Apie ką mes čia...

Iškritus pirmam sniegui, Oslo mieste netikėtai dingsta viena moteris. Jos paieška yra patikėta legendiniam ir jau daug kartų nusipelniusiam detektyvui Hariui Hoului, kurio vieninteliu gyvenimo malonumu po išsiskyrimo su žmona yra alkoholis. Tačiau vos tik pradėjęs bylą, Haris supranta, jog tai nėra vienetinis atvejis, kai regione dingsta moteris. Jis suvokia, jog už to slepiasi vienas ir tas pats žmogus, kuris prie nusikaltimo vietos palieką išskirtinį ženklą – sniego senį.

Kūrinio turinys

Naujojo Tomaso Alfredsono filmo laukėme tikrai labai ilgai, net visus šešerius metus. Bet čia viskas yra paaiškinama. Tai vienas iš tų kino kūrėjų, kuris sugeba ganėtinai subtiliu būdu, kruopščiai ir įtraukiančiai ekranizuoti tamsius trilerius. Taip buvo su 2011 metais pasirodžiusiu filmu „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas", kuris, mano nuomone, buvo vienas ryškiausių tų metų kino projektų. Todėl nenuostabu, jog teko palaukti tiek metų, kol jis susidomės kokiu nors nauju literatūriniu kūriniu.

Naujojo režisieriaus filmo taikiniu tapo populiarioji norvegų rašytojo Jo Nesbo knygų serija apie detektyvą Harį Houlą, kuri jau siekia vienuolika romanų. Paskutinis dienos šviesą išvydo šiais, 2017 metais. Tačiau „Sniego senis", kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nėra pats pirmas istorijos apie žymųjį detektyvą romanas. Tai septinta knyga, kurią nusprendė adaptuoti švedų režisierius. Gal ir keistas sprendimas, tačiau peržvelgus kitus romanus, „Sniego senio" istorija man asmeniškai pasirodė patraukliausia kino ekranui. Tai toks šaltas ir brutalus trileris, kuris gali sukelti labai daug neigiamų emocijų.

Todėl pasirodžius pirmiems šio filmo anonsams, tikėjausi pamatyti vertą dėmesio rudens kino sezono trilerį. Visgi kiekvienais metais panašiu laikotarpiu startuoja kokios nors žymios knygos ekranizacija. Prieš metus tai buvo „Mergina traukinyje", o prieš du metus Davido Fincherio režisuotas trileris „Dingusioji". Bet šis filmas man dar jo nepasižiūrėjus, iš anonsų labai priminė kitą Davido Fincherio filmą „Mergina su drakono tatuiruote" bei šių metų vieną geriausių filmų „Vėjų upė". Būtent tokio vaizdo tikėjausi ir iš „Sniego senio". Bet, kaip bebūtų gaila, filmas mane nuvylė.

O jis nuvylė todėl, jog daug žadanti pirmoji juostos pusė po maždaug valandos kardinaliai pasikeičia į nuobodų ir labai nuspėjamą trilerį.

Pirmoje filmo pusėje žiūrovas yra labai gerai supažindinamas su pagrindiniu juostos herojumi Hariu Houlu. Mums yra pateikiamas šio personažo psichologinis portretas, jo problemos, santykiai su žmona ir vaiku, o taip pat darbo specifika, dėl kurios jis ir tapo legenda savo šalyje. Ir tai yra be galo įdomu, ypatingai tada, kai šis detektyvas bando tirti kraupius nusikaltimus ir ieško to, kuris yra atsakingas už visas niekšybes. Taip pat pirmoje pusėje vyrauja intriga, atrodo, kad nusikaltėlis turi kažkokį rimtą tikslą su detektyvu žaisdamas katės-pelės žaidimą. Bet įpusėjus filmui tampa aišku, kas yra žudikas ir kuo jis motyvuotas. Ir ne, aš čia visiškai nieko neišpasakoju, nes net ir pats neatidžiausias žiūrovas, kuris atėjo į kiną pavalgyt popkornų ir pasiglamžyt tamsiame kampe su antrąja puse, galės nuspėti pabaigą.

Be Hario Houlo filme yra ir kitų įdomių herojų kaip jo padėjėja Katrina Brat, kuri viso filmo metu taip pat įnirtingai bando rasti atsakymus į ją kamuojamus klausimus. Tiesa, šis personažas turi daugiau paslapties nei pats maniakas, kurį galima išties lengvai atsekti. Apie kitus herojus nenoriu nieko pasakoti, nes tai būtų šioks toks „spoileris". Bet patikėkite, yra tikrai smagių ir šiek tiek šokiruojančių vaizdų, susijusių su antraplaniais veikėjais.

Kaip trileris, filmas laiko įtampoje, jame netrūksta brutalių ir šiek tiek kraupiai atrodančių bei labai atvirų vaizdų. Bet einant link pabaigos pats veiksmas užsitęsia, jog pasidaro išties nuobodu stebėti bandymus pagauti pagrindinį šio filmo blogietį. O ir patys veiksmai, jo primityvūs ir daug kartų filmuose matyti motyvai atrodo labai juokingi. Gi žiūrint filmą susidarome įspūdį apie šį herojų kaip apie intelektualų žudiką, kuris turi puikų planą ir jį bus sunku pagauti, bet visumoje, tai bukiausias klaidas darantis žmogus. Keisčiausia, jog jis tiek metų siautėjo ir buvo nepagautas, o čia padarė tiek esminių ir visiškai bukų klaidų, kurios ir atvedė detektyvą pas jį į namus.

Visumoje, filmas žiūrisi patraukliai dėl atmosferos, nors antrą kartą jo tikrai nežiūrėčiau, nes tai nėra iš tų filmų, kuris sugeba užkabinti ir laikyti įtampoje iki pat pabaigos. Vienkartinis pramogai skirtas trileriukas, kuris tampa vienu blogiausiu režisieriaus Tomaso Alfredsono darbų ir vienu iš labiausiai mane nuvylusių šių metų kino filmų.

Techninė juostos pusė

Nuvilianti siužetinė filmo linija atperkama labai geru operatoriaus Diono Beebe'io kameros darbu, kurio dėka žiūrint filmą ir jo įspūdingus sniegynų kraštovaizdžius galima pajusti tikrą šalčio bangą. Gerai nufilmuoti ir patys makabriškai įgyvendinti nusikaltimai, kurie dėl taiklių kameros judesių nepavirsdavo į eilinį mėsos šou, kokį mes galime matyti tarkim kultinio „Pjūklo" paskutinėse dalyse. Bet čia nereikia stebėtis, nes visgi už visus vaizdus buvo atsakingas „Oskaru" už 2005 metų filmą „Geišos išpažintis" apdovanotas žmogus.

Muzikinė dalis irgi verta dėmesio. Garso takelis, kurį filmui parašė puikus kompozitorius Marco Beltrami įsimintinas, todėl net ir pačios kvailiausios scenos pavirsta į šiurpią atmosferą turinčius vaizdus. Tai ir gelbėja filmą nuo visiškos nuobodybės antroje pasakojimo dalyje.

Grimas, specialieji efektai, dekoracijos, aplinka ir ne ką mažiau svarbios lokacijos juostai priduoda solidumo ir tikroviškumo jausmą. Tai kruopščiai pateiktas ir detalumo nestokojantis trileris, kurio, kaip jau minėjau anksčiau, vieninteliu minusu tapo ne itin gerai apgalvotas scenarijus ir filmo pabaigoje užsitęsęs siužetinės linijos plėtojimas.

Garso montažas puikus, ypatingai tada, kai vykdomi nusikaltimai. Net šiurpas praeina kaip kraupiai atrodo kai kurios filmo vietos, kurias sustiprina garso efektas. Vaizdo montažas, deja, ne toks gudrus kaip būtų galima tikėtis. Filme vystomos dvi istorijos – praeities ir dabarties – ir ties prisiminimo akimirkomis padaromos esminės filmo klaidos. Na, jos nelabai gerai buvo įterptos į bendrą pasakojimo koncepciją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs Michaelas Fassbenderis pasirodo kaip visad – gerai. Tai vienas iš tų aktorių, kuris sugeba pritraukti prie ekrano, todėl nesvarbu kokį vaidmenį jis atlieka ar Makbeto, Magneto ar Hario Houlo. Tačiau išskirtinumo šiame jo personaže, deja, visiškai nėra.

Rebecca Ferguson, kuri praeitais metais jau buvo pasirodžiusi panašaus pobūdžio filme „Mergina traukinyje", šioje juostoje iš antraplanių veikėjų pasirodė geriausiai. Ir vaidyba gera, ir charizmos netrūksta, o ką kalbėti apie seksualumą, kurio čia irgi reikėjo.

Filme taip pat galime išvysti ir kitus žymius veidus kaip „Oskaro" laureatą J.K. Simmonsą bei seniai dideliame kine matytą Valą Kilmerį. Žinoma, be Rebeccos Ferguson filme buvo ir kita svarbi moteris – Charlotte Gainsbourg, kuriai atiteko buvusios Hario Houlo žmonos vaidmuo. Jų personažai buvo labai svarbūs pagrindinei istorijai, todėl jų potencialas buvo kažkiek išnaudotas. Bet užtat Toby'is Jonesas ir Jamesas D'Arcy'is, kurie filme pasirodė gal penkioms minutėms, visiškai nesugebėjo savęs atskleisti. Net keista, kodėl tokiems mažiems vaidmenims buvo pakviesti tokie charizmatiški aktoriai.

Verdiktas

„Sniego senis" – makabriškai brutalus ir be galo stilingai nufilmuotas trileris, kurio lengvai nuspėjamas siužetas ir blanki istorija pakiša jam koją. Tikrai gaila, kad be gerų aktorių, preciziškai apgalvotų techninių sprendimų ir pesimistiškai nuteikiančios atmosferos filmas žiūrovams negali nieko daugiau pasiūlyti.