Todėl visiškai nenuostabu, jog po tokios nenumatytos sėkmės, kino studija „20th Century Fox" neturėjo kitos išeities kaip tik įkalbėti Matthew Vaughną imtis tęsinio darbų. Ir dabar, po dvejų metų nuo pirmosios dalies pasirodymo, režisierius pristato ne tik tiesioginį originalaus projekto tęsinį, bet dar ir žymiai brutalesnį bei vulgaresnį filmą, kuris leis visomis prasmėmis suvokti amerikietiškos beprotybės sąvoką.

Apie ką mes čia...

Po to kai Egsis, Roksė ir Merlinas išgelbėjo visą pasaulį nuo beprotiško ir makabriško Ričmondo Valentaino plano, praėjo du metai. Atsipalaidavę ir vietinius reikalus tvarkantys „Kingsman" agentai net nenutuokia, jog artėja žymiai didesnė grėsmė. Tai sadistiška ir nenuspėjama Popė, kurios tikslu tampa pavergti viso pasaulio valdžią. Tačiau, kad tai jai pavyktų, ji privalo sunaikinti tuos, kurie gali jai pasipainioti po kojomis. Todėl jos taikinyje atsiduria „Kingsman" organizacija...

Kūrinio turinys

2015 metais pasirodęs Matthew Vaughno filmas „Kingsman. Slaptoji tarnyba", mano manymu, tapo antra didžiausia tų metų pramoginio kino staigmena po tiesiog visomis prasmėmis tobulo George'o Millerio filmo „Pašėlęs maksas: įtūžio kelias". Niekas net negalėjo pagalvoti, jog juosta, kurios tikslu tapo žymių filmų apie šnipus pašiepimas, bus tokia kieta, brutali, ir kas svarbiausia, visiškai nenuvalkiota.

Filmas spinduliavo tokia neišpasakytai pozityvia energija, jog jį bežiūrint norėjosi, kad jis tiesiog nesibaigtų. Juostoje buvo puikūs dialogai, labai charizmatiški personažai, beprotiškas veiksmas, labai taiklus humoras ir elegancija spinduliuojantis subtilus britiškas stilius, kuris ir suteikė bendram filmo pavidalui išskirtinį cinkelį.

Tokių filmų yra reta, todėl visiškai nenuostabu, jog šios 2015 metų juostos tęsinys tapo vienu iš laukiamiausių šių metų filmų. Tai buvo daug žadantis projektas. O viskas dėl to, jog į režisieriaus krėslą vėl atsisėdo Matthew Vaughnas, kuris prie juostos scenarijaus rašymo pakvietė prisidėti ir patį komikso autorių Marką Millarą. Ir štai, pagaliau filmas atkeliavo į viso pasaulio kino ekranus. Tiesa, keliomis savaitėmis anksčiau, nes kino studija „20th Century Fox" pabijojo konkuruoti su 35 metus lauktu „Bėgančio skustuvo ašmenimis" tęsiniu, kurio premjera numatyta spalio 6 dieną.

Antroji „Kingsman" dalis kardinaliai skiriasi nuo to, ką mes matėme prieš dvejus metus. Tai jau nėra tas britišką akcentą turintis projektas, kuris žavėjo subtiliu britišku humoru, o labiau amerikonizuotas filmas. Ir viskas dėl to, jog beveik visas veiksmas yra perkeliamas į JAV. Todėl visai suprantama, kodėl filmo kūrėjai nusprendė istoriją vystyti Holivudiškai. Jie tiesiog norėjo prisitaikyti prie amerikietiškų tendencijų ir tuokiu būdu parodyti visus stereotipus, susijusius su JAV žvalgyba ir agentais bei, žinoma, tos šalies žmonių mentalitetu. Ir, mano nuomone, filmo kūrėjams tai pavyko.

Mes gauname labai aiškią amerikietiškų kaubojų viziją, kurią reprezentuoja organizacija „Stateman" ir jos agentai, kurių slapyvardžiais tampa stiprių alkoholinių gėrimų pavadinimai kaip Viskis ar Tekila. Ir tą kaubojiškumą, kuris vaizduoja ganėtinai nuvalkiotą ir taiklią vesternams būdingą atmosferą, mes matome beveik kiekviename filmo kadre. Ir nesvarbu, ar tai alkoholinių gėrimų vartojimas, ar įvairūs agentų pasirodymai stojant į kovą su blogiečiais naudojant lasus bei revolverius.

Be to, filmas ne tik pašiepia labai populiarų praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio vesterno žanrą kine, bet, taip pat kaip ir pirmoje juostoje, labai taikliai išjuokia kai kuriuos Džeimso Bondo filmus. Vien ko verta scena sniegynuose su parašiutu, kurios prototipu tapo 2015 metų filmas „007: Spectre" ar „007: Skyfall" scena su suniokota MI6 būstine. Todėl bežiūrint naują Matthew Vaughno filmą galima labai smagiai patikrinti savo atmintį ir prisiminti tuos filmus, kuriuose buvo panašios scenos. Tik, žinoma, šioje juostoje viskas pateikiama riebiau ir makabriškiau. Bet čia net nereikia to minėti. Filmas savo žiaurumu pranoksta pirmosios dalies beprotiškai atrodančius epizodus.

Ir jeigu jau kalba pakrypo link siužetinės linijos veiksmo, tai galėčiau pasakyti, jog jo čia pakankamai daug. Turime tokius pačius kietus susišaudymus, kurie puošė pirmąją dalį, žymiai žiauresnes muštynes, savo brutalumu galinčias pakonkuruoti su indoneziečių veiksmo šedevru „Reidas 2" bei ne ką mažiau efektingas gaudynes. Ir to pakanka, kad peržiūra neprailgtų ir taptų puikia pramoga kino salėje. Čia yra būtent tas filmas, kurį geriausia žiūrėti kine, nes įtampos ir adrenalino dozė bus perpildyta jau įpusėjus šio filmo peržiūrai.

Tačiau visas veiksmas būtų nieko vertas, jeigu juose nedalyvautų toks smagus personažų desantas, koks yra šiame filme.

Pagrindinis herojus Egsis, aplink kurį ir sukasi visa istorija, toks pats žavus, kaip ir pirmame filme. Jis gali būti ne vien džentelmenu, bet dar ir visišku gatvės vaikiu, prie kurio limpa moterys ir kitos nelaimės. Tačiau tai visiškai kitoks herojus nei pirmajame filme. Jis yra labiau subrendęs, turintis rimtus santykius ir galintis valdyti savo emocijas.

Taip pat smagu, jog į filmą sugrįžo pirmosios dalies pažiba, subtilus ir elegantiškas agentas Haris Hartas, kuris ir vėl tapo gyvenimo mokytoju Egsiui. Žinoma, daug kas čia pasakys, kad „išspoilinau" šį svarbų filmo momentą, tačiau patys kūrėjai to neslėpė reklamuodami juostą tiek anonsuose, tiek plakatuose. Tačiau kokiu būdu jis sugrįžo ir kaip jis yra pristatytas šiame filme aš nepasakysiu, nes tai viena iš didžiausių šio filmo intrigų.

Iš smagesnių personažų paminėčiau tą patį Merliną, kuris ir vėl padėjo „Kingsman" agentams vykdyti teisingumą bei kelis „Stateman" narius kaip agentas Viskis ir Tekila. Tiems vyrukams tikrai netrūko kietumo, o ką kalbėti apie jų kovos įgūdžius. Jie tapo puikiu papildymu naujai istorijai.

Užtat blogiečiai šioje juostoje šiek tiek prastesni, nei Ričmondas Valentainas su Gazele, nors iš dalies jie buvo labai panašūs į mano paminėtus antagonistus iš pirmosios „Kingsman" dalies. Tiek Čarlis, tiek ir Popė atrodė labai jau klišiniai ir tiesiog neįdomūs personažai, kuriuos užgoždavo abiejų agentūrų nariai. Nebent tik pastaroji sukeldavo kažkokį minimalų susidomėjimą ja, nes buvo viltis, jog pamatysime jos psichopatišką natūrą visu gražumu. Bet, deja. Tik vien scena su burgerio gaminimu buvo išties efektinga ir žiauri.

Antraplaniai herojai kaip princesė Tildė, kurios nuostabų užpakalį galėjome įvertinti pirmosios dalies finalinėje scenoje, bei įspūdingą šou surengęs seras Eltonas Džonas su šmaikščiu agentu Šampanu žiūrėjosi maloniai. Jie puikiai tiko bendrai siužetinei linijai. Bet paminėčiau ir dar du herojus – JAV prezidentą ir jo padėjėją. Nenoriu nieko čia išpasakoti, bet tai buvo labai taiklus akmuo į Donaldo Trampo ir Hilari Klinton daržą.

Apibendrinant galiu teigti, jog tęsinys savo pateikimu kažkiek nusileidžia originalui, nes jame neliko to britiško šarmo, kuris lydėjo mus visos pirmos dalies siužetinės linijos metu, tačiau tai nėra blogas filmas. Tai labai gerai pramogai kine skirtas tęsinys, kuris žiūrisi maloniai ir įtemptai, jame netrūksta taikliai pateikto amerikietiško humoro, brutalių scenų ir smagių herojų. Tačiau visgi tikiuosi, jog jeigu kada nors atsiras trečioji dalis, ji primins pirmtaką, nes amerikietiško stiliaus veiksmo komedijų mes turime per akis.

Techninė juostos pusė

Muzika šiame filme atlieka labai svarbų vaidmenį, nes būtent jos dėka sukuriama itin amerikietiška atmosfera. O viskas dėl to, jog fone girdime tokias žymias dainas kaip Johno Denverio „Take Me Home, Country Roads" bei „Annie's Song", Prince „Let's Go Crazy" ar Buddy Holly „Raining in My Heart". Netrūksta ir britiško prieskonio turinčių kūrinių, kuriuos beveik visus atliko seras Eltonas Johnas. Tarp jų galime išgirsti net ir „Rocket Man" su „Daniel".

Kameros darbas, už kurį buvo atsakingas pirmosios dalies operatorius George'as Richmondas, toks pat pavažiavęs, kaip ir originale. Kiekviena veiksmo scena nufilmuota taip stilingai, jog atrodo, lyg žiūrėtume ne tik Matthew Vaughno filmą, bet dar ir kokio nors Guy'aus Ritchie'io. Visi tie sulėtinti vaizdai, susišaudymai ir panoraminiai vaizdai suteikė juostai epiškumo. Tikrai taip, nes veiksmas labai jau išvaizdžiai atrodė šiame filme.

Kokybiški specialieji efektai čia irgi yra, nes kaip gi be jų. Tik šiuo atveju jų čia buvo žymiai daugiau nei pirmtake. Gal todėl ši dalis buvo kažkiek atitrūkusi nuo tikrovės. Nesakau, kad ir pirma pasižymėjo labai jau realistiškomis scenomis, bet joje tikrai nebuvo tiek daug fantastinių elementų, kurių yra „Auksiniame rate".

Vaizdo montažas irgi palieka gerą įspūdį. Ypatingai akis džiugina tie perėjimai nuo vienos scenos prie kitos, filmui suteikiant vientisumo jausmą. Garso montažas sustiprintas, kad žiūrovas gautų maksimalų poveikį kino salėje stebinti visas labai kietai pastatytas veiksmo scenas. Ir dėl to yra džiugu. Namie net ir su geriausia aparatūra neišgausi tokio efekto, kuris buvo jaučiamas antrosios „Kingsman" dalies peržiūroje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme aktorių yra labai daug, todėl nenoriu išsiplėsti per daug ir pristatysiu tik tuos, kurie turėjo daugiausiai įtakos siužetinėje šios juostos linijoje.

Pagrindinį Egsio vaidmenį filme atliko Taronas Egertonas, kuris per pastaruosius keletą metų sugebėjo nustebinti savo aktoriniais sugebėjimais. Šiame filme jis ir vėl įkūnyją tokį patį paprastą, bet džentelmeno manieras įvaldžiusį vaikiną, kuris ir žiūrisi maloniai ekrane, ir už kurio personažą sergi visos juostos metu.

Colinas Firthas, kuris ir vėl pasirodė Hario Harto amplua, šiame filme buvo visiškai kitoks nei pirmoje dalyje. Ir tai nustebino, labai nustebino. Tačiau savo šarmo jis neprarado, o tai ir buvo svarbiausia šioje juostoje pateikiant visiškai kitokį agentą Galahadą.

Julianne Moore, kuriai atiteko pagrindinio filmo antagonisto vaidmuo, be jokio vargo susidorojo su savo vaidmeniu, tačiau jos personažas nebuvo toks psichinis, kokio norėjosi. Tiesiog tai buvo dar viena eilinė blogiukė, kurios tikslu tapo pasaulio valdžios pažeminimas. Viskas kaip ir su pagrindiniu filmo „Greiti ir įsiutę 8" priešininku Saifer. Nieko naujo čia mes nepamatėme. Bet vaidybos prasme viskas buvo tiesiog puiku.

Užtat smagų šou su lasais ir revolveriais užkūrė agentą Viskį suvaidinęs Pedro Pascalis. Tai buvo vienas iš šio filmo kozirių, kuris kiekvienoje scenoje spinduliavo savo charizma.

Antraplaniusoe vaidmenyse pasirodė iš pirmosios dalies pažįstamas Marko Strongo įkūnytas Merlinas bei į priešo pusę perėjęs Edwardas Holcroftas su savo Čarliu. Be to, filme taip pat pasirodė princesę Tildę suvaidinusi Hanna Alstrom.

Tačiau buvo ir tokių aktorių, kurie iki galo neišnaudojo savo potencialo. Tai „Oskarų" laureatai Jeffas Bridgesas ir Halle Berry. Taip pat buvo gaila, kad Chaningas Tatumas irgi neuždominavo ekrano. O jis tą moka daryti puikiai. Juostoje taip pat pasirodė Michaelas Gambonas su Sophie Cookson. Ir nors jie atliko labai epizodines roles, bet jos buvo labai svarbios bendrai siužetinei linijai.

Bet... Filme buvo ir staigmenų. Viena iš jų tapo seras Eltonas Johnas. Apie jo personažą nenoriu kalbėti, jis tiesiog vaidino save. Tačiau situacijos, kuriose jis buvo pateikiamas, buvo puikus filmo papuošimas.

Verdiktas

„Kingsman. Aukso ratas" – žymiai brutalesnis, vulgaresnis ir kruvinesnis filmas, turintis daug beprotiškai atrodančio veiksmo, taikliai pateikto humoro ir charizmatiškų herojų, kuriame susipina viena be kitos negalinti egzistuoti amerikietiška ir britiška kultūra. Tačiau visumoje filmas, nors ir tampa puikiu pramoginio kino pavyzdžiu, savo pateikimu nusileidžia pirmtakui dėl vienos paprastos priežasties – jame neliko to subtilumo, kuriuo spinduliavo 2015 metais pasirodęs režisieriaus Matthew Vaughno filmas.