Dabar, po penkių metų tylos, kino kūrėjas sugrįžta į didįjį kiną su labai kontraversišku ir daug kritikos sulaukusiu, net 90 milijonų dolerių kainavusiu filmu, kuriame žiūrovams bus papasakota apie Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu vykusį negailestingą armėnų tautos genocidą ir meilės istoriją, kuri savo pateikimu mažai kuo skiriasi nuo legendinio Jameso Camerono režisuoto „Titaniko“.
Apie ką mes čia...
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse medicinos studentas Maiklas Bogosianas susipažįsta su gražia, energijos kupina ir laime spindinčia Ana. Jis iš karto ją įsimyli. Bet, deja, Ana negali jam atsakyti tuo pačiu jausmu, nes jos širdis priklauso amerikiečių žurnalistui Krisui Mejersui. Tačiau atkaklus studentas nenuleidžia rankų, nes tiki, jog su laiku mergina atkreips į jį dėmesį. Ir kai jau Anai pradeda patikti Maiklas, prasideda karas...
Kūrinio turinys
Naujojo Terry‘io George‘o filmo laukiau dėl kelių priežasčių – Pirmojo pasaulinio karo temos, kuri ne itin dažnai pasirodo didžiuosiuose kino ekranuose, rimto pasakojimo apie negailestingą armėnų tautos genocidą ir, žinoma, dėl paties režisieriaus, kuris 2004 metais sukūrė vieną geriausių tų metų dramų, pavadinimu „Ruandos viešbutis“.
Po filmo peržiūros likau nenusivylęs, lūkesčiai buvo visiškai pateisinti, o ir pats filmo pastatymas prikaustė dėmesį nuo pačios pradžios iki šio nelengvo pasakojimo finalo.
Prasidėjus filmui, juosta nuo pradžios pakeri savo preciziškumu ir labai natūraliai vystoma siužetine linija, kurios eigoje susipažįstame su kraupiai atrodančiais Pirmojo pasaulinio karo įvykiais. Žinoma, be sunaikintų miestų, žmonių persekiojimų ar plėšikavimų, kalbu apie Osmanų imperijos vykdytą armėnų genocidą, kurio iki dabar Turkijos valdžia nepripažįsta.
Ir nors ši tema gvildenama tik fone, nes pagrindiniu šios juostos pasakojimo varikliu yra meilės trikampis ir žmonių santykiai, tačiau užtenka ir to, kas yra parodoma ekrane. Mirtis aplanko visus Osmanų imperijai nereikalingus žmones. Ir nesvarbu, ar tai vaikai, ar moterys, ar senoliai. Tik jauniems ir dirbti galintiems vyrams šiek tiek pasisekdavo, todėl už išsaugotą gyvybę jiems teko nuo paryčių iki nakties vergauti kasyklose ir geležinkeliuose.
Bet ar tai gyvenimas, kai tave išnaudoja, o po to, kai tampi nereikalingas, tave pakasa po velėna?
Kitu ne mažiau reikšmingu filmo akcentu galima traktuoti amerikiečių žurnalisto Kriso Mejerso tyrimą apie šalyje vykdomą armėnų persekiojimą ir šios tautos masinį naikinimą. Įdomu tai, jog ši filmo dalis ne tik parodo sunkų ir mirtį galinti atnešti žurnalisto darbą, bet ir jo padarinius.
Ypatingai, jeigu kalba eina apie tiesos skleidimą, kuri ne visiems patinka. Todėl filme pateikiama dar ir vidinė žurnalistinio darbo pusė bei parodoma Osmanų imperijos politika, kuri garsėjo žiaurumu bei susidorojimu su tais, kurie jai nepalankūs. Būtent čia režisierius nuodugniai pateikia visus svarbius niuansus, susijusius su politiniais šalies įsitikinimais.
Meilės tema, apie kurią jau buvau užsiminęs, šiame filme sudaro bene didžiausią dalį pasakojimo, tačiau tai nėra blogai. Būtent jausminga istorija leidžia atsiskleisti pagrindiniam filmo herojų trejetui, kurie pasiryžę kovoti ne vien dėl savo jausmų, bet ir dėl geresnio rytojaus šalyje, kurioje vyksta karas.
Maiklas Bogosianas – puikus klasikinio įsimylėjelio pavyzdys, kuris pernelyg romantiškai žiūri į jausmus ir tikisi to paties iš savo išrinktosios. Tai nėra labai stiprus savo charakteriu vyras, kuris pačioje filmo pradžioje nusileidžia moterims, tačiau su laiku, pamatęs karo siaubą ir netekęs to, ką mylėjo, jis pasikeičia į drąsų, gyvenimo tikslą turintį žmogų.
Žurnalistas Krisas Mejersas, kuris iš pirmo žvilgsnio sudaro viskam abejingo vyro portretą, siužetinės filmo linijos eigoje atsiskleidžia kaip kilnus ir atsidavęs meilei žmogus. Tai stipriausias šio filmo veikėjas, kuris neišduoda savo principų, kuris kovoja dėl to, ką myli, ir kaskart jam pasirodžius ekrane spinduliuoja drąsa. Jo priešprieša su Maiklu dėl Anos širdies irgi juntama, tik, kad palyginus su juo, Maiklas yra visišku savo puoselėjamo jausmo išdaviku, kai tuo tarpu amerikietis nė karto nesuabejoja savo atsidavimu moteriai.
Anos personažas ne toks ryškus, kaip dėl jos širdies kovojančių vyrų, bet ir ne toks prastas, kaip galima būtų pagalvoti pamačius ją pirmą kartą. Tai ganėtinai stipri moteris, kuri pateikiama iš vaikų globėjos perspektyvos. Ir nors jos sprendimai kartais būna visiškai nepateisinami, amoralūs ir storžieviški, tačiau toks jos būdas gali sužavėti, ypatingai moterišką auditorijos pusę.
Dialogai filme geri, ypač jų dėka galima gerai susipažinti su visiškai skirtingomis turkų ir armėnų žmonių kultūromis bei pažinti tų tautų žmonių mentalitetą ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Taip pat filme yra ir veiksmo, ypač pabaigoje, kai jaudinančiai atrodo 4000 žmonių gelbėjimasis nuo mirtį nešančios Osmanų imperijos kariuomenės. Bet svarbiausia, kad pats filmas nenuobodus ir įtraukiantis, todėl tos dvi rodymo valandos pralekia akimirksniu.
Be abejo, juosta yra tikrai kontraversiška, joje parodomas Osmanų imperijos ir turkų kariuomenės bei fanatiškai nusiteikusių gyventojų žiaurumas prieš visiškai nekaltos tautos žmones. Ir tai matosi beveik kiekviename filmo kadre. Tačiau viskas parodoma ne vien iš armėnų pusės. Kelis kartus galima pamatyti ir ganėtinai žmogišką pačių turkų poziciją, kurie prijaučia nekaltiems žmonėms ir nepataikauja valdžiai. Ir tai yra moralinė filmo dalis, kurioje aiškiai išdėstomos mintys apie žmogiškumą, neatsižvelgiant į žmogaus religinius įsitikinimus, odos spalvą ir tautiškumą.
Techninė juostos pusė
Ši drama, kainavusi net 90 milijonų dolerių, viena brangiausių savo žanro atstovių per pastaruosius keletą metų, todėl bežiūrint ją matosi, jog visi pinigai buvo labai atsakingai investuoti.
Visos juostos metu akis keri puikios dekoracijos, įtikinantis aktorių grimas, nuostabūs ir Pirmojo pasaulinio karo laikmetį vaizduojantys herojų kostiumai, aplinka ir, žinoma, miestai. Specialieji efektai, kurių filme buvo itin mažai, irgi prideda solidumo. Ypatingai finalinės scenos su prancūzų kariniu laivynu atrodo puikiai.
Operatoriaus darbas labai kokybiškas, nes tiek panoraminiai vaizdai, kuriais galima grožėtis viso filmo metu, lyg žiūrėtum į kokį atviruką, tiek ir svarbios karinių veiksmų scenos ir, žinoma, pakeri siužetinei linijai svarbios detalės. Vizualiai filmas atrodo stipriai. Muzika juostoje nebloga, nors gal šiek tiek per rami ir neleidžianti pajusti visos tragedijos, kaip tarkim buvo su ankstesniu režisieriaus filmu „Ruandos viešbutis“. Bet visumoje – garso takelis pakenčiamas.
Vaizdo ir montažo darbai atlikti gerai, nesijaučia jokio diskomforto peržiūros metu, nes tiek ir sustiprintas garsas filmo pabaigoje, kai vyko gelbėjimosi operacija, tiek ir istorijos išdėstymas netrikdė.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiame filme pasirodo nemažai gerų aktorių kaip Jeanas Reno, Tomas Hollanderis, Jamesas Cromwellis ar Rade Serbedzija, kuriems buvo patikėti trumpi, bet siužetinei filmo linijai labai svarbūs vaidmenys. Todėl kalbėti apie jų personažus neverta, nes ne jie čia buvo esminiai. Bet malonu buvo pamatyti juos, ypač Jeaną Reno, kuris paskutiniais metais tapo ne itin dažnu svečiu Lietuvos kino teatruose.
Pagrindinį vaidmenį filme atliko iš septintojo „Žvaigždžių karų“ epizodo puikiai visiems pažįstamas Oscaras Isaacas. Galima teigti, jog aktorius labai pasistengė įkūnyti Maiklą Bogosianą, todėl visos juostos peržiūros metu matosi jo atlikto personažo metamorfozė. Labai jausmingas veikėjo pateikimas, kuris emocionaliai sugebėjo perteikti visą personažo tragediją.
Kitu svarbiu aktoriumi yra Christianas Bale‘as, kuris pirmoje filmo dalyje ne taip dažnai figūruoja ekrane, bet užtat kai jis pasirodo, tenka mėgautis kiekviena jo personažo pasirodymo akimirka ir, žinoma, vaidybiniais pono Bale‘o sugebėjimais.
Charlotte Le Bon, suvaidinusi Aną, irgi pasirodė iš labai geros perspektyvos. Natūraliai žavinti savo grožiu ir emocijomis moteris sugeba sukelti dvejopus jausmus, nes vieną karta jai prijauti, o kitą gali tiesiog nekęsti dėl jos veiksmų, paniekinant Kriso meilę ir atsidavimą jai. Visumoje – tai gerai suvaidintas personažas.
Visa trijulė spinduliavo charizma ir jautėsi tarp jų chemija. Tipinis klasikinis meilės trikampis, kažkiek primenantis kultinio „Titaniko“ modelį. Ir tai nėra blogai. Kaip tik, atvirkščiai, smagu pamatyti kažką šviesaus kaip meilės jausmai, kai vyksta 25 milijonus žmonių pražudęs karas.
Verdiktas
„Pažadas“ – jausmingas ir tikras Pirmojo pasaulinio karo realijas atskleidžiantis filmas, kurio pagrindiniu pamatu tampa klasikinis meilės trikampis ir kraupus armėnų tautos genocidas, vykdomas Osmanų imperijos. Juosta be įdomios, įtraukiančios ir prasmingos istorijos gali pasigirti kokybiškai atlikta technine puse, kurios dėka autentiškai pristatomas XX a. pradžios turkų pasaulis, kariniai veiksmai, miestai bei žmonių mados ir preciziška Terr‘io George‘o režisūra su įtikinama Christiano bale‘o, Oscaro Isaaco ir Charlotte Le Bon vaidyba.
