Apie ką mes čia...

Į Samuelio ir Ester Malinsų namus atvyksta sesuo Šarlotė su šešiomis našlaitėmis. Mergaitės padeda jiems pasirūpinti namais ir iš naujo patirti gyvenimo džiaugsmą po to, kai jų mylimoji dukra išėjo anapilin. Vieną dieną, viena iš mergaičių aptinka slaptą kambarį, kuriame pamato ant krėslo sėdinčią rankų darbo lėlę. Ji net nenutuokia, koks blogis yra įkalintas šiame iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančiame žaisle...

Kūrinio turinys

Ir kas tik galėjo pagalvoti, kad 2013 metais pasirodęs Jameso Wano režisuotas filmas „Išvarymas“ peraugs į itin perspektyvią bei finansiškai stabilią siaubo franšizę? Tikrai niekas. Tačiau po to, kai filmas, kurio biudžetas siekė vos 20 milijonų dolerių, visame pasaulyje užsidirbo 318 milijonų, kino studija „Warner Bros.“ nedelsiant davė žalią šviesą pirmam šalutiniam projektui, pavadinimu „Anabelė“.

Filmas, kurio pamatu tapo viena iš Vorenų šeimos bylų, irgi tapo finansiškai sėkmingu projektu, kuris jo kūrėjams atnešė 256 milijonus dolerių. Atsižvelgus į vos 5 milijonų dolerių biudžetą, tai buvo išties neregėtas pasiekimas. Gaila tik, jog pati juosta buvo itin prasta. Kalbu ne vien apie scenarijų, bet ir apie siaubo scenų pastatymą, herojus, istorijos atomazgą, dialogus ir, žinoma, patį demoną. Bet to pakako, kad studija apgalvotų savo tolimesnius veiksmus plečiant franšizę.

Todėl 2016 metais buvo pristatytas antrasis „Išvarymo“ filmas, kuris kaip ir jo pirmtakas tapo puikiai priimtas kino kritikų, siaubo žanro gerbėjų ir eilinių žiūrovų, o taip pat tapo ir finansiškai sėkmingas. Po jo pasirodymo, studija pradėjo darbus ne vien ties „Anabelės“ tęsiniu, bet dar suplanavo du kitus šalutinius projektus apie antroje „Išvarymo“ dalyje pasirodžiusią vienuolę ir susikūprinusį vyrą. Bet būtent „Anabelės“ istorijos pratęsimas tapo vienu iš svarbiausių kino studijos „Warner Bros.“ prioritetų, nes prie šio projekto nuodugniai dirbo ne vien režisierius Davidas F. Sandbergas, bet ir pats visos šios franšizės tėvas Jamesas Wanas, kuris savo nuožiūra ištaisė pirmos dalies klaidas ir pateikė visiškai kitokį žvilgsnį į šiurpią lėlės Anabelės istoriją.

Filmo veiksmas prasideda praeityje, todėl galima teigti, jog ši juosta tampa visos „Išvarymo“ frančizės priešistore. Ir tai yra labai įdomu, nes mes pagaliau sužinome kaip buvo sukurta mirtį nešanti lėlė Anabelė, koks buvo jos tikslas ir kodėl būtent ją apsėdo demonas. Viskas čia yra nuodugniai ir labai aiškiai išdėstyta, jog žiūrovas, kuris negavo jokių atsakymų 2014 metais pasirodžiusiame filme, galėtų pagaliau išsiaiškinti tiesą, susijusią su apsėsta lėle ir ją valdančiu blogiu.

Pats visos šios kraupiai atrodančios istorijos pateikimas yra labai įtraukiantis ir įdomus. Lygiai taip pat, kaip ir du „Išvarymo“ filmai, kurių branduoliu buvo pačios istorijos, o ne vien gąsdinimo elementai, kuriuos mes esame matę kituose filmuose. Būtent kokybiškai parašytos, nuo pirmųjų minučių įtraukiančios, įdomiai papasakotos istorijos tapo mano paminėtų filmų sėkmės paslaptimi. Akivaizdu, jog tuo vadovavosi ir „Anabelės 2“ kūrėjai, kurie suteikė vieną didelį malonumą pažinti Malinsų šeimos tragediją.

Kalbant apie siaubą, tai jis čia buvo ir vietoje, ir laiku. Šiame filme netrūksta ir staigių, labai efektingai pateiktu ir siaubą keliančiu garsu pagardintų scenų, kaip ir šiurpių vaizdų, kuriais buvo bandoma dar labiau išgąsdinti žiūrovą. Ir taip, šiuo atveju kūrėjams pavyko tą pasiekti. Nes jie nebandė itin vaizdžiai pristatyti mėsos ir kraujo kupinų scenų, o estetiškai suteikti smurto pojūtį, nukreipiant mūsų akis į vangiai matomus šleikštulį keliančius elementus. Kaip pavyzdį galiu pateikti labai šauniai atrodantį nukryžiavimą, kuris išties šiurpina. Ir tokių scenų, kurios sugeba išlaikyti įtampoje ir galiausiai smogti pilna jėga, yra išties daug. Todėl šis filmas kardinaliai skiriasi nuo pirmosios „Anabelės“ dalies, kurioje buvo bandoma sukelti vien tik neviltį, bet ne papasakoti įdomią istoriją, kurios metu galima buvo pajusti ir išgąstį.

Anabelė

Herojams filme irgi buvo palikta nemažai vietos, todėl išties smagu, jog filmo scenaristai leido susipažinti su kiekvienu iš filmo herojų artimiau ir tuo pačiu jų kailiu patirti didžiausius košmarus, kurie kamavo kiekvieną iš jų. Tiesa, pats antagonistas, kuris buvo labai keistai pateiktas 2014 metų filme, čia atrodė žymiai solidžiau, nes jo praktiškai nesimatė, o tik jautėsi jo buvimas šalia. Bet įdomiausiu akcentu tapo labai svarbus filme parodytas elementas, kuris buvo susijęs su antrąja „Išvarymo“ dalimi. Vienoje scenoje buvo galima sekundei pamatyti puikiai pažįstamą siluetą. Todėl pamačius vienuolę, kuri terorizavo Vorenus, galima suprasti, jog kuo toliau, tuo bus smagiau stebėti „Išvarymo“ franšizės vystymąsi. Ir ne, čia nebuvo joks „spoileris“, o tiesiog pastebėjimas, kaip kruopščiai studija „Warner Bros.“ bando plėsti šią istorijomis turtingą visatą.

Šią juosta galėčiau pavadinti kol kas pačiu baisiausiu šiais metais matytu filmu, kurį teko žiūrėti kino teatre, nes visgi „Pradink“ ar „Skilimas“ ne pilnai atitinka siaubo žanrą. Todėl apibendrinant galiu pasakyti, jog šis Jameso Wano prodiusuotas filmas žavi ne vien savo siužetiniais vingiais ir siaubo elementais, bet ir tuo, jog jis tapo puikiu pavyzdžiu kitiems kino kūrėjams, kaip reikia dirbti ties savo klaidomis ir antrą kartą neužlipti ant to pačio grėblio.

Techninė juostos pusė

Šiame filme stipriausiu koziriu tampa garsas. Tokio galingo garso montažo siaubo filmuose nebuvo nuo praeitų metų „Išvarymo 2“ pasirodymo. Tiesiog stulbinantis darbas, kuris paverčia šį filmą į tikrą siaubo oazę. Vienu momentu vos širdis neiššoko iš krūtinės – taip kietai buvo viskas sudėliota ir pateikta.

Muzikinė dalis irgi gera. Tiek pagrindinis garso takelis ir jo šiurpios melodijos, kuriomis buvo bandoma sukelti nemalonią atmosferą, tiek ir visai geros dainos kaip tarkim Charleso McDonaldo daina „You Are My Sunshine“, kurios leido patirti rodomo laikotarpio nuotaikas.

Šaunios dekoracijos, veikėjų kostiumai, namas ir aplinka, kuri nors ir minimalistinė, bet puikiai sugebanti atkurti praeito amžiaus penktąjį dešimtmetį, irgi prisideda prie bendros ir labai kokybiškai pateiktos filmo atmosferos.

Ne mažiau svarbus šiame siaubo žanro projekte tampa ir kameros darbas, už kurį buvo atsakingas tokio pobūdžio filmuose besispecializuojantis Maxime‘as Alexandre‘as. Kiekviena scena nufilmuota labai gerai, jog bežiūrint į jas pajunti visą herojų neviltį. Būtent mažiausios detalės ir staigūs kameros manevrai buvo itin svarbūs norint sukurti vizualią baimę žiūrovui.

Vaizdo montažo darbas be priekaištų. Visgi istorija vystoma labai lengvai, kruopščiai ir įdomiai, todėl iki pat galo sunku net suvokti, kaip viskas vyks toliau bei kaip bus papasakota lėlės kilmės istoriją, apie kurią mes nieko nežinome.

Aktorių kolektyvinis darbas

Daug kalbėti apie aktorius nereikia, visgi ne vaidyba čia buvo pirmoje vietoje, tačiau paminėti noriu kelias jaunas svarbių šios juostos personažų atlikėjas, kurios nustebino savo natūralumu.

Pirmiausia tai Talitha Bateman, kuri suvaidino Dženis. Puikus susidorojimas su vaidmeniu, o kokios emocijos ir natūralumas. Vienas didelis malonumas buvo stebėti šios jaunos aktorės pasirodymą. Antra – Lindos vaidmenį atlikusi Lulu Wilson. Irgi akių neerzinantis personažo pateikimas.

Iš kitų aktorių, kurie šiame filme visai neblogai atrodė, paminėčiau Stephanie Sigman, įkūnijusią sesę Šarlotę, bei Anthony LaPaglia, kuriam atiteko Samuelio rolė. Harmoningai ir maloniai akims pasirodę šie du aktoriai. Gaila tik, kad savo potencialo neišnaudojo visiems puikiai iš „Žiedų valdovo“ trilogijos pažįstama Miranda Otto, kuriai šiame filme atiteko Ester vaidmuo.

Verdiktas

„Anabelė 2“ – labai baisus dėl kruopščiai sudėliotų išgąsčio elementų ir žymiai geresnis savo pastatymu už vilčių nepateisinusį pirmąjį 2014 metais pasirodžiusį filmą. Kartu šį juosta įdomi ne vien puikiu siaubo šou, kurį eilinį kartą meistriškai pateikia šio unikalaus žanro virtuozas Jamesas Wanas, bet dar ir įtraukiančia istorija apie prakeiktos lėlės ištakas bei iki šiol pilnavertiškai nepristatytą demoną, kuris tapo neatsiejama visos „Išvarymo“ franšizės dalimi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)