Todėl, dėl jų vizijos ir užsispyrimo, studijos „20th Century Fox“ ir „Universal Pictures“ pradėjo eksperimentuoti su įvairiais žanrais bei temomis, leisdami jauniems, bet dar nepatyrusiems režisieriams realizuoti savo įdomiai atrodančius, bet iš pirmo žvilgsnio finansiškai rizikingus projektus.

Būtent tokiu projektu tapo jaunojo ir dar niekam nežinomo, vos vieną pilnametražį 1977 metų filmą „Dvikovininkai“ režisavusio Ridley Scotto darbas „Svetimas“.

Filmas akimirksniu tapo hitu JAV kino teatruose, todėl kino studija investavusi į šį filmą 11 milijonų dolerių liko labai patenkinta. Pats Ridley Scottas tapo žinoma asmenybe, o juosta įgavo kultinį statusą ir buvo įrašyta tarp geriausių visų laikų mokslinės fantastikos žanro filmų.

Kūrinio turinys

Šio, 1979 metais pasirodžiusio filmo unikalumas slypi jo preciziškume ir kartu paprastume, kuris suteikia peržiūrai itin didelį malonumą. Ypatingai tai pasijaučia stebint juostos siužetinę liniją, kuri įpusėjus filmui kardinaliai pasikeičia. Iš mokslinės fantastikos žanro ir dramos apie kosminio erdvėlaivio „Nostromo“ įgulos kasdienybę viskas pavirsta į puikiai išplėtotą siaubo filmą su veiksmo elementais, kurio metu plačiai parodomas vieno iš šiurpiausių kada nors sukurtų kino pabaisų gimimas.

Toks žaidimas su žanrais ir režisieriui Ridley‘iui Scottui duota absoliuti kūrybinė laisvė leido manipuliuoti ir pačiais žiūrovais, kuriems tai buvo visiška naujovė, todėl filmo peržiūros metu, žiūrint jį pirmą kartą, galima labai gerai pajusti baimę ir patirti psichologinį spaudimą bei siaubą stebint kraupias scenas.

Bet ne vien Ksenomorfas, jo kilmė ir, žinoma, neužmirštamai atrodantis siaubūno gimimas yra svarbiausiu akcentu šiame pasakojime.

Pirmiausia, tai filmas apie „Nostromo“ įgulą, kurios kiekvienas narys yra išskirtinis savo charakteriu ir pasaulėžiūra. Visi juostoje pasirodantys personažai, o jų yra vos septyni, palaipsniui atsiskleidžia, todėl stebėti jų transformacijas iš ramybės į baimės kupiną būseną irgi yra labai įdomu. Ypač, kai jie suvokia, jog jiems gresia mirtis, kurią jie patys ir atsivedė į savo erdvėlaivį.

Labiausiai iš visų herojų išsiskiria du – Ripli ir Ešas, kurie ir sudaro itin rimtą pamatą šioje istorijoje. Jų tarpusavio nesutarimai leidžia pamatyti dvi skirtingas vizijas, susijusias su žmogiškumu, kurios filmo siužetinei linijai įsibėgėjus apkeičiamos. Pradžioje Ripli vadovaujasi instrukcijomis ir kodeksu, kuris neturi nieko bendro su žmogaus prigimtimi, todėl ji šaltakraujiškai atsisako padėti į bėdą pakliuvusiam kolegai, kai tuo tarpu Ešas nesutinka su tuo ir priverčia ją paklusti. Ir tik gimus Ksenomorfui, Ešas parodo tikrąjį savo veidą, o Ripli visomis jėgomis bando gelbėti savo bendražygius ir kačiuką nuo neišvengiamos mirties. Ripli personažas, kuri yra visai nepatyrusi įgulos narė, palyginus su kitais herojais, pavergia dar ir tuo, jog jos nuojauta ir patarimai, į kuriuos niekas nekreipė dėmesio, pasitvirtino. Bet jau yra per vėlu kažką keisti, kai laive, kažkur netoliese slepiasi šiurpus padaras.

Įdomu ir tai, kad filme mes matome kol kas dar nesusiformavusią Riplį, kuri tik pačiame juostos gale pasikeičia į tą kietą ir kultinį stiprios moters portretą reprezentuojančią heroję, kuria mes žavėjomės 1986 metais pasirodžiusiame režisieriaus Jameso Camerono filme „Svetimi“.

Veiksmo ir smurtinių, labai estetiškai, bet kartu kraupiai atrodančių scenų filme netrūksta. Todėl bežiūrint šią istoriją siaubas įgauna dar ir kitą formą – įtemptai ir vos ne pagreitintai vystomą siužetinę liniją, kurios metu sergi už pačią Ripli, kuriai iki laivo sprogimo lieka vos kelios minutės. Ir nežinia, ar ji spės susitvarkyti su įtampa, su savimi ir, žinoma, nepraras vilčių išnešti sveiką kailį iš erdvėlaivio, kuriame siautėja ksenomorfas.

Be jokių abejonių, pasibaigus filmui, norėsis dar ne kartą jį peržiūrėti ir patirti tą patį jausmą, kaip bežiūrint pirmą kartą. Ir, kas maloniausia, šis filmas leidžia tą pajusti, lyg žiūrėtum pirmą sykį. Įtampa, siaubas, puikūs dialogai, įdomūs personažai, metaforos, susijusios su žmogaus prigimtimi, ir, žinoma, žmogiškumo puoselėjimas atsiduriant net ir pačioje beviltiškiausioje situacijoje. Visa tai sudaro stiprų pamatą šiai unikaliai istorijai, kuri gyvuoja jau beveik keturiasdešimt metų.

Techninė juostos pusė

Pasirodęs kinuose, filmas žavėjo ne vien tik puikia ir dar nematyta istorija, bet ir išradingais techniniais sprendimais, kurie buvo įvertinti ir JAV kino meno ir mokslo akademijos. Filmas pelnė „Oskarą“ geriausių specialiųjų efektų kategorijoje ir šis laimėjimas buvo ne iš piršto laužtas.

Nepriekaištingai atrodantis Ksenomorfas, pats kosmosas, efektingai atrodantys sprogimai, planeta, kurioje nusileido „Nostromo“ įgula ir, žinoma, erdvėlaivis galėjo pasigirti labai precizišku pavidalu, todėl net ir dabar stebint šį filmą šiuolaikinio ir daug mačiusio žmogaus akimis sunku nesižavėti „Svetimo“ kūrybine komanda bei jų padarytu darbu. Dekoracijos ir grimas irgi suteikė juostai savito žavesio, todėl visumoje tiek specialieji efektai, tiek ir iki smulkmenų atlikti kiti vizualaus konteksto darbai verti plojimų.

Kitu stipriu filmo techninės pusės dalyviu tampa nepriekaištingai atrodantis operatoriaus Dereko Vanlinto darbas. Dėka jo smulkmeniškai, gerąja šio žodžio prasme, atrodančio kameros darbo, kuris sugebėjo labai įtemptai priartinti mus prie „Nostromo“ įgulos patiriamo košmaro atvirame kosmose, galima patiems atsidurti viso įvykio epicentre. Ir tai yra nuostabu.

Muzikinė palyda filme irgi sudaro svarbų pamatą įtampai ir baimei. Todėl legendinio kompozitoriaus Jerry‘io Goldsmitho, laimėjusio „Oskarą“ už įsimintiną darbą prie 1976 metų filmo „Lemties ženklas“, parašyta muzika suteikia išskirtinės atmosferos šiam filmui.

Garso montažas nepriekaištingas, nes vien ko verti klyksmai ir Ksenomorfo skleidžiami garsai. Baisu, net labai. Vaizdo montažas irgi be priekaištų, nes taip sklandžiai ir preciziškai vystoma siužetinė linija, jog nė vienai akimirkai nepasidaro nuobodu stebint „Nostromo“ įgulos pastangas gelbėti savo kailį, susidūrus su mirtį nešančiu priešu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vaidyba šioje juostoje irgi yra aukštumoje, nors filme susirinko ne tokie ir žymūs ar didelę patirti tokio pobūdžio filmuose turėję aktoriai.

Pirmąjį savo rimtą vaidmenį kine atlikusi Sigourney Weaver taip įtikinamai suvaidino savo heroję Ripli, jog akimirkai galima pagalvoti, jog aktorė iš tiesų išgyvena šį košmarą. Puikus ir emocionalus personažo peteikimas, kuris visos juostos siužetinės linijos metu keitėsi ir iš nepatyrusios bei paprastos, netgi galima sakyti pilkai ir neišsiskiriančiai atrodančios veikėjos, ji pavirto į stiprią moterį.

Taip pat puikiai juostoje pasirodė dėl savo Bilbo Baginso vaidmens „Žiedų valdovo“ trilogijoje visiems žinomas aktorius Ianas Holmas, suvaidinęs Ešą. Beveik be emocijų, šalto žvilgsnio ir išskirtiniu požiūriu į žmogaus gyvybę, aktorius įkūnijo ne ką mažesnį antagonistą už patį Ksenomorfą.

Tomas Skerrittas, Johnas Hurtas, Harry‘is Deanas Stantonas, Veronica Cartwright ir Yaphetas Kotto taip pat gerai atliko savo roles. Kiekvienas iš aktorių suteikė savo personažams išskirtinumo, todėl herojai puikiai įsimena ir filmo rodymo metu gerai atsiskleidžia.

Verdiktas

„Svetimas“ – tikrų tikriausias mokslinės fantastikos ir siaubo žanrų šedevras, kuriame gimsta vienas šiurpiausių bei ikoniškiausių visų laikų monstrų. Galintis pasigirti puikiais specialiaisiais efektais, įtampos kupina siužetine linija ir nuostabia pagrindinių aktorių vaidyba, tai dar ir nuo pradžios iki galo meistriškai Ridley‘io Scotto surežisuotas ir papasakotas filmas apie pirmykštę žmogaus prigimtį.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (25)