Apie ką mes čia...
Mažyčio kinų restorano savininkas ponas Kvonas džiaugiasi kiekviena diena praleista su savo paaugle dukra. Tačiau vieną visiškai eilinę ir nieko blogo nežadančią dieną įvyksta tragedija. Nežinomi teroristai šalia drabužių parduotuvės, kurioje apsipirkinėjo pono Kvono dukra, susprogdina bombą. Mergina, kaip ir keli kiti šalia buvę žmonės, žūsta. Kupinas pykčio ir sielvarto, netekęs dukters, vyras bando išsiaiškinti, kas įvykdė šį kraupų nusikaltimą. Tačiau... Jo prašymai ir maldos nėra išgirstos. Todėl, neturėdamas kitos išeities, Kvonas pats nusprendžia įvykdyti teisingumą ir bet kokiu būdu surasti tuos, kurie yra atsakingi už jo dukters mirtį.
Kūrinio turinys
Iš Naujosios Zelandijos kilęs režisierius Martinas Campbellas jau ne pirmą kartą džiugina visus gerų trilerių ir įtempto siužeto veiksmo filmų gerbėjus. Todėl kiekvieno jo filmo yra laukiama dėl vienos paprastos priežasties – peržiūra nebus nuobodi. Na, o jeigu dar ir pasiseks, tai galime gauti ir šiokį tokį bonusą, kaip tarkim taip buvo 2006 metais.
Niekas tikrai nesitikėjo, jog naujojo Džeimso Bondo pristatymas filme „Casino Royale“, kurį režisavo Martinas Campbellas, bus toks geras, jog jis taps ne tik pačiu geriausiu „Bondiados“ serijos projektu, bet dar ir taps tikru pavyzdžiu visiems šiuolaikinio veiksmo žanro kino kūrėjams, kaip būtent reikia kurti kietus, įtraukiančius, brutaliai žavius ir be galo efektingus filmus.
Būtent tokiu projektu turėjo tapti „Svetimšalis“, kurio buvo laukiama dar nuo 2015 metų, kai pats filmo prodiuseris ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Jackie‘is Chanas susidomėjo šia 1992 metais rašytojo Stepheno Leathero parašyta istorija. Knygos „Kinietis“, kuri ir tapo šio filmo pamatu, deja, neskaičiau, tačiau po šio filmo peržiūros tikrai paimsiu ją į rankas. Nes tai išties įdomi, nors ir labai paprastai pateikta keršto istorija.
Pats filmas ir jo pasakojimas nėra naujas, nes tai visgi yra standartinė keršto istorija, kurioje vienas nukentėjęs bando atkeršyti visiems tiems, kurie prisidėjo prie jo netekties. Tačiau gana gudriu ir žmogišku būdu, todėl šio žmogaus negalima tapatinti su įprastais nusikaltėliais arba dar blogiau – su teroristais. Būtent tai filme man patiko labiausiai. Nors, tiesą sakant, kai kurios juostos detalės man labai priminė kitus panašios temos filmus kaip 2009 metų trileris „Įstatymus gerbiantis pilietis“ ar kultinę 1974 metų keršto dramą „Mirties troškimas“. Tik šiuo atveju nukentėjęs nepadarė jokios mirtinos žalos aplinkiniams, nes jam reikėjo tik tų, kurie buvo atsakingi už jo mylimos dukros mirtį.
Daug pasakoti apie pagrindinį šio pasakojimo siužetą tikrai nereikia, nes viskas, ką turite žinoti, yra parodyta filmo anonse. Bet, be keršto ir teisingumo troškimo, filme yra dar ir kita siužetinė linija – politinis ir ganėtinai įdomus siužetinis posūkis, susijęs su aukštai stovinčiais pareigūnais. Todėl filmas nėra toks primityvus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes jame dar yra ir vidinis nacionalinis konfliktas, kurį sukelia siautėjantys laisvėje teroristai. Ir šioje vietoje nuspėti bei atsekti tiesą nėra taip lengva, todėl visos peržiūros metu reikia būti atidžiam.
Iš kitos pusės, atmetant siužetinius vingius, paslaptį ir pono Kvono norą atkeršyti už savo dukros mirtį, turime puikiai sukaltą veiksmo filmą, kuriame netrūksta įtampos, neblogai atrodančių susišaudymų, puikių muštynių ir tikroviškumo. Ir čia aš kalbu labai rimtai.
Šiame filme kiekvienas pagrindinio herojaus veiksmas yra motyvuotas, gerai apgalvotas ir žemiškas. Čia nėra filmas apie kokį nors super karį ar šnipą, kuris vienu prisilietimu nukauna dešimtis priešininkų. Visai ne. Kvonas, nors ir koks protingas yra, kovodamas nukenčia ne ką mažiau nei jo oponentai ir tai džiugina, nes personažai yra panašūs į eilinius žmones, o ne į robotus, kaip būdavo tolimais aštuoniasdešimtaisiais. Na, Jūs supratot, kad kalbu apie „Komando“ ir panašaus pobūdžio filmus.
Tęsiant apie veikėjus, kurie filme sudaro labai rimtą pagrindą, jie yra savotiškai įdomūs. Pagrindinis filmo herojus ponas Kvonas, kuriam teko savo akimis matyti artimiausio jo gyvenime žmogaus žūtį, bus artimas visiems tiems, kurie suvokia kas yra meilė ir atsidavimas savo vaikui. Asmeniškai mane jo noras siekti teisingumo įtikino, nes manau, jog daugelis žmonių, bent jau mintyse pagalvotų apie kerštą tiems, kurie su jais ar su jų artimais pasielgė nedorai. Be to, tai gana dramatiškas veikėjas, kurio tapatybė yra atskleidžiama visos juostos metu, kad žiūrovams būtų aišku, kodėl jis taip gerai apmokytas ir kodėl jis siekė to keršto. Patikėkite, šio žmogaus praeitis nėra rožėmis klota.
Kitu svarbiu filmo personažu tampa viceministras Liamas Henesis, kuris kaip ir filmo protagonistas, irgi turi daug paslapčių. Tai ganėtinai įdomus ir gerai pateiktas personažas, kuris irgi visos juostos metu keičiasi bei reikiamu momentu išleidžia iš savo spintos ne itin malonius praeities šešėlius. Bet apie juos sužinosite žiūrėdami filmą, nes tikrai neatskleisiu svarbių detalių, susijusių su šiuo herojumi.
Kiti veikėjai yra būtini siužetinei linijai, bet jie nesukuria nieko ypatingai svarbaus, kad galėtume dėl jų pergyventi ir sekti jų veiksmus. Tai standartiniai personažai, kurie leidžia vystytis veiksmui. Kai kurie iš jų tampa foniniais ir siužetinių spragų taisytojais, o kai kurie pagrindinių herojų tikslais. Bet visi jie ekrane atrodo visiškoje harmonijoje. Nei vienas neužknisa. O tai jau tikrai yra nemažas pliusas. Gi patys puikiai žinote, kad dažnai trileriuose būna iki gyvo kaulo erzinantis herojus, kurį norisi savomis rankomis nudėti.
Apibendrinant galiu pasakyti, jog naujas režisieriaus Martino Campbello filmas nėra nuobodus. Tai įtraukiantis ir įtampos nestokojantis trileris, kuris žiūrisi maloniai, jog net nepastebi kaip greitai prabėga laikas. O tai ir yra svarbiausia tokio pobūdžio filmų peržiūrose – pramoga ir veltui neiššvaistytas laikas.
Techninė juostos pusė
Asmeniškai man šiame filme vertinant techninius niuansus, didžiausią įspūdį paliko operatoriaus Davido tattersello atliktas kameros darbas. Šioje vietoje yra nemažai gerai apčiuoptų veiksmo scenų, kuriose pagrindiniai herojai kalasi tarpusavyje, yra ir smagiai atrodantys susišaudymai ir, žinoma, puikiai pateiktos sprogimų scenos parodančios rimtus teroristų ketinimus ant kojų pakelti visą Londoną.
Muzikinė dalis gera, tiksliau, muzikinės kompozicijos pateiktos taip, kad atitiktų žanrą, todėl čia manęs niekas nenustebino. Esminis momentas, jog žymaus kompozitoriaus Cliffo Martinezo sukurtas garso takelis sugebėjo sukelti įtampos jausmą, o daugiau nieko ir nereikėjo.
Vizuali pusė irgi maloni. Tiek pagrindinių aktorių grimas, tiek ir aplinkos dekoracijos, patys sprogimai ir specialieji efektai, kurių šiame filme irgi kažkiek buvo, sukūrė tikroviškumo jausmą. Prie to dar prisidėjo ir taiklus, tam tikrais momentais šiek tiek greitas vaizdo montažas, kuris kažkiek pagelbėjo nuslėpti filmo klaidas. Visgi juostos biudžetas nėra toks ir didelis, o jos potencialas buvo milžiniškas, todėl teko vartytis montuojant filmą. Ir manau, kad filmo kūrėjams pasisekė nuslėpti visas vizualias filmo spragas.
Garso montažas be priekaištų. Vien kaip galingai atrodė sprogimai ir kiti veiksmo elementai, kurie šiam filmui išties pridavė tam tikro epiškumo jausmo. Bet, kaip ir sakau, tikėtis čia „Greitų ir įsiutusių“ nereikia. Ne tokio formato juosta, todėl jos galia priklauso tik nuo pačių scenų pateikimo ir įtampos, kuri neapleido iki pat filmo pabaigos. O garsas tą įtampą tik sustiprino.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutinį kartą Azijos kino legendą, visų mylimą ir be galo gerbiamą Jackie Chaną kine mačiau prieš penkerius metus, kai 2012 metais į Lietuvos kino teatrus atkeliavo nuotykių juosta „Operacija Zodiakas“. Ir taip, žinau, kad jis įgarsino svarbius personažus animaciniuose filmuose kaip „Kung Fu Panda 3“ ar „Lego Ninjago“, bet tai nesiskaito.
Todėl tai buvo viena iš priežasčių, kodėl norėjau pasižiūrėti šį filmą. Visgi šis aktorius ir kovų menų meistras sugeba suteikti filmui reikiamo šarmo, kad jį būtų galima žiūrėti, nors tai ir toks niekingas projektas kaip „Kaimynas šnipas“.
Šiame filme Jackie‘is Chanas visiškai kitoks nei kituose puikiai mums pažįstamuose filmuose. Tai labiau draminis herojaus portretas, nei eilinio snukiadaužio pateikimas. Ir tai yra puiku, nes pagaliau mes galime įvertinti jį ir kaip draminį aktorių, kuris atliko gana nemažai veiksmo turinčių scenų. Žinoma, čia nėra jo pirma tokia rimtai atrodanti rolė, bet viena iš ryškiausių, kokią teko matyti per daugelį metų.
Antruoju svarbiu filmo aktoriumi tapo jau nebe pirmą kartą su režisieriumi bendradarbiaujantis Pierce‘as Brosnanas. Jie 1995 metais dirbo prie „Auksinės akies“ arba tiesiog pirmojo Pierce‘o Brosnano pasirodymo Džeimso Bondo amplua. Filme aktorius nesukūrė nieko ypatingo, bet užtat jis itin gerai tiko savo rolei. Buvo labai malonu žiūrėti į jo ir Jackie‘io Chano konfrontaciją.
Antraplaniuose vaidmenyse tiek daug aktorių, jog jų tiesiog neminėsiu. Visi jie buvo užtemdyti pagrindinio dueto, tačiau netrikdė, buvo savo vietose ir netgi maloniai įsipaišė į rodomą siužetinę liniją.
Verdiktas
„Svetimšalis“ – įtampos, įtraukiančios bei nenuobodžiai pateiktos siužetinės linijos, įdomių personažų ir gerai sukalto veiksmo nestokojantis keršto temos trileris, kuriame visu gražumu atskleidžiama dar nematyta, draminė aktoriaus Jackie‘io Chano pusė.
