Apie ką mes čia...
Atvykęs iš saulėtosios Indijos į karališkus rūmus Abdulas net nenutuokė, jog jo gyvenimas kardinaliai pasikeis po to, kai jis susipažins su Anglijos karaliene Viktorija. Po visai trumpo laiko vyras tampa karalienės numylėtiniu, su kuriuo ji praleidžia labai daug laiko, norėdama išmokti visų indiškos kultūros subtilybių. Tačiau ne visi yra patenkinti nauja monarchės draugyste, todėl rūmuose surengiamas sąmokslas prieš jauną ir gyvenimu trykštantį Abdulą...
Kūrinio turinys
Kiekvienas Stepheno Frearso filmas yra tikra dovana britiško prieskonio turinčių rimtų, prasmingų, kažkiek jautrių ir labai detaliai papasakotų biografinių dramų gerbėjams. Ir tai nenuostabu. Jo paskutiniai filmai kaip „Filomena" ir „Florence Foster Jenkins" spinduliavo tokia pozityvia aura, jog bežiūrint šiuos filmus buvo galima patirti daug nuostabių akimirkų, patogiai sėdint kino salėje.
Todėl be galo laukiau dar vieno šio jau garbaus amžiaus režisieriaus kūrinio. O sužinojęs, jog jis imasi projekto, kuris bus paremtas vos tik 2010 metais atskleista tiesa apie karalienės Viktorijos ir indų tarno Abdulo Karimo draugystę, laukimas dar labiau padidėjo. Visgi biografines dramas apie britų monarchus šis kino grandas moka kurti itin gerai. Užtenka vien prisiminti 2006 metų juostą „Karalienė", kurioje buvo papasakota vis dar Anglijos sostą užimančios karalienės Elžbietos II istorija, ir taps aišku, ko galima tikėtis iš naujojo Stepheno Frearso filmo.
Juostos siužetinės linijos veiksmas nukelia mus į XIX amžiaus pabaigą, kai jau vos galinti pajudėti Anglijos monarchė Viktorija tiesiog egzistuoja apsupta subinlaižių, o ne gyvena pilnaverčio žmogaus gyvenimo, galinčio ją bent kažkiek išjudinti iš rutinos. Bet viskas kardinaliai pasikeičia, kai į jos akiratį pakliūva jaunas ir ryžtingas Abdulas, kuris sako į akis tai, ką galvoja nesivaržydamas dėl to, jog jos pašnekove tampa pati karalienė. Būtent ant to ir yra statoma visa šio filmo istorija.
O istorija yra paprasta kaip dukart du. Matyt tai ir paperka labiausiai. Nes visgi šilti, ganėtinai prasmingti ir pamokantys pokalbiai tarp monarchės ir jos tarno leidžia suvokti karčią tikrovę. Atrodo, jog visa tai įvyko prieš daugiau nei šimtą metų, tačiau niekas nepasikeitė. Žmonės liko tokiais pačiais rasistais, žeminančiais žemesnio socialinio sluoksnio žmones dėl jų kilmės, religinių įsitikinimų ir orientacijos. Ir tai filme yra pabrėžiama daug kartų, kad žmonės, kurie žiūrės šią juostą, pagalvotų, kaip turi jaustis kažkieno nustatytų visuomenės normų neatitinkantis nepritapėlis. Visgi, tai gana rimta tema, apie kurią galima diskutuoti valandų valandas.
Žinoma, be pamokslų apie rasizmą ir nacionalizmą, filme yra daug pozityvių ir nuoširdžių akimirkų, susijusių su jautria ir labai tikrai atrodančia karalienės ir Abdulo draugyste. Ir tokios draugystės galėtų pavydėti kiekvienas žmogus, nes jos principu tapo vienas kito papildymas. Tiek Viktorija, tiek Abdulas vienas iš kito mokosi gyventi. Nors ir kaip tai juokingai nuskambės, bet taip, būdama labai garbaus amžiaus, bendraudama su savo indu tarnu, karalienė pagaliau jautėsi laiminga ir laisva, nevaržoma visų tų tradicijų ir pokylių, kurie kiekvieną dieną jai kainuodavo daug sveikatos.
Kitu svarbiu šio filmo pasakojimo akcentu tampa labai tiksliai pavaizduotas laikotarpis ir karališkos tradicijos, kurios priverčia netgi neblogai pasijuokti bežiūrint į visą tą absurdiškumą, kuris buvo skleidžiamas viso šio pasakojimo metu. Todėl taip, komedijos elementų filme irgi netrūksta. Bet kas svarbiausia, visos komiškos situacijos yra pateiktos labai subtiliai ir taikliai, jog filmas įgavo itin lengvą ir nuotaikingą atmosferą. Bet, žinoma, visas komiškumas tęsiasi iki tam tikro momento. Yra vietų, kurios priverčia susigraudinti bei pajusti tuštumą, todėl iš lengvo turinio, pasakojimas pavirsta į skaudžią dramą, kurią meistriškai valdo filmo režisierius.
Be puikiai vystomos istorijos, didžiausias dėmesys atitenka pagrindiniams veikėjams. Karalienė pateikiama šiek tiek kitaip nei apie ją galima buvo sužinoti iš istorijos vadovėlių bei enciklopedijų. Tai nėra rūsti ir turtais aptekusi sena moteris, o paprastas, jaučiantis vienatvę bei turintis žemiškų problemų žmogus. Ir šį žmogų jo gyvenimo kelio pabaigoje išjudina pozityvus ir nuoširdus Abdulas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip šarlatanas, norintis gauti šiltą vietą ir karalienės malonę. Tačiau taip nebuvo. Tai žmogus, kuris norėjo karalienei parodyti, kokie nuoširdūs ir paprasti yra trečiojo pasaulio žmonės. Ir čia vėl kalba sukasi apie stereotipus. Juos kaip tik ir pabrėžia kiti personažai, kuriems indai asocijavosi su nevalomis ir prasčiokais, neturinčiais jokios žodžio laisvės.
Pasibaigus filmui, paliekamas gana malonus jausmas. Visgi juostoje buvo papasakota įdomi ir paprasta, bet be galo žavi istorija, o ir dviejų valandų trukmės peržiūra neprailgo. Dėl to ačiū režisieriui Stephenui Frearsui, kuriam ir vėl pavyko sukurti įtraukiantį bei pamokantį filmą.
Techninė juostos pusė
Juostos išorė taip pat spinduliuoja kokybiškais režisieriaus ir visos kūrybinės komandos sprendimais. Kiekvienas kostiumas, dekoracija ir pasirinkta vietovė puikiai atspindi rodomą laikotarpį, į kurį mes dviem valandom nukeliaujame sėdėdami kino salėje. Manau, jog filmas bent jau turėtų gauti nominaciją „Oskarui" už geriausius kostiumus. Visgi toks detališkumas yra vertas pripažinimo.
Garso takelis standartinis tokio pobūdžio filmams, todėl nieko išskirtinio čia mes neišgirstame. Ramūs, kažkiek intensyviai skambantys ir vėl ramūs muzikiniai akordai, kurie pagyvina veiksmą ir leidžia įsijausti į pačią istoriją bei jos dramatinę pusę.
Kameros darbas atliktas gerai, netgi galima sakyti išvaizdžiai. Panoraminiai vaizdai, dideli planai ir detaliai pateiktos patalpos su emocionaliai perteiktais herojų veiksmais yra išpildyti tiesiog puikiai.
Vaizdo montažas atliktas tvarkingai ir be jokių pretenzijų istorijos vystymui. Viskas čia vyksta sklandžiai ir vientisai, norint pabrėžti paskutinius karalienės Viktorijos gyvenimo metus. Todėl jokių kelionių į praeitį čia nėra. Ir tai gerai. Garso montažas irgi nesukelia nepatogumų stebint šią dramą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Stephenas Frearsas padarė labai gerą sprendimą pakviesdamas atlikti pagrindinį vaidmenį britų kino legendą Judi Dench, nes tai buvo vienas iš įsimintiniausių šiais metais matytų moteriškų vaidmenų.
„Oskaro" laureatė, kuri jau vaidino ankstesniame režisieriaus filme „Filomena", įrodė, jog net būdama aštuoniasdešimties, ji sugeba puikiai įsikūnyti į jai paskirtas roles. Jos personažui netrūko dramatizmo, komiškumo ir, kas svarbiausia, natūralumo. Viskas buvo atlikta itin preciziškai ir maloniai akims.
Kitą svarbų vaidmenį filme atliko Ali Fazalis, kuriam atiteko Abdulo Karimo vaidmuo. Nuoširdus ir be galo žavus jaunuolis paperka savo pozityvumu ir nusiteikimu, jog sunku suprasti, kokius jausmus jis jaučia karalienei. Ir tai yra viena iš šio filmo intrigų.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodo būrys žinomų britų kino ir teatro aktorių, kurie irgi atlieka svarbias roles. Čia mes galime pamatyti „Hario Poterio" žvaigždę Michaelą Gamboną, puikų aktorių Eddie Izzardą, įkūnijusį Bertį, Simoną Callową, Olivią Williams bei už humoristinę pusę filme atsakingą Adeelą Akhtarą.
Verdiktas
„Viktorija ir Abdulas" – be galo nuoširdi ir jautri istorija apie neįmanomą ir visuomenės pasmerktą draugystę tarp Anglijos karalienės ir jos indų tarno. Filmas paperka savo paprastumu ir įtraukiančia istorija, kurios metu gauname ne vien puikų aktorės Judi Dench pasirodymą, labai tiksliai atkurtą XIX amžiaus pabaigos laikotarpį, maloniai nuteikiantį ir komiškų situacijų turintį siužetą, bet ir rimtu pamokslu apie žmonių lygybę ir vieną didžiausių, jau kelis šimtmečius kamuojamų problemų – nacionalizmą ir rasizmą.
