros“ buvo katastrofiškai blogas, bet filmas man sukėlė visai pozityvias emocijas. Juokinga, jog reklama kartais priverčia nusiteikti blogiausiam, o galiausiai išeini patenkintas ir nesuvoki, kaip didžiulė Holivudinė studija kaip „Warner Bros.“ sugebėjo taip prašauti su 120 milijonų dolerių kainavusio projekto anonsu.
Filmas, mano nuomone, tampa visai kokybiškai atrodančia kitų panašaus pobūdžio projektų kopija, todėl tikėtis kažko originalaus iš jo tikrai nereikia, nes užtenka pasimėgauti artėjančia pasaulio pabaiga, kurią bando sustabdyti vos keli žmonės. Žinoma, amerikiečiai, nes kaip kitaip. Įsivaizduokite, jeigu tai būtų kokie nors Kinai ar Rusai. Filmas akimirksniu būtų boikotuotas JAV ir galiausiai pristatytas kaip propagandinę medžiagą turintis projektas, galintis pakenkti demokratinei jankių doktrinai. Bet nepolitizuokime čia. Tegul tuo užsiima tie, kurie sėdi valdžioje ir svarbiuose posėdžiuose krapšto nosį.
Taip pat čia mes turime beveik identiškai atkartotas dviejų Rolando Emmericho filmų „Diena po rytojaus“ ir „2012“ scenas bei nemažai detalių iš tokių hitų kaip „Armagedonas“ ir „Gravitacija“. Bet žinote, toks originalumo pritrukęs kokteilis mane labai nudžiugino, nes galėjau prisiminti šiuos paminėtus filmus ir pajusti šiokią tokią nostalgiją tiems laikams, kai šiuos filmus žiūrėjau kino salėje. Kai kuriuos mačiau „Lietuvos“ kino teatre dar būdamas visiškai mažas.
Veiksmo filme tikrai yra pakankamai, įtampos irgi netrūksta. Ir tai labiausiai jaučiasi paskutinėse scenose, kurios turėjo kelis jautrius momentus. Todėl pramogai šis filmas tampa netgi labai neblogu reginiu. Bet jį reikia žiūrėti tik kine. Čia, manau, ir taip aišku.
Žinoma, atmetus epiškumą, kurio šiame filme netrūko, bei įtampos kupinas akimirkas, gauname neapsakomai buką ir klišėmis apipintą siužetinę liniją, kurioje yra pasakojamos kelios istorijos.
Pagrindinė istorija yra susijusi su globaline audra, apie kurią visos juostos metu šnekama, nes norima parodyti, kokio masto katastrofa gali laukti Žemės gyventojų. Ir mes filme matome, ką gali gamta. Ir ši siužetinės linijos dalis yra pati geriausia ir maloniausia akims. Nes mes akivaizdžiai suvokiame, kaip gali baigtis kova su neapsakomai stipriu priešu – oru.
Kitu, žymiai primityvesniu siužetinės linijos elementu, bet visai protingai pateikiamu, tampa kosminis palydovas, sugebantis suvaldyti besikeičiantį klimatą. Žiūrovams tenka ne vieną kartą jame būti ir savo akimis matyti, kaip atrodo šio palydovo darbo specifika ir, žinoma, kaip galima jį kontroliuoti. Čia, beje, ir yra vienas iš svarbių siužetinės linijos vingių.
Bet net ir tas kosminis palydovas, kuris primena žmonijos drambliuko svajonę, yra niekis, palyginus su keliomis istorijomis, susijusiomis su pagrindiniais veikėjais. Čia aš tiesiog neturiu žodžių, kokie kvaili filmo personažai ir kokie absurdiškai niekingi yra kai kurių iš jų veiksmų motyvai. Ir čia aš sustosiu, nes tai būtų didžiulis „spoileris“, bet manau patys pamatysite ir suprasite, apie ką aš čia šneku. Valdžioje lyg ir protingi žmonės sėdi, o su tokiais projektais kaip palydovas dirba adekvatūs mokslininkai. Na, bet tik ne šiame filme.
Visi herojų dialogai yra prasti, kiekvienas iš personažų nespinduliuoja visiškai jokia charizma, na ir bežiūrint filmą neprijauti nė vienam iš jų, nors žiūrint į aplinkybes kaip ir turėtum. Viso to nėra. Prisiminkime „Armagedoną“ ir tą paskutinę sceną, kurioje Bruce‘o Williso personažas kalbasi su savo dukra. Tai buvo jautru iki širdžių gelmių, nes gyvenai su herojais viso filmo metu. O čia? Čia tiesiog buvo herojai, kurie kažką darė, kad išgelbėtų pasaulį. Ir net kai kurių personažų pasiaukojimai atrodė neįtikėtinai nenatūraliai.
Gaila, bet jeigu filmo režisierius ir scenaristas ilgiau padirbėtų ties pačia istorija, galėjo gautis visai įdomus ir protingas filmas, kurio idėja nėra tokia ir durna, bet galiausiai gavosi eilinis, labai gerai atrodantis iš išorės, bet tuščias vidumi blokbasteris, kuris suteikia labai neblogą pramogą kine, nes tai nėra nuobodus filmas, bet išėjus iš kino salės akimirksniu apie jį pamiršti, nes nėra jame tos kibirkštėlės, kuri priverstų šį filmą pasižiūrėti antrą kartą. Nesvarbu kur – kine ar namie.
Techninė juostos pusė
Kaip galima suprasti, jeigu scenarijus tokiuose filmuose pakiša koją, tai visada gelbėja specialieji efektai. Ir čia jie buvo tikrai geri, nors buvau labai skeptiškai nusistatęs eidamas į kino teatrą, nes anonsuose jie buvo pateikti labai tragiškai. Matyt kūrėjai dirbo iki paskutinės dienos tobulindami vizualinę filmo pusę. Ir tai pagirtina. Gražiai atrodė miestų niokojimas, uraganai, gaisrai ir kitos nelaimės, kurios sukrito ant žmonijos galvos. Ir visą tai dar papuošia geras 3D, dėl kurio ir verta eiti žiūrėti šį filmą į kino teatrus.
Muzikinė dalis sukuria įtampos kupiną atmosferą ir bendram vaizdui suteikia reikiamo epiškumo, jog žiūrint filmą jauti visą jo galią. Gerai parinktos muzikinės kompozicijos, jog visumoje filmas tampa labai smagia kelione gelbstint pasaulį nuo artėjančios globalinės audros.
Kameros darbu irgi galima pasimėgauti. Ir nors čia nėra „Gravitacijos“ ar „Tarp žvaigždžių“ lygio operatoriaus darbas, bet scenos kosmose buvo labai kietos. Malonu buvo žiūrėti ir į didingai atrodančius panoraminius katastrofų vaizdus žemėje, bet kosmoso momentai mane asmeniškai sužavėjo labiausiai.
Garso montažas be priekaištų. Sėdint kino salėje vsu kūnu galima pajusti pastatų griuvimą ar kietai atrodančius gamtinių stichijų siautėjimus. Vaizdo montažas neblogas. Istorija vystoma lengvai, galima teigti, jog visas veiksmas pateikiamas vientisu būdu, tačiau kai kur, kur galėjo būti daugiau intrigos, viskas atskleidžiama pernelyg paprastai. Čia aš apie išdaviką. Kokį ir kur? Pamatysite patys.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Gerardas Butleris, kuris iki dabar visiems asocijuojasi su karaliumi Leonidu iš filmo „300“, nors nuo 2007 metų suvaidino begalėyje įvairiausių filmų, pasirinko ganėtinai slidų projektą, kuris galės jam kainuoti karjerą Holivude. O taip kalbu todėl, kad paskutiniai filmai, kuriuose jis vaidino, neatnešė didelių pinigų kino studijoms, o kai kurie net sugebėjo patirti milžinišką finansinį fiasko. Ir tokiu filmu gali tapti „Globalinė audra“, kuriai JAV prognozuojamas labai silpnas startas.
Šiame filme Gerardas Butleris atliko pagrindinį vaidmenį, įkūnydamas vieną iš palydovo „Olandas“ inžinierių Džeiką Losoną. Tiesa, dramatizmo ar kokių nors išskirtinių aktoriaus vaidybos požymių čia mes nematome. Tai yra tipinis šio aktoriaus pasirodymas, kuris lyg ir tinkamas vaidmeniui, bet nespinduliuoja jokia charizma, kad galėtume jį įsiminti ilgam.
Ne ką mažiau svarbias roles atliko Jimas Sturgessas ir Abbie Cornish, kurie sudarė Žemės gelbėtojų tandemą. Ir kaip kolegos jie žiūrėjosi visai neblogai, nors chemijos tarp šių aktorių ir su žiburiu nesurastume.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė du Holivudo veteranai – brutalus Edas Harrisas ir kadaise su Alu Pacinu jaunystėje lyginamas Andy‘is Garcia. Vaidybos plane čia nieko naujo, aktoriai moka vaidinti, bet akivaizdu, jog jie čia pasirodė tik dėl honoraro. Atsidavimo rolėms čia nebuvo. Tiesiog malonu, kad ir tokie kino grandai kartais pasirodo tokio pobūdžio filmuose.
Verdiktas
„Globalinė audra“ – žiūrimas ir netgi gerą pramogą kine suteikiantis katastrofų temos kino filmas, kurio koziriu tampa akims patrauklūs specialieji efektai, įtampos nestokojantis ir epiškumo rodomiems vaizdams suteikiantis garso takelis bei efektingai niokojamos Žemės planetos vaizdai, lyg žiūrėtume geriausius Rolando Emmericho darbus vienu metu. Tačiau turinio atžvilgiu – tai visiškas dugnas, kuriame kartu su gera aktorių vaidyba, dramaturgija bei dialogais pasimetė ir visai nebloga idėja.
Filmo anonsas:
