Būtent į šį Euripido kūrinį nurodo pavadinimas naujausio Y. Lanthimoso filmo „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“), pristatyto jubiliejinio Kanų festivalio pagrindiniame konkurse. Jame su režisieriumi dar „Omare“ („Lobster“, 2015) dirbęs C. Farrellas vaidina kardiochirurgą Styveną. Gerbiamas kolegų ir gyvenantis dideliame name, jis turi gražuolę žmoną (N. Kidman) ir dvejus vaikus – sūnų ir dukrą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo gyvenimas yra tobulas. Anaiptol. Jau pirmosiomis filmo minutėmis paaiškėja, kad Styvenas slaptai leidžia laiką su jaunuoliu Martinu: vedasi jį pietų, kviečiasi į svečius, perka dovanas. Kodėl?

Atsakymas pateikiamas negreitai. Kol istorija lėtai ir neišvengiamai juda atomazgos link, žiūrovui bent pusę filmo tenka spėlioti ir kurti įvairius scenarijus, atmetant juos vieną po kito. Tačiau konkretūs priežastiniai ryšiai šiuo atveju nėra svarbūs. Maža to, jie net nėra ypatingai originalūs. Lyginant su ankstesniais filmais, kuriuose Y. Lanthimos kurdavo tamsias ir nejaukias distopijas, funkcionuojančias pagal jam vienam žinomus dėsnius, šis kūrinys tėra pakankamai paprastas keršto trileris, kurį galima įsivaizduoti nufilmuotą ir kito režisieriaus.

Visgi, tai nepadaro filmo antraeiliu. Paprasčiausiai „Šventojo elnio nužudymo“ dėmesio centre – ne tiek priežastys, kiek pasekmės, ne tiek nusikaltimo, kiek bausmės klausimas. Ir šiuo požiūriu jame daug daugiau senovės graikų tragedijos bruožų, nei vien tik konkretūs Europido kūrinio elementai. Juk tragedijos esmė – ne skausminga, neretai kruvina pabaiga, bet bejėgiškumas prieš likimą, prieš ateitį, kurios neįmanoma išvengti, taigi belieka tik priimti. Daugiausia, ko gali tikėtis – neprarasti orumo. Štai ir Styveno atveju simbolinis elnias jau yra nušautas, tad ir visas filmas – susitaikymo su likimu istorija.

Toks požiūris į žmonių gyvenimą įmanomas tik iš dieviškos perspektyvas, todėl ir formalia prasme įgyvendintas atitinkamai. Vizualiai jis patalpintas tarsi į belaikę erdvę, savo steriliais, iki smulkmenų išskaičiuotomis mizanscenomis primenančia S. Kubricko kūrinius. Yra ir gerai pažįstamų režisieriaus kūrybos bruožų: šaltos spalvos, mechaniškas, nuvalytas nuo emocijų aktorių darbas, sausas absurdiškas humoras. Visa tai padeda Y. Lanthimui sukurti unikalią intonaciją, neretai tapatinamą su cinizmu. Tačiau klaidingai. „Šventojo elnio nužudymo“ šaltumas nėra žmogiškas nejautrumas – tai tiesiog žvilgsnis iš amžinybės perspektyvos, išmintis, o ne abejingumas. Visgi, žiūrovams reikalavimas priimti tokį požiūrį gali būti sunkiai įgyvendinamas: šiaip ar taip, kas galima Jupiteriui, to negalima jaučiui.

Aukos ir aukojimo motyvai persmelkia ir S. Coppolos naujausią filmą „Apžavai“ („The Beguiled“). Jame C. Farrellas vaidina šiaurės valstijų kariuomenės samdinį Džona MakBernį, sužeistą Virdžinijoje JAV pilietinio karo metu. Miške jį, kraujuojantį ir nusilpusį, randa maža mergaitė. Nusprendusi padėti, ji palydi Džoną į netoliese įsikūrusią mergaičių mokyklą, kurioje šiuo metu gyvena jos direktorė (N. Kidman), viena mokytoja (K. Dunst) ir kelios įvairaus amžiaus augintinės. Pasitarę, jos nusprendžia išgydyti kareivį, prieš perduodant priešiškoms pajėgoms. Tačiau pamažu aiškėja, kad šį sprendimą nulemia ne krikščioniškas rūpesnis, bet kita – erotinio pobūdžio motyvacija.

Filmo naratyvo varomoji jėga – romantiniai santykiai tarp Džono ir jo slaugių. Vyro atsiradimas uždarame mokykloje aktyvuoja ir išryškina kiekvienos iš jaunų moterų lytiškumą, kuris prieš tai buvo neaktualus, ir todėl nuslopintas rutininių įstaigos ritualų. Kiekvienai iš jų Džonas savaip įkūnija tą laisvių ir galimybių pasaulį, kuris dėl įvairių priežasčių tapo neprieinamas karo metu. Tačiau karo motyvas prasiskverbia į jų išpuoselėtą utopiją kitu – konkurencijos – pavidalu, paversdamas mokykloje sukurtą ramybės oazę savotiška pilietinio karo forma: savi ir čia pradeda kariauti prieš savus.

Anot S. Coppolos, pagrindinis „Apžavų“ tikslas – kuo įmanoma sąžiningesnis lyčių santykių tyrimas. Ir tai matosi: filme lengvai pastebimas režisierės sąmoningas atsisakymas užimti vertinančią poziciją. Čia nėra kaltų ir nekaltų, gerų ir blogų personažų. Kiekvienas yra ir žavintis ir apžavėtas, manipuliuojantis ir manipuliuojamas. Racionalus bendros gerovės siekiantis būvis užleidžia vieta libidiniam šėlui, kur viską valdo malonumo principas, kuris, žinia yra tik gilesnio – mirties instinkto apraiška. Ta pabrėžia ir nuolat ekrane pasirodantis mokyklą supančio sulaukėjusio sodo vaizdai: paradui vadovauja ne kultūra, bet gamta, prieš kurią visi yra lygūs.

Deja, siekiant teorinio objektyvumo filme prarandamas ir emocinis pasakojimo potencialas. Filmo chronometražo neužtenka tinkamai atskleisti visų personažų, jų psichologinė motyvacija lieka užuominomis, o ir pats pasakojimas neišvengia schematizmo. Retas tikros gyvybės blyksnis čia gimsta tarsi netyčia: iš kelių komiškų scenų, dviprasmių flirtuojančių žvilgsnių, vėjo gūsių glostančių medžių šakas. Kiek gaila. Bet nieko nepadarysi: menas, karas ir meilė neretai pareikalauja aukų.