Apie ką mes čia...

Prižiūrintys tvarką žmonių gyvenvietėse, specialieji agentai majoras Valerianas ir seržantė Lorelina, iš savo vadovybės gauna itin svarbią užduotį – jie turi išsiaiškinti, kokia paslaptinga ir viską naikinanti jėga kėsinasi į Alfą miesto saugumą. Iš pirmo žvilgsnio paprasta misija virsta į neregėto masto operaciją, nuo kurios priklausys milijonų gyvybių saugumas.

Kūrinio turinys

Lucas Bessonas – tai režisierius, kuris jau dvidešimt metų nesugeba savo kūryba niekuo nustebinti, o tik gerai nuvilti. Net keista: kur dingo tas žmogus, kuris prieš gerus dvidešimt metų kūrė tokias puikias juostas kaip „Nikita“, „Leonas profesionalas“, „Penktasis elementas“?

Tiesiog protu nesuvokiama, kad nuo 2000-ųjų metų jis nesugebėjo pristatyti nė vieno dėmesio verto režisūrinio projekto. Nebent galėčiau paminėti „Šeimą“, kuris nors ir nebuvo niekuo ypatingas, bet užtat žiūrėjosi visai smagiai. Tačiau po to, kai 2015 metais į kino ekranus įžengė „Liusi“, pasitikėjimas šiuo kino kūrėju galutinai dingo. Ir tai buvo liūdna, nes būtent jo filmai buvo mano paauglystės dalimi.

Žinoma, nors ir kaip buvo kritikuojamas filmas „Liusi“, jis visame pasaulyje užsidirbo beveik pusę milijardo dolerių, kas leido Lucui Bessonui pajusti ne tik pergalės skonį, bet ir įtikinti nepriklausomus jo kino studijos „Europa Corp.“ investuotojus finansiškai prisidėti prie pačio ambicingiausio jo karjeroje filmo – „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“.

Juosta be marketingo išlaidų kainavo kosminius 210 milijonų dolerių, kas leido jai tapti pačiu brangiausiu visų laikų europiniu filmu, nukarūnavusiu 2008 metais pasirodžiusį nuotykių žanro filmą „Asteriksas olimpinėse žaidynėse“.

Tačiau ne vien dideli pinigai tampa svarbiu tokio pobūdžio filmų varikliu. Visi puikiai matėme ketvirtus ir penktus „Transformerius“, į kuriuos buvo sukišti šimtai milijonų dolerių, tačiau tai nepadėjo užlopyti scenaristų ir režisieriaus kūrybinės impotencijos.

Visgi būtent režisierius ir jo vizija yra svarbi, norint gauti kokybišką ir įsimintiną produktą. Todėl pasižiūrėjus šį filmą, man net pasidarė keista, jog daugelio kino mylėtojų nurašytas Lucas Bessonas sugebėjo visai neblogai į kino ekranus perkelti itin sunkiai ekranizuojamos, 1967 metais pasirodžiusios, grafinės novelės istoriją.

Kaip grafinės novelės ekranizacija, filmas išties pavyko, nes buvo perkelta pati svarbiausia literatūrinio kūrinio dalis – atmosfera. Tai gana žaismingas, bet kartu ir rimtai atrodantis filmas su savo turtingu pasauliu, kuriame aptinkame skirtingas ir įdomias gyvybių formas. Todėl reikia pripažinti, jog režisierius ne tik leido pajusti ateities pasaulio viziją, bet dar ir vaizdžiai susipažinti su tais, kurie filme sudaro rimtą pamatą pasakojamai istorijai. O tai yra labai svarbu, nes herojai čia atlieka pačias vertingiausias funkcijas.

Kiekvienas iš personažų yra asmenybė, o tai irgi prideda nemažą pliusą bendrai pasakojimo koncepcijai. Pirmiausia, žinoma, tai Valerianas, kuris visos juostos metu bando suvokti savo paskirtį ir pasirinkti pusę, kurią jis atstovaus. Jo partnerė Lorelina taip pat nėra iš kelmo spirta mergina. Tai kovinga ir savimi pasitikinti, tačiau negalinti su savo jausmais susidoroti seržantė, kurios asmeniniai tikslai dažnai kelia pavojų kitiems. Be šių dviejų pagrindinių herojų turime nemažai ateivių, kurių rasės irgi yra labai gerai pristatomos, jog mes ne tik susipažįstame su jų prigimtimi, bet dar ir turime galimybę apčiuopti jų pasaulius iš vidaus. Be to, puikiai pateikiamas Valeriano ir Lorelinos vadovybės paveikslas, kuris simbolizuoja trapumą ir žmogiškumo nebuvimą.

Kiti antraplaniai herojai, kurie taip pat filme pasirodo neatsitiktinai, žavi savo išskirtinėmis išvaizdomis. Paminėčiau filme trumpam pasirodžiusį sutenerį Džolį, seksualią Bable su nepamirštama jos šokio scena ir, žinoma, gynybos ministrą. Kiekvienas iš jų įnešė į filmą reikiamų spalvų.

Veiksmo plane, juosta žiūrisi visai grakščiai. Jo čia netrūksta, bet ir nėra taip, jog po peržiūros išeitum išsižiojęs dėl pamatytų įtampos scenų. Ir nors filmas iš anonsų primena „Žvaigždžių karus“, „Žvaigždžių kelią“ ar „Galaktikos sergėtojus“ su „Įsikūnijimu“, bet čia nieko panašaus nėra. Šioje juostoje daug laiko buvo skirta istorijai ir patiems veikėjams, todėl pritrūko laiko epiniams susidūrimams ir efektingai atrodančiam kai kurių personažų santykių aiškinimuisi. Užtat yra humoras, nors jis kartais būdavo pateiktas ne laiku ir ne vietoje. Lygiai tą patį pasakyčiau ir apie kai kuriuos dialogus, kurie pritemdavo siužetinės linijos eigą.

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog visgi Lucas Bessonas perspjovė pats save ir sukūrė išties smagią ir didingai atrodančią pramogą kine, kuri savo ruožtu tampa ir geriausiu jo režisūriniu projektu nuo 2000 metų. Deja, bet tai vienkartinė pramoga, kuri žiūrisi smagiai tik vieną kartą. Bet ar ją norėsis pakartoti kada nors ateityje? Čia rimtas klausimas.

Techninė juostos pusė

Vizualiai juosta atrodo fantastiškai. Neveltui į šį projektą buvo sukišti tokie dideli pinigai. Nuo A iki Z sukurtas pasaulis, susidedantis iš visokiausių herojų, faunos, floros, miestų, transporto priemonių, keri savo detalumu. O kai dar visą tai žiūri per trimatę erdvę, atrodo, lyg pats ten būtum. Trumpai tariant – specialieji efektai ir 3D paperka ir paperka labai stipriai. Būtent dėl jų ir ėjau pasižiūrėti šio filmo, kuris manęs vizualiame plane nenuvylė.

Muzikinė palyda irgi smagi. Čia galime išgirsti tokius žinomus kūrinius kaip Bobo Marley atliekamą „Jammin“ ar Wyclef Jean „We Tryin To Stay Alive“, o taip pat ir dainuojančią Carą Delevingnę. Bendrai, garso takelis visai neblogas, jei įdėmiai įsiklausyti, bet visiškai neįsimintinas, jeigu norisi jį prisiminti išėjus iš kino salės. Veiksmo scenose pritrūko epiškai skambančių kompozicijų, kas irgi kažkiek pakišo koją bežiūrint į jas kino ekrane.

Kameros darbas puikus. Vien ko verta scena, kurioje Valerianas braunasi per sienas. Net šiurpas praėjo. Panoraminiai vaizdai irgi atrodė puikiai. Bet čia nieko keisto tame nėra. Visgi filmo operatoriumi tapo legendinis kameros virtuozas Thierry‘is Arbogastas, su kuriuo Lucas Bessonas jau ilgus metus dirba kartu.

Garso montažas neblogas, vaizdo montažas irgi. Istorija vystoma sklandžiai, nenuobodžiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo aktoriai parinkti visai atsakingai. Dane‘as DeHaanas, atlikęs Valeriano vaidmenį, harmoniškai atrodė kino ekrane, visiškai neerzino ir netgi sakyčiau, kad atitiko beveik idealiai grafinės novelės herojaus prototipą. Bet kas svarbiausia, kad jo partnerė, kurią suvaidino modelis Cara Delevingne, irgi nepasišiūkšlino. Atvirai sakau, nesitikėjau, kad ji čia sugebės kažką doro išspausti, prisimenant jos genialų pasirodymą „Savižudžių būryje“.

Gaila tik dėl vieno, jog labai mažai ekraninio laiko gavo du puikūs aktoriai – Ethanas Hawke‘as ir Clive‘as Owenas. Filme taip pat trumpam pasirodė kultinis aktorius Rutgeris Haueris, generolą Oktobarą suvaidinęs Samas Spruellis bei dainininkė Rihanna. Pastaroji atliko visai neblogą šokį, kas bent jau man tikrai krito į akis.

Priekaištų aktoriams neturiu, nes visi jie natūraliai perteikė savo herojus. Ir taip, pasikartosiu, net Cara Delevingne.

Verdiktas

„Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ – vizualiai įspūdinga kelionė po garsios grafinės novelės pasakojimo motyvus, kur nekaltai prasidėjęs nuotykis pavirsta į nenuobodžiai atrodantį Luco Bessono diriguojamą trilerį.

Be specialiųjų efektų, filmas gali pasigirti ir įdomiai bei vaizdingai papasakota istorija, kurią papuošia ne taip ir blogai vaidinantys aktoriai, puikus operatoriaus darbas ir lengvai vystomas siužetas. Visa tai leidžia sukurti tvirtą pamatą pramogai, kurią verta pamatyti tik didžiuosiuose kino ekranuose.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)