Apie ką mes čia...

Besidžiaugiantis laime su savo mergina, 23-ejų Mičas Rapas nusprendžia jai pasipiršti atostogų metu. Tačiau po kelių akimirkų laimės įvyksta tragedija – į paplūdimį įsiveržia ginkluoti vyrai, kurie išžudo poilsiautojus, o tarp jų ir vaikino viso gyvenimo meilę. Sužeisto ir vos pajudančio Mičo galvoje atsiranda tik viena mintis – atkeršyti ir žiauriausiu būdu išžudyti tuos, kurie iš jo pasiglemžė viską, ką jis turėjo brangiausio šiame gyvenime...

Kūrinio turinys

Naujasis režisieriaus Michaelo Cuestos filmas nėra iš tų kino projektų, kuris ilgam išliks atmintyje arba pateiks kokias nors naujoves veiksmo žanre kaip tą šių metų vasario mėnesį padarė kino ekranuose karaliavęs „Džonas Vikas 2“. Tikrai ne. Tai juosta, kuri puikiai tinka vienkartinei peržiūrai kine, nes ją bežiūrint galima tiesiog pailsėti ir pasimėgauti veiksmu, sprogimais, susišaudymais, gaudynėmis ir, žinoma, visai neblogai atrodančiomis muštynėmis.

Todėl šį filmą galėčiau priskirti prie tų juostų, kurios prieš gerus du dešimtmečius žavėjo visus veiksmo žanro gerbėjus. Ir jeigu šis filmas pasirodytų kokiais 1995 metais, jis be abejonės taptu vienu iš ryškiausių tų laikų žanro atstovų. Bet filmas pasirodė 2017 metais, kai šiuolaikinį kino žiūrovą nelabai ir nustebinsi tokio pobūdžio projektais.

Kaip ir minėjau, yra vos keli XXI a. pasirodę veiksmo filmai, kurie išsiskiria iš panašių projektų minios savo novatoriškumu ir preciziškumu – „Reidas 2“, „Džonas Vikas 2“, „Kazino „Royale““, „Bornas. Galutinis tikslas“, „Kingsman. Slaptoji tarnyba“, „Sicario. Narkotikų karas“ ir „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“. Ir „Amerikietis žudikas“ nė iš tolo neprimena nei vieno iš jų. Tai yra tiesiog žinomų filmų mišinys, kuris turėjo vieną vienintelį tikslą – suteikti lengvą pramogą kino salėje. Tą jis ir padaro.

Siužetinė šio filmo dalis nėra jau tokia ir apgailėtina, kaip galima būtų pagalvoti pasižiūrėjus juostos anonsus. Veiksmas sudėliotas ganėtinai atsakingai, kas leidžia pasinerti į šnipų ir specialiųjų agentų vidinį pasaulį, lyg stebėtum pigiau atrodantį „Bondiados“ filmą, o kartu ir iš arti pamatyti kaip dirba CŽV savo štabuose, kaip organizuojamos operacijos ir kaip atrinkinėjami agentai. Yra ir kelionės , būdingos šnipų temos projektams, todėl filmo metu pamatysime personažus keliaujančius po Lenkijos sostinę Varšuvą, Romą ir Stambulą. Gaila tik, jog nemažai gražiomis vietovėmis papuoštų scenų lydi labai buki herojų sprendimai. Būtent herojai ir jų motyvai skandina šį ganėtinai patraukliai atrodantį ir senąją veiksmo filmų mokyklą primenantį kino projektą.

Būtent apie personažus ir noriu pakalbėti. Jų čia tikrai nemažai, bet tik vos keli kažkiek įsimena. Pirmiausia, pagrindinis herojus yra labai jau nulaižytas ir vaikiškas, o jo motyvai, kuriais jis vadovaujasi skriausdamas niekingus teroristus, yra tiesiog juokingi. Bet blogiausia, jog šį žmogų, kuris primena vieną anksčiau tarnavusį agentą, atrenka vyriausybė, nes tiki, jog nestabilus naujokas galės neblogai pasitarnauti šaliai. Apie kitus šio herojaus sprendimus net nesinori kalbėti. Jie yra visiškai kvaili ir neapgalvoti. Čia toks Džonas Vikas jaunesnysis, kuriam dar nuo lupų nenudžiūvo pienas.

Jo mokytojas, patyręs ir daug visko matęs Stenas Harlis, irgi nesukelia pasitikėjimo jausmo, ypatingai po to, kai jo nesiklauso kažkoks pienius, o tas jam atleidžia ir netgi reikiamu momentu užtaria. Po tokių vaizdų atrodo, kad JAV specialiosiose tarnybose dirba visiški dundukai, todėl nenuostabu, jog terorizmas taip klesti. Vieninteliu pozityviu aspektu bežiūrint į šį personažą tampa jo kietumas ir puikus ginklų valdymas.

Pagrindinis blogietis „Vaiduoklis“ irgi yra klišinis degeneratas, kurio tikslu tampa... Neatspėsite. Kerštas. Tai vienas kvailiausių ir prasčiausių šiais metais matytų antagonistų, kurį po filmo peržiūros net sunku prisiminti – toks jis niekingai paprastas ir milijonus kartų matytas kituose panašaus pobūdžio filmuose. Dar pasikartosiu – čia ne 90-ųjų kinas. Šiais laikais blogiečiai yra žymiai protingesni ir atsakingesni, jų tikslai yra bent jau motyvuoti kažkuo ypatingu, o ne vien paprastu kerštu. Bet matyt tas nė motais šio filmo scenaristams.

Veiksmo plane viskas tvarkoje. Yra čia tikrai smagių ir įtampos kupinų akimirkų, kas neleidžia nuobodžiauti peržiūros metu, todėl ir apsilankymas kine tikrai neprailgsta. Asmeniškai mane sužavėjo dar ir tai, jog juostoje yra mažai verksmų. Tai ganėtinai vyriškas filmas, kuriame yra kelios itin žiaurios ir labai vaizdžios smurtinės scenos. Bet, žinoma, dar gerą įspūdį paliko šio filmo pabaiga. Buvau tikrai maloniai nustebintas, pamatęs taip įspūdingai atrodantį vaizdą jūroje, kuris užgožė susišaudymus, muštynes ir net gaudynes Romos gatvelėse. Ši scena, nors ir buvo ganėtinai kvaila, bet visgi savo efektingai atrodančiu pateikimu kompensavo visą herojų bukumą.

Visumoje filmas tikrai žiūrimas ir jis yra galva aukščiau už šių metų vasarą pasirodžiusį trilerį „Slaptasis agentas“, tačiau žymiai nusileidžia „Atominei blondinei“, kuri tapo moterišku atsaku „Džonui Vikui“ bei „Žudiko asmens sargybiniui“. Bet tikiu, jog filmas sukels kažkiek nostalgijos dešimtam praeito amžiaus dešimtmečiui ir primins tokius filmus kaip „Greitis“, „Valstybės priešas“, „Kietas riešutėlis 2“, „Auksinė akis“, „Roninas“, „Prezidento lėktuvas“ ar „Mirtinas ginklas 4“.

Techninė juostos pusė

Iš techninės pusės galėčiau pagirti kameros darbą, kurio dėka buvo itin vaizdžiai perteiktas veiksmas ir smurtas. Ypatingai įstrigo scena su nagais, nuo kurios norėjosi nusisukti ir užmerkti akis, o taip pat finalinis juostos akordas jūroje. Bet čia nieko nepasakosiu, nes nebus taip įdomu žiūrėti.

Muzikinė palyda neįsimenanti, todėl kiekviena muzikinė kompozicija nesukeldavo kokios nors euforijos stebint herojų susidūrimus ar susišaudymus. Įdomiausia yra tai, jog prieš šio filmo peržiūrą rodė „Kingsman. Aukso ratas“ anonsą, kurio muzika man taip patiko, jog net bežiūrint „Amerikietį žudiką“, vis skambėjo mano galvoje. Va tokio garso takelio čia ir reikėjo, tada scenos įgautų daugiau epiškumo ir galbūt pats filmas taptų gyvesnis.

Vizualiai nesinori prie nieko prikibti, nes specialiųjų efektų čia buvo minimaliai, o ir jie buvo visai kokybiški. Grimas ir dekoracijos taip pat palieka malonų įspūdį, nes atkurtos vietovės labai puikiai priminė rodomų vietų prototipus. Todėl detališkumas čia buvo vietoje ir laiku.

Vaizdo montažas netrikdo, nes visa vientisa siužetinė linija nenukrypsta nuo pagrindinio tikslo – sugauti blogiuką ir jį nubausti. Tačiau yra vietų, kurios sukelia klausimus. Bet čia jau kūrėjų klaida, nes jie norėjo pernelyg greitai viską papasakoti, todėl kaip vienas ar kitas herojus atsirasdavo reikiamoje vietoje, mums nepaaiškina. Tiesa, sutapimų čia yra pernelyg daug. Kas liečia garso montažą – puikus, ypač veiksmo scenose. Sustiprintas ir neleidžiantis atsipalaiduoti.

Aktorių kolektyvinis darbas

Išgarsėjęs su „Bėgantis labirintu“ frančize, jaunasis Holivudo atstovas Dylas O‘Brienas iš visų jėgų čia bando tapti tokiu pat kietu ir griežtu kaip Keanu Reevesas ar net Liamas Neesonas. Bet, deja, jam tai nepavyksta, nes išties yra sunku patikėti jo vaikiško veido herojaus motyvais ir nuoširdumu darant tai, ką jis daro. Ir aš jau nekalbu apie trumpą pasiruošimą savo keršto planui ir operacijomis.

Užtat malonu matyti kino veteraną, dviem „Oskarams“ nominuotą Michaelą Keatoną, kuris pastaraisiais metais išgyvena savo karjeros renesansą. Ir nors šis aktorius šiame filme ne itin stengiasi vaidinti savo herojų, jis paperka charizma.

Blogietį „Vaiduoklį“ filme suvaidino 2012 metais savo kelią į kino Olimpą su juostomis „Džonas Karteris“ ir „Laivų mūšis“ sužlugdęs Tayloras Kitchas. Aktorius visos juostos metu atrodė kaip zombis, lyg jis būtų Kristen Stewart giminaitis. Jokios ekspresijos, jokio šarmo, jokios vaidybos.

Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė nemažai žinomų veidų, bet paminėsiu tik kelis aktorius, kurių potencialas taip ir nebuvo išnaudotas. Pavyzdžiui Scottui Adkinsui, kuris nors ir yra vienodas visuose savo filmuose, bet stulbinančiai mušasi, buvo patikėtas kažkokio liurbio vaidmuo. Sanaa Lathan irgi sukūrė visiškai neįdomų ir labai jau klišinį ir itin politiškai korektišką vaidmenį – juodaodę moterį dirbančia CŽV viršūnėje.

Visi kiti aktoriai pasirodė ne ką geriau.

Verdiktas

„Amerikietis žudikas“ – neprailgstantis ir turintis nemažai kokybiškai pateikto veiksmo, susidedančio iš susišaudymų, muštynių, gaudynių ir sprogimų, filmas, kurio pamatu tampa iki negalėjimo matyta istorija apie kerštą ir bukai specialiųjų agentų vykdomą kovą su terorizmu.