Apie ką mes čia...
Indėnų rezervate „Vėjų upė“ patyręs medžiotojas Koris Lambertas aptinka suniokotą jaunos merginos kūną. Netrukus po to, kai jis pranešė teisėsaugai apie radinį, į įvykio vietą atvyksta vietiniai pareigūnai ir iš Las Vegaso atsiųsta FTB agentė Džein Baner. Nedelsiant pradedamas tyrimas, kuris turi atskleisti kraupią merginos mirtį...
Kūrinio turinys
Kai praeitais metais į kino teatrus atkeliavo vienas geriausių mano matytų kriminalinių trilerių „Bet kokia kaina“, pagalvojau, jog visai būtų šaunu pasižiūrėti panašaus pobūdžio ir identiškai slegiančios atmosferos filmą, tik visiškai kitokioje aplinkoje. Todėl tikrai nesitikėjau, jog po ne pilnų metų nuo mano paminėto šešiems „Oskarams“ nominuoto filmo pasirodymo, jo scenaristas Tayloras Sheridanas sukurs itin panašią juostą.
Šio filmo veiksmas vyksta ne saulės pabučiuotame ir sausros išniokotame Teksase, o žymiai pavojingesnėje aplinkoje, kurioje karaliauja žiema. Ir tai filmui suteikia ne tik papildomo žavesio, bet ir leidžia pajusti nemažą asmeninę baimę stebint įvykius meistriškai pateiktoje siužetinėje linijoje. Būtent tokią atmosferą sukuria šio filmo režisierius, kuris dėka kruopščiai sudėliotų trileriams būdingų akcentų, leidžia nuo pradžios iki galo susitapatinti su filmo herojais, šalta aplinka, kurioje vyksta veiksmas, ir visu pajėgumu savo kailiu patirti įvykusią tragediją.
Pagrindiniu šios juostos koziriu tampa kraupus nusikaltimas, kurį bando tirti visiškai skirtingi žmonės. Skirtingi, nes kiekvienas iš jų mato šį įvykį per savo prizmę bei tuo pačiu turi tam tikrą tikslą. Vienam reikia greičiau uždaryti bylą, kitas nori išsiaiškinti kas iš tiesų įvyko su sniege rasta mergina, na, o trečias tiesiog trokšta surasti nusikaltėlį ir gerai jį pamokyti. Toks bylą tiriančių asmenų nesutarimas paverčia šį trilerį į dar įdomesnį reginį, kurio pabaigos neįmanoma nuspėti.
Kartu tai asmeninė kelių žmonių drama, kurie visos juostos metu leidžia suvokti žmogaus gyvenimo trapumą, neteisybę ir amžiną kovą su savimi. Pagrindinis šio filmo herojus Koris Lambertas suvokia visą šio nemalonaus ir tragiško įvykio skonį, todėl jis kaip niekas kitas yra labiausiai suinteresuotas išaiškinti visą tiesą. Jam į pagalbą, jeigu galima taip išsireikšti, ateina jauna ir nelabai patyrusi FTB agentė Džein Baner, kuri stengiasi dirbti pagal protokolą, tačiau atsidūrusi Dievo užmirštoje nusikaltimo vietoje, ji galiausiai suvokia, jog reikia pasikliauti ne teorinėmis žiniomis, o savo nuojauta. Nes būtent nuojauta ir gali apsaugoti nuo neapgalvotų veiksmų ar net išgelbėti nuo mirties.
Dramatiškumo prideda mirusios merginos tėvai, kurie yra tarsi mirę viduje. Atvirai pasakysiu, labai graudinančios scenos bežiūrint į kančiose paskendusius žmones, kurie neteko savo brangiausio turto – vaiko. Kiti herojai irgi yra labai svarbiu šios istorijos varikliu. Tiek šerifas Benas, tiek sniegynuose rastos merginos vaikinas Metas, jos brolis Čipas ir daktaras Vaithurstas padeda suvokti tam tikrus gyvenimo aspektus, jog ne viskas jame yra rožėmis klota. Tiesiog reikia įsiklausyti į jų žodžius, kurie yra tokie pat prasmingi, kaip ir dialogas tarp Čipo ir Korio policijos mašinoje.
Įtampos šiame filme taip pat netrūksta. Tai tamsi, ganėtinai brutaliai pateikta, tikroviška ir šalta juosta, kurios paskutinės dešimt minučių priverčia sustingti vietoje stebint nepriekaištingai pateiktą finalą, kuriame buvo visko, ko tik galima geisti iš panašaus pobūdžio projektų. Žinoma, čia aš paliksiu intrigą, nes tikrai nenoriu išpasakoti šio filmo pabaigos, jos pateikimo ir kelių svarbių niuansų, kurie akimirksniu pakeitė visą siužetinės linijos vystymosi koncepciją.
Šį filmą būtina pamatyti kine ir gal ne vieną kartą, nes tokie projektai yra tikra retenybė. Ypač šių metų vasarą, kai kino ekranuose dominuoja specialiųjų efektų perpildyti blokbasteriai ar iki negalėjimo vulgarios komedijos apie narkotikus vartojančias moteris.
Akivaizdu, jog filmas turi nemažus šansus pakovoti dėl savo vietos ir JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose, bent jau režisūroje ir geriausio originalaus scenarijaus kategorijose tai tikrai. Vien ko verta tema apie moterų dingimus, kuri yra itin skaudi ne vien amerikiečiams, bet ir indėnams. Bet apie tai pasiskaitysite filmo pabaigoje.
Na, o kol kas, man asmeniškai tai yra vienas geriausių 2017 m. kino projektų, kuris be abejo įeina į mano šiais metais matytų filmų trejetuką, užleisdamas vietą Christopherio Nolano šedevrui „Diunkerkas“ ir Edgaro Wrighto režisuotam „Vaikiui ant ratų“.
Techninė juostos pusė
Kaip jau buvau rašęs anksčiau, filmo atmosfera labai priminė 2016 m. juostą „Bet kokia kaina“. Ir tai yra tiesa, nes filmo garso takelis beveik identiškas tam, kurį mes girdėjome minėtame filme. Bet čia nereikia stebėtis, visgi filmui muziką rašė pats Nickas Cave‘as, kuris ir dirbo prie praeitų metų „Oskarinio“ projekto. Šalta, nemaloni, pesimistiškai nuteikianti muzika leido dar labiau pajusti visą baimę, kuri sklinda iš šaltų ir sniegu papuoštų scenų. Kiekvienas muzikinių kompozicijų akordas buvo sudėtas labai atsakingai, norint įtemptai pabrėžti rodomų scenų svarbą bendrai siužetinei linijai.
Kitu svarbiu šios juostos komponentu tampa natūrali aplinka, kurioje teko nemažai paplušėti visai filmavimo komandai. Čia nėra jokio CGI, jokių žalių ekranų, o tiesiog gamta, kuri visuomet suteikia tikroviškumo jausmą. Jokie prabangūs specialieji efektai neatpirks to, ką galima sukurti natūralioje aplinkoje.
Operatoriaus Beno Richardsono darbas taip pat aukščiausio lygio, todėl kiekvienas šūvis, kiekvienas herojų pokalbis, emocijų išreikšta scena nufilmuota itin vaizdingai. Ir jau nekalbu apie įspūdingai atrodančius peizažus, kuriais papuošiamas šis puikus filmas.
Vaizdo montažas puikus. Kaip grakščiai sudėliota šios juostos istorija, kurioje iki pat galo nežinai, kaip ji pasibaigs. Vienas malonumas akims. Garso montažas – kokybiškas. Galima vien sustiprinto garso dėka pasijusti lyg būnant šaltoje, vėjuotoje ir ne itin smagioje aplinkoje ir tuo pačiu bent kelioms valandoms atitrūkti nuo saulėtos dienos lauke.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas geriausių mūsų dienų aktorių, talentingas, bet ne visada savo aktorinį potencialą išnaudojantis Jeremy‘is Renneris ir vėl nustebina itin rimta, be galo emocionalia ir stipria role. Jo personažas ne tik atsiskleidė kaip gyvenimo matęs vyras, kuris po vieno skaudaus įvykio savyje užšaldė visas emocijas, bet ir kaip žmogus, kuris vadovaujasi nuojauta ir protu, o ne taisyklėmis, kurias galima bet kada sulaužyti.
Elizabeth Olsen, kuriai čia jau nebe pirmas pasirodymas šalia Jeremy‘io Rennerio (jiedu vaidina „Marvel“ kino visatoje), pasirodė irgi labai gerai. Visos juostos metu jos personažas, vadovaudamasis protokolais, kurie negalioja „Vėjų upėje“, mokosi. Ji mokosi iš kitų, iš savo padarytų klaidų ir iš situacijų, kurios jai neatneša mirties. Tai stiprios, bet kartu trapios moters portretas, kuri norėdama padėti tampa priklausoma nuo vyrų pagalbos.
Mažesnius, bet itin svarbius ir ganėtinai įdomius vaidmenis atliko Jonas Bernthalas, įkūnijęs Metą, „Oskarui“ nominuotas Grahamas Greenas, suvaidinęs šerifą Beną, velionės brolį Čipą atlikęs Martinas Sensmeieris ir jo tėvą suvaidinęs Gilas Birminghamas.
Verdiktas
„Vėjų upė“ – itin stiprus savo siužetine linija, natūralioje aplinkoje nufilmuotas ir nuo pradžios iki pat galo dialogais ir herojų veiksmais įtraukiantis kino projektas, kuriame intriguojanti kraupaus nusikaltimo paslaptis neatskleidžiama beveik visos šios įtampos nestokojančios juostos metu.
Filmas be puikiai parašyto scenarijaus, kuriame galima atrasti žmogaus silpnybių ir ydų mišinį, žavi dar ir puikiais aktoriais, kurie pasistengė suteikti šiam pasakojimui dar daugiau dramatizmo, o meistriškai atliktas režisieriaus darbas paverčia jį neužmirštamu reginiu kino salėje.
