„Cenzūra” (rež. Šarūnas Mikulskis)
Festivalis atsidarė mokykliniškais pasibarškinimais kalėjime. Nepatogiai suvaidintos meilės scenos degina kuklias ir reiklias lietuviškas akutes, pradėti kalbėtis šalia sėdinčiu žmogumi verčia. Centrinė figūra yra apsaugos darbuotojas, monitoriuose stebintis kaip kalinė susitikinėja su mylimuoju („dulkinamuoju”, greičiau) ir sugertuku dengiantis jos partnerį. Žiūrovams, kaip ir apsauginiui, matyti nesinori, tik mes mielai uždengtume sugertuku ir visą filmą.
„Ponas Pimpis” (rež. Simonas Tarvydas)
Intriguojantis kaip žurnalo „FHM” viršelis, filmas apie nuo vyro atsiskiriantį jo centrinį organą tuoj pat suglemba. Nors ekrane vieni vaidybos žiburiai, atrodo, kad jų mimikos ir dialogai ištraukti iš blogų reklamų likučių. Tačiau „Pimpį” žudo ne tik profesionalus persistengimas ir mėgėjiška režisūra. Tabaluojančiais dialogais ir išskydusia pabaiga kaltinkime ir kūrinio scenaristą Joną Banį. Gerai, kad filmo kūrėjai save pavadino „grybais”, nes tikrai žiauru būtų tai išgirsti iš kritiko.
„Tėvai ir vaikai” (rež. Antanas Gluskinas)
„Hyper-aktorizmo” krizę išgyvenanti novelė apie jaunuolių porą, susėdusią prie bendro stalo su abiejų tėvais. Nuo pirmų sekundžių norisi surasti režisierių ir paklausti, ar jis tyčia liepė aktoriams persistengti? Šiam kūriniui trūksta iki farso lygiai tiek, kiek iki filmo.
„Erotomoto” (rež. Artūras Bukauskas)
Gerbiami „Be tabu” kūrėjai, turime jums naują darbuotoją. Jis puikiai moka derinti kompiuterinę grafiką, filmuotus vaizdus ir erzinančią „Pieno lazerių” muziką. Jis turi aiškų tikslą – išrengti kursiokes ir drauges. Troleibusinis striptizas, panašu, buvo apmokėtas dalyvių-berniukų, už tai, kad juos padoriai suporuotų. Esame tikri, kad šis talentas būtų įdomus jūsų žiūrovams.
„Zevango” (rež. Karolis Jankus ir Deima Kelias)
Guso van Santo „Last Days” primenanti filmo pradžia – apgaulinga. Čia nebus kalbos apie pasiklydusius. Šitam miške sumanytos skerdynės. Vesternas apie „nepėsčią merginą”, kaip sako kūrėjai. Kol ji vartosi su blogiausiu šalies muzikantu Hokšila, jiems į užpakalius įbedami šautuvai ir rankas iškėlę indėnai (?) surišami prie medžio dviejų kaubojų. Kartu pririšamas ir išvis nepaaiškinamas bėdžius. Mergina vedama prievartauti, bet geismas blogiečiams pakiša koją. Toliau nepasakosiu, nes beveik viską jau išdaviau. Galiu tik nuraminti, kad niekas čia nenustebins.
„Pašaukimai” (rež. Inesa Kurklytė)
Inesa, atleisk. Kaip tik per tavo filmą, man paskambino gamta. Esu priverstas išbėgti ir grįžtu tik į paskutines tris minutes. Iš to, ką spėju pamatyti ir iš to, ką man vėliau pasakoja kolegos, tegaliu palinkėti neužsikrėsti Lapinskaite.
„Gimę nekalti” (rež. Giedrė Žickytė)
Nepaisant nelietuviškų bruožų protagonisto, tai tipiškiausias lietuviškas filmas iš visų. Su reikiama pauzių įtampa, nepasakymais, droviu seksu. Donžuaniškasis herojus toks jau rimtas, kad salė vienoje vietoje neišlaikiusi prunkšteli. Nors kartą jie teisūs.
„Aistros kvapas” (rež. Jevgenijus Malkovas)
Eidamas į „AXX” bijojau filmų, kurie savas dešimt minučių pavers valanda. Kurie bus tokie rimti, kad mūsų minkštas kėdes aptrauks medis ir ledas. Kaip tik toks filmas mane ir ištinka. Ir dar tuo metu, kai festivalis neatrodo perspektyvus. Laimei turiu pašnekovę. Galim aptarti jos kvepalus. J.Malkovas irgi pasakoja apie kvepalus, bet niekas to nemato.
„Dovana” (rež. Arūnas Rutkus)
Skirmantas Valiulis, kadaise mano dėstytojas ir kino kritikos guru, pagaliau pats vaidina. Ir dar kaip! Režisierius kiek užsižaidžia haliucinacijų scenomis, bet kur neužsižaisi, jei jo akis yra iš Maskvos grįžęs operatorius Dima. Skirmantas yra pagyvenęs vyras, susitaupantis gimtadieniui ant palaidos mergos. Viagrinio tipo amfetaminas jam sugrąžina jėgas. Taip pat nuogybių miražus. Žaidimas su savimi neprailgsta ne tik jam, bet ir žiūrovui.
„Food Family” (rež. Živilė Montvilaitė)
Kūrynis, kuris gerai nežino, ar jis nori būti „Dviračo šou”, ar „ŠMC TV”. To pasėkmės: sušaržėjęs Arūnas Sakalauskas, linksmai išsiviepęs Raimundas Malašauskas, visiškai svetimas istorijai Jurgis „Inculto”. Neapsisprendimas gadina šiaip jau išradingą Živilės Montvilaitės matymą. Nieko, ji dar turės savo galimybę.
„Perspektyvi pora” (rež. Kęstutis Gudavičius)
Pagaliau galiu girti nesistengdamas. Prieš porą savaičių teko matyti ir ilgesnę šios komedijos versiją su daugiau keiksmažodžių ir detalių, bet tiek idėja, tiek lengvabūdis pasakojimas filmą paverčia visokeriopu favoritu. Iš medžio iškritus vaikinui (puikus Ramūnas Cicėnas), mergina (absoliučiai nuostabi Gintarė Latvėnaitė) sutinka kartu praleisti laiką. Šviežia pora per dieną patiria visus poros pragaro ratus. Viską galutinai užmuša Maruko „Sportas”, kavinės fone uždainuojantis apie prašymą apspjauti ir apšikti. Ploju kaip zuikis.
„Matvaju” (rež. Emilis Wėlyvis)
Keista, kad tik vienas. Miškinio „Lengvai ir saldžiai”, įkvėptas Kęsto ir Vyto bei kitų šalies gezų, turėjo įkvėpti ne tik Emilį Wėlyvį. Mes dėl to, aišku, nenusimename. Geriausiu operatoriaus darbu papuoštas šiaip jau labai nešvarus pusdetektyvis, įvyksta greitai ir efektyviai. Bėda, kad filme girdisi paties kūrėjo juokas: keiksmų „Kalašnikovas” ir apalpusios merginos žaginimo scena atrodo daugiau stilistinio pasimėgavimo priemonė, nei istorijos būtinybė. O tai neskanu. Už tai turėtume „Matvaju” mesti į tą patį konteinerį, kuriame atsiduria pora filmo veikėjų. Bet, matydami kontekstą, paliekame prie geresnių, tikėdami, kad kai ateis laikas kurti antro etapo filmus, Emilis sukurs kažką naujo. Jis gali, mes žinome.
