Apie ką mes čia...

Cezaris, kartu su savo beždžionių karalyste, gyvena atokiai nuo žmonių, nenorėdamas sukelti pavojaus gentainiams ir tuo pačiu siekdamas taikos. Tačiau žmonės taip negalvoja. Jie ruošiasi paskutiniam, finaliniam mūšiui dėl žemės su tais, kurie ne tik su kiekviena diena tampa vis protingesni ir fiziškai pranašesni, bet dar ir sugeba prisitaikyti prie bet kokių oro sąlygų. Žmonijos ateitis pakimba ant plauko...

Kūrinio turinys

2011 metais pasirodęs filmas „Beždžionių planetos sukilimas“ sugebėjo ne tik nustebinti klasikinio 1968 metų „Beždžionių planetos“ gerbėjus, pakerėti kino kritikus ir sukelti ant kojų visą kino industriją dėl neįtikėtinos komercinės sėkmės, bet dar ir įrodyti, jog viskas, ko reikia geram filmui, net ir tokiam, kurio idėja nėra tokia šviežia, tai talentingas režisierius ir kruopščiai parašytas scenarijus.

Todėl nedelsiant, po stipriai atrodančios „Beždžionių planetos“ priešistorės, kurią pamilo milijonai kino mylėtojų visame pasaulyje, kino studija nusprendė išvystyti šį projektą ir tuo pačiu pranešė apie būsimą trilogiją, kurios siužetinės linijos pamatu tapo beždžionių kova su žmonėmis iki pat primatų didingo triumfo.

Žinoma, dažnai taip ir būna,kad kai pirmoji dalis pasirodo gerai, po jos atsiranda savo kokybe nusileidžiantys projektai, kurie skirti vieninteliam tikslui – pamiršti apie kūrybą ir tiesiog užsidirbti pinigų. Taip, pone M. Bay‘au?

Bet šiuo atveju yra visiškai kitaip. Antroji dalis „Beždžionių planetos aušra“, kuri 2014 metais apkeliavo viso pasaulio kino teatrus, ne tik savo scenarijumi ir pateikimu lenkė pirmtaką, bet dar ir sugebėjo pakartoti finansinę sėkmę. Būtent 710 milijonų dolerių, kuriuos filmas užsidirbo, paskatino režisierių Mattą Reevesą sugrįžti į šią frančizę ir prasmingai užbaigti visą trilogiją.

Kino kūrėjas, norėdamas atsidėkoti žiūrovams už meilę jo filmui, gavo ne tik kūrybinę laisvę iš studijos „20th Century Fox“, bet dar ir leido sau neskubėti, kad galėtų užbaigti Cezario pasakojimą taip, jog jo filmas taptų savotišku „Karaliaus sugrįžimu“ šioje unikalioje ir prasmingoje frančizėje.

Lūkesčiai buvo didžiuliai, ypač dėl to, jog abu filmai buvo ne tik pateikti skirtinga forma, kad žiūrovai galėtų susipažinti su keliomis barikadų pusėmis ir iš arti pažintų kariaujančias puses. Tačiau išlikau realistu, nes kartelė buvo užkelta taip aukštai dar 2014 metais, todėl buvo sunku patikėti, jog režisieriui pavyks save perspjauti. Bet, pasižiūrėjus šį projektą, supratau, jog tai labai talentingas kino kūrėjas, kuris mums padovanojo nepriekaištingą trilogijos pabaigą. Dabar galima tikrai ramiai miegoti ir nesijaudinti dėl solinio „Betmeno“ filmo, kurį jis ruošiasi pristatyti Gotamo miesto sergėtojo gerbėjams jau 2019 metais.

Šio finalinio trilogijos filmo apie protingas beždžiones unikalumas slypi jo paprastume ir, žinoma, žanriniame kokteilyje. Pats filmo principas man labai primena klasikinius vesternus, kurių pagrindiniu tikslu būdavo kerštas tiems, kurie nužudydavo pagrindinio herojaus artimą žmogų. Čia viskas vyksta panašiai, tik kad fonas papuoštas postapokaliptinio pasaulio nuolaužomis ir neviltimi. Išties, labai baisiai atrodo ateities vizija, kurią matome šioje trečioje „Beždžionių planetos“ priešistorės juostoje. Niūrus, šaltas, beviltiškai atrodantis pasaulis tai dar niekis, palyginus su tuo, kas jame slepiasi. O kalba, žinoma, eina apie kariaujančias puses – beždžiones ir žmones.

Primatų ir žmonių akistata – tai ne vien susišaudymai ir muštynės. Pirmiausia – tai intelekto ir civilizuotumo patikrinimas, kuriuo, deja, negali pasigirti žmonės. Pirmiausia dėl to, jog žmonės nori kovoti, nori naikinti ir žudyti, net ir tuos, kurie visiškai nenori teptis rankų ir imtis ginklų. Tiek beždžionės, tiek ir taikūs gyventojai nori atsiriboti nuo visų tų žiaurumo perpildytų ir žvėriškai nusiteikusių karių, kuriems protą užtemdo visokio plauko lyderiai, bet negali, nes kur benueini, visur tyko fanatikai. Ir vienu iš tokių fanatikų tampa paslaptingas pulkininkas, kurio tikslas – išskersti tiek primatus, tiek ir sergančius žmones. Būtent nuo šio herojaus ir noriu pradėti personažų aptarimą.

Pulkininkas – tai labai panašus į kultinio 1979 metų filmo „Mūsų dienų apokalipsė“, kurią režisavo Francisas Fordas Coppola, personažą Kurtzą. Jis toks pats karo nualintas, matęs daug kraujo, purvo ir bendražygių mirčių bei turintis savo filosofiją, kuria jis vadovaujasi priimdamas svarbius sprendimus. Nužmogėjęs, bet itin taikliai kalbantis apie karo baisumus pulkininkas tampa šios juostos vinimi. Būtent jo akyse matoma mirtis ir neviltis, kuri priveda prie labai neadekvačių veiksmų ir tuo pačiu vaizdžiai paaiškina žmogaus prigimtį kovoti net su tais, kurie visiškai nekelia grėsmės. O Marlono Brando atliktą pulkininką Kurtzą paminėjau dar ir dėl to, jog pats režisierius Mattas Reevesas prisipažino, jog būtent šis veikėjas tapo svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu pagrindiniam šios juostos antagonistui.

Kiti personažai, kurių čia išties daug, ne itin gerai įsirėžia į atmintį. Visgi daugumą iš jų mes jau pažįstame iš ankstesnių dalių. Niekas juose nepasikeitė – filosofija išliko ta pati kaip ir dviejuose pirmuose filmuose. Beždžionės stiprios būdamos kartu, na ir jos siekia taikos, kad galėtų sau gyventi ramiai ir auginti ateinančias kartas. Cezaris ir Mauricijus, kurie šiame filme gauna daugiausiai ekrnaninio laiko, atrodo išmintingai kaip ir antroje dalyje. Jie stengiasi visais įmanomais būdais apsaugoti tuos, kuriuos myli. Prie jų prisideda dar keli nauji herojai – nebyli mergaitė Nova ir šmaikštusis Blogasis primatas. Šiuo atveju labiausiai žavi žmogaus ir beždžionės santykiai. Kaip galima suprasti, režisierius norėjo parodyti visiškai jokių rasinių skirtumų neturinčių individų ryšį. Todėl čia dar įžvelgiama labai svarbi socialinė žinutė apie rasizmą.

Taip pat veikėjų gretose turime išdavikus, kurie irgi vadovaujasi labai paprastomis taisyklėmis – išlikti gyvam bet kokia kaina. Ir tai natūralu. Kiekvienam norisi gyventi, tik dažniausiai ne visi to siekia garbingais būdais. Labai smagu žiūrėti šiame filme į tuos, kurie pamiršdami kas yra orumas, leidžiasi žeminami, kad tik išgelbėtų savo kailį. Tipinis žmonių bruožas, kurie apsimeta patriotais, tačiau kilus grėsmei, patys pirmi emigruoja iš tėvynės.

Pati siužetinė linija labai žvali. Čia yra ir šiek tiek komiškų situacijų, jautrių momentų, kurie privers pajusti didžiulį gailestį kovojančioms pusėms, bet taip pat ir nemažai kokybiško veiksmo. Tiesa, mano nuomone, visas veiksmas šiame filme nublanksta prieš dramaturgiją ir veikėjų santykių vystymąsi. Būtent dialogais ir herojų veiksmais paperkama, jog net kietai atrodantys sprogimai ir atakos atrodo ne taip didingai, kaip tobulai sudėliota šio filmo draminė pusė.

Pabaigai pasakysiu tik tiek, jog šio filmo negalima praleisti kino teatruose, nes tai ne tik vienas geriausių šių metų kino projektų, kuris savo kokybe ir brandumu lenkia net ir pačias geriausias „Oskarams“ nominuotas dramas, bet tai dar ir vienas geriausių kada nors sukurtų keršto filmų. Jo unikalumas slypi dar ir tame, jog šis režisieriaus Matto Reeveso darbas tampa retu gerai užbaigtų trilogijų pavyzdžiu, kuris dėl savo kokybės prilygsta irgi taip pat galingai užbaigtoms ir geriausioms XXI a. „Tamsos riterio“ ir „Žiedų valdovo“ trilogijoms.

Techninė juostos pusė

Apie specialiuosius efektus net nenoriu plačiai kalbėti. Viską mes matėme ankstesniuose filmuose, todėl ir vėl žiūrovų akys kino salėje džiūgaus nuo natūraliai atrodančių beždžionių, kurios buvo sukurtos dėka „Motion capture“ technologijos bei labai kokybiškai sukaltų veiksmo scenų su epiniais primatų ir žmonių susidūrimais. Smagu dar ir tai, jog filmas yra rodomas be jokios trimatės erdvės. Iš vizualios pusės nemažai dėmesio buvo skirta ir dekoracijoms, puikiems herojų kostiumams ir, žinoma, grimui.

Muzika šioje juostoje kelia šiurpuliukus, ne ką mažesnius už epiškai atrodančias veiksmo scenas. Bet čia nieko nuostabaus. Visgi filmui garso takelį parašė „Oskarinis“ Michaelas Giacchino, kurio darbu buvo galima mėgautis kiekvienoje filmo akimirkoje. Tai vienas geriausių šiais metais girdėtų originalių garso takelių.

Operatorius Michaelas Seresinas pateikė taip pat idealiai atrodantį kameros darbą, kaip ir 2014 metų filme „Beždžionių planetos aušra“, prie kurio jis dirbo kartu su filmo režisieriumi. Vien ko vertos batalijos ir panoraminiai vaizdai, o ką jau kalbėti apie kariuomenių didingumą. Tiesiog nepriekaištingai galingas vaizdas, kuris irgi prisidėjo prie bendro epiškumo pojūčio.

Garso montažas ir vaizdo montažas puikūs. Maloniai žiūrisi filmas, nėra jokių trikdžių ir, kas svarbiausia, pati istorija taip lengvai pateikiama, jog net nepastebi, kaip prabėga tos dvi su puse valandos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Iš visų šiame filme pasirodžiusių aktorių paminėčiau vos kelis, kurie sukūrė neįtikėtiną vaidybos šou.

Pirmiausia – charizmos nestokojantis ir bet ką galintis suvaidinti Woody‘is Harrelsonas, kuris visos šios juostos rodymo metu man labai priminė Marlono Brando personažą Kurtzą. Jis pasirodė taip gerai, jog nenustebsiu, jeigu jis apdovanojimų sezone atkreips į save JAV kino meno ir mokslo akademijos dėmesį. Be abejo, tai vienas iš išraiškingiausių blogiečių, kokį man teko matyti per daugelį metų. Woody‘is Harrelsonas pateikė savo herojų iš įvairių pozicijų, jog gali jį mylėti, gali jo nekęsti, bet pripažinti jo tiesą privalai. Tas pokalbis tarp jo herojaus ir Cezario, kuriame jis pasakoja pagrindinę priežastį, dėl kurios kovoja... Genialu.

Andy‘is Serkisas, jau trečią kartą suvaidinęs Cezarį, irgi viską atliko labai atsakingai. Tiek vaidyba, tiek ir pats Cezario pateikimas buvo vertas dėmesio. Ir nors šįkart jis nusileido savo oponentui, kuris buvo charizmatiškesnis, paskutinės dešimt filmo minučių buvo kažkas nerealaus ir didingo. Tereikia padėkoti aktoriui už savo atsidavimą šiam vaidmeniui kiekviename iš trilogijos filmų.

Amiah Miller atlikusi nebylios mergaitės Novos vaidmenį irgi pasirodė gerai. Bet mane jau kažkiek pradeda nervinti tendencija visur kišti savo vaikus. Lyg būtume kokiuose 80-uosiuose metuose. Tai „Loganas“, tai „Transformeriai“, tai dar ir „Beždžionių planeta“. Bet bent jau čia mergina nesugebėjo suerzinti taip, kaip „Paskutiniame riteryje“.

Filme taip pat svarbius vaidmenis suvaidino Steve‘as Zahnas, įkūnijęs Blogosios beždžionės vaidmenį, Toby‘is Kebbelis vėl pasirodęs Kobos amplua ir Roketo rolę gavęs Terry‘is Notary‘is.

Verdiktas

„Karas už beždžionių planetą“ – viena geriausių visų laikų trilogijų pabaigų, kuri savo kokybe pralenkė ankstesnius du šios frančizės filmus. Filmas žavi ne vien tik savo paprastai vystoma, bet daug įvairiausių užslėptų niuansų turinčia siužetine linija, tačiau dar ir solidžia dramaturgija, ne ką mažiau verta dėmesio vizualia puse, epiškai skambančia muzika, puikiai sudėliota keršto tema bei stulbinančia Woody Harrelsono vaidyba, kurio nepriekaištingas pasirodymas prilygsta legendiniam Marlono Brando įkūnytam pulkininkui Kurtzui filme „Mūsų dienų apokalipsė“.

Filmo anonsas: